Spausdinti

 (Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

     Kokia praraja tarp graikų filosofų bei Tomo Akviniečio metafizikos sampratos iš vienos pusės ir tos metafizikos sampratos, kuri nuo Kanto laikų vyrauja modernioje filosofijoje, iš kitos pusės! Humo paveiktas, Kantas atmetė metafizikos mokslinį pobūdį, nes jis laikė patirtį mokslo išeities tašku ir tikslu. Pagal "Kritik der reinen Vernunft", mokslas yra grynojo proto formų pritaikymas pojūtiniams duomenims. Sekdami Humu ir Kantu, loginio pozityvizmo atstovai laikėsi to paties principo ir suprato metafiziką panašiai. Rudolf Carnapo sąvokų sandaros sistemoje metafizikos klausimai sutampa su kantiškuoju Din g an sich klausimu. O šios rūšies klausimai yra neracionalūs ir tuo pačiu nemoksliški. Skirtumas tarp paskirybės ir visuotinybės taip pat išnyksta, nes kiekviena sąvoka galinti būti suprasto kaip paskirybė ir visuotinybė. Pozityvistinę doktriną tiksliai susumavo A. J. Ayer: "Metafiziniai teiginiai, kaip aš juos suprantu, yra taip pat atmetami, laikantis seno empirinio principo, kad joks teiginys nėra literališkai prasmingas, jei jis nenusako patirtojo, ir kriterijus, kas gali būti patirta, turėtų būti kažkas tokios rūšies, kas tikrai gali būti patirta".8 Tomas Akvinietis mano priešingai. Patirtis yra jam pažinimo išeities taškos, bet jokiu būdu ne mokslo tikslas. Įžvelgdamas pojūtiniame duomenyje visuotinįjį elementą, kuris pojūtinį duomenį prašoka, protas gali taip pat prašokti pačią patirtį apskritai ir taip pasiekti absoliučiai tikrą antpatirtinį pažinimą, kuris kaip tik ir yra metafizikos pasaulis. Kaip tik todėl metafizika yra mokslų mokslas.

     Būtis yra nepaneigiamai antpatirtinio arba metafizinio pažinimo objektas. Bet šičia maža pastaba. Būtį reikia suprasti ne kaip genus generalissimum, o kaip visų konkrečių bei paskirų daiktų galutinę tikrovę. Ji išsisako ne visuotinybėmis, o paskirais daiktais. Tai esančiųjų visuma. Kai pereiname iš būties kaip visuotinybės į paskirą daiktą, tai būtis lyg nutolsta nuo mūsų ir prisidengia paslapties skraiste. Bet jei daiktas yra, tai tik todėl, kad jo galutinė tikrovė yra būtis. Tomas Akvinietis sako: "Ką protas pirmiausia suvokia kaip aiškiausią dalyką ir iš ko išplaukia visos sąvokos, tai yra būtis".9 Šis teigimas — tai tomistinės metafizikos kertinis akmuo. Būtis yra iš tikrųjų proto natūralus objektas, ji įausta kiekvienoje sąvokoje, ir kiek ji yra paskiro daikto galutinė tikrovė, tiek jos link krypsta žmogiškasis pažinimas. Susidurdamas su būtimi, protas pastebi, kad ji nesusiveda į pojūtinius daiktus. Jis supranta, kad būtis slepia savyje metafizinę tikrovę, kaip ir principai, kurie ja remiasi.

     Būtis yra visuotiniausia ir plačiausia sąvoka. Kaip ši sąvoka gali apimti įvairiausių daiktų visumą? Atsakymas į šį klausimą siejasi su būties struktūros dialektika. Kai protas eina nuo paskiro daikto konkretybės prie jo galutinės tikrovės, t.y. būties, tai jis pasiekia ją tuomet, kai jis išsilaisvina nuo jo medžiaginių savybių. Kad metafizinės sąvokos yra abstrakcijos reikalas, tai rodo kalbos sandara. Lietuviškasis daiktavardis būtis yra veiksmažodžio abstraktas, padarytas iš bendraties kamieno būti. Jis atitinka graikų daiktavardinį dalyvį to on ir lotynų dalyvį ens. Kadangi kalba yra minties išraiška, tai kalbiniai abstraