APIE JAUNIMĄ IR RELIGIJĄ
Aš, vyresniosios kartos atstovė, noriu pasakyti, kokios mintys kilo, perskaičius “Laiškuose lietuviams” (birželio ir rugsėjo numeriuose) straipsnius “Jaunimas ir religija”.
Nuostabi šių laikų technika išugdė žmoguje nepaprastą pasitikėjimą savo galiomis ir sumažino pasitikėjimą pasaulio Tvėrėjo galia. Daug paslapčių atidengta, dar daugiau tikimasi atidengti artimoje ateityje, ir besąlyginiam tikėjimui vis mažiau lieka vietos. Žmogus pasijuto esąs beveik visatos karalius. Šalin religija, visokie įsakymai ir įstatymai, norime lengvo ir laisvo gyvenimo! Tai dabartinio jaunimo norai ir siekimai. Visokie “pažangieji” psichologai ir sociologai pateisina jų elgesį ir skleidžia naujus “moksliškai pagrįstus” reikalavimus.
Sąryšyje su modernia technologija atsirado daugiau darbų, susisiekimo priemonių, pramogų. Ne tik šeimų galvos — vyrai, bet ir moterys — motinos pradėjo dirbti. Grįžta visi pavargę, susinervinę. Savaitgaliui atėjus, dažnai kiekvienas vėl skuba skirtingais keliais. Dingo sveika, šilta, jauki šeimos atmosfera. Vaikas pajuto, kad jam nedaug dėmesio skiriama šeimoje, ir pradėjo ieškoti užsiėmimo bei draugų svetur. Dėl šios priežasties atsirado ir vadinamieji “going steady”, o vėliau pabėgimai iš namų. Šeimų suirimas yra svarbiausia šių dienų blogio ir netikėjimo priežastis. Tai patvirtina ir patys jaunuoliai. Noriu paminėti keletą jų pasisakymų:
“Tėvai dirba, su vaikais mažai kalba. .. Gerų senoviškų šeimų jau nebėra.. . Tėvai liepia eiti į bažnyčią, o patys neina. . . Labiausiai vaikus myli seneliai, bet jie dažnai toli gyvena arba yra senelių prieglaudose... Išeiname į gatvę, nes namie nuobodu... Norime su kuo nors pasikalbėti ir ką nors veikti. . . Dažniausiai sutinkame tuos draugus, kurie netoli mūsų gyvena. . . Jei kurių elgesys ir nepatinka, nieko negali padaryti. .. Jei priklausai kuriai nors grupei, turi daryti tai, ką visi daro. . . Blogų veiksmų jaunuoliai dažnai nebijo, nes ir tėvai nieko nesako arba tik šiek tiek pabara. Kartais tėvai to visai nesužino, o policija neturi visų kur padėti. . . Išėjau gyventi pas draugus, nes ten įdomiau..
Tai dažniausiai tokie liūdni atsakymai, lyg nusiskundimai. Dar viena baisi tiesa — atsirado naujų šeimos rūšių: susidėjusių “bandymui” ar pastoviam gyvenimui. Mokykla teikia žinias, bet moralės nemoko, apie religiją nekalba. Bažnyčioje po įvykusių reformų juntamas nenusistovėjimas, skubotumas, pasyvumas, tuštuma. Liko tas pats Dievas, bet Jo garbinimo formos labai pasikeitė. Bažnyčios autoritetas smuko. Visa tai silpnesniems tikintiesiems ir jauniesiems Bažnyčios nariams padarė labai neigiamą įtaką.
Valstybė rūpinasi kalėjimų gerinimu, bet atrodo, kad bijo viešai pasakyti — gyvenkite padoriai, vykdykite įstatymus, ir kalėjimai bus nereikalingi. Nestebėtina, kad tokia aplinka išugdė daug silpnos valios, susimaišiusių, pasimetusių jaunuolių. Mokytojai ir valdžios pareigūnai jau prisipažįsta, kad be tėvų pagalbos nebegali atstatyti tinkamos padėties.
Tad, tėveliai, prieš kaltindami savo vaikus, pažvelkime į save. Ar mes tinkamai atliekame tėvų pareigas? Nebijokime būti “senoviški” — vaikai dažnai tokių ir nori. Jauni žmonės šiandien turi daug žinių, yra laisvi pasirinkti įvairius darbus, įvairias mokslo šakas studijoms, bet jiems trūksta vieno svarbiausio dalyko — patirties. Tik patyręs keleivis žino, kokie keliai kur veda, o kitiems reikia vadovo. Tie pagrindiniai vadovai turi būti tėvai, o paskui bažnyčia ir mokykla. Jeigu šios vadovų pareigos bus gerai atliktos, tai didžioji mūsų atžalyno dalis paseks jų pėdomis.
Geras tėvų pavyzdys, ramūs ir apgalvoti pasikalbėjimai, bendra malda, su amžiumi susijusių problemų bendras sprendimas, bendravimas laisvalaikio metu, įvairūs tėviškos ar motiniškos meilės pareiškimai, žodžio ir pažadų išlaikymas — tai magiški dalykai, kurie suartina šeimos narius, ugdo vyresniųjų autoritetą ir formuoja jaunuolio charakterį.
A-lė G.
KAI NUODĖMĖS NEBĖRA
Gyvenimas kinta. Tik jis šiuo metu kinta kitaip, negu paprastai: jis nebe progresuoja, bet regresuoja. Seniau kiekvienas išradimas, kiekviena nauja knyga, kiekviena universiteto diplomantų laida nušvisdavo nauja viltimi, naujai spindinčia šviesa į geresnį žmonių gyvenimą, į dar vieną pažangesnio žmoniškumo pakopą. Šiuo metu beveik viskas eina atbula kryptimi: atsirado daugiau neteisybės ir nusikaltimų, beveik visur pataikaujama agresyviems reikalautojams, visur bijoma tiesos žodžio ir teisingumo akcijos.
Tas atbulinis bėgis ėmė rastis po 1960 m. Pradėta reikalauti civilinių teisių tiems, kurie anksčiau buvo aplenkiami. Iškelta rasinės nelygybės skriaudos. Imta ieškoti tų skriaudų kaltininkų. Užkliūta už senų tradicijų ir imta jas “reformuoti”. Mokyklose ir universitetuose tos reformos pirmiausia pasirodė. Daugiau laisvės mokiniui ir studentui! Jam turi būti leista pasirinkti ir mokytis tuos dalykus, kurie patinka. Jam leista kritikuoti visa, kas nepatinka, bet ypač mokyklinę tvarką ir drausmę. Mokytojas jau nėra autoritetas, o tik dėstomo dalyko instruktorius. Jam nevalia kištis į mokinio reikalus. Daugelis pastovių vertybių prarado savo vertę arba gavo kitą atspalvį.
1968 m. pareina duktė iš katalikiškos mokyklos ir sako: “Mama, jau ne tik galima valgyti mėsą penktadienį, bet ir sekmadienį galima neiti į bažnyčią, jeigu nenori — nebus jokios nuodėmės”. Mama kraipo galvą ir klausia, iš kur duktė tas žinias gavo. “Iš seselės, kuri mums dėsto religiją. Ji mums šiandien išaiškino. Ji sakė, kad laikai keičiasi, ir greitai nuodėmių nebebus”.
Ne viena mama tada stebėjosi ir galvojo, kaip gali nebebūti nuodėmių nuodėmingo žmogaus gyvenime. Juk nuodėmė yra tai, kuo nusikalstama Dievui ir Bažnyčiai, nesilaikant jų įsakymų. Kas panaikins nuodėmes? Tikriausiai seselė juokavo,, o mergaitės jos aiškinimo nesuprato.
Bet gyvenime vyko neapvaldomi veiksmai. Niujorke basi ir skudurais apsirengę studentai žygiavo gatvėmis su plakatais ir Šiaurės Vietnamo vėliava, šūkaudami ir plūsdamiesi. Detroite, Filadelfijoje ir kituose miestuose negrai plėšė ir degino miestų kvartalus. Amerikos kareiviai bėgo iš kariuomenės, slapstėsi, kiti net perbėgo į priešo pusę ir pasidavė. Universitetuose juodieji studentai vertė vadovybes priimti daugiau negrų studentų, skirti jų reikalams daugiau pinigo ir nereikalauti, kad jie mokytųsi tiek, kiek baltieji. Visur siaubas ir chaosas.
Visi nustebę žiūrėjo ir laukė, kas bus toliau. Nei valdžia, nei policija aktyviai nesipriešino. Visi kentė ir galvojo, kad nuolaidos grąžins gyvenimą į senas vėžes, kad viskas greitai savaime aprims. Valdžia nieko smarkiau nebaudė, o skyrė dideles sumas pinigų tiems triukšmadariams, kad jie aprimtų, ir leistų kitiems gyventi.
Siautėjimai aprimo, bet tylomis vyksta žmogžudystės, plėšikavimai, prievartavimai, vagystės, sukčiavimai, veidmainiavimai. Juodųjų gyvenvetėse nebesaugu pasirodyti net dienos metu. Mokytojai atsisako eiti į mokyklą be policininko palydos. Krautuvės juodžių gyvenamose gatvėse užsidaro, gydytojai išsikelia į priemiesčius. Universiteto profesoriai juodam studentui įrašo gerus pažymius ne už pažangumą moksle, bet kad neperšautų jo kieme ar gatvėje. Teisėjas negali skirti nusikaltėliams didesnių bausmių, nes nenori mirti. Abi rasės spiriasi ir nesiduoda sumaišomos. Baltieji nenori būti vežami į juodųjų mokyklas.
Ir kas toliau? Kiekvieną kartą, kai vakare policijos automobilis nužviegia gatve, prisimena vieno liberalo pasakymas: “Dabar nuodėmės nebėra, o likęs tik jos prisiminimas ir žmonių vargai”. Štai dabar žmogus ir pateko į vargą. Jis bus laimingas, jei policija laiku atvyks ir išgelbės jo gyvybę. Išgelbės nuo to žmogaus, kuriam viskas leista, kuriam jokios nuodėmės nebėra.
M. Stonys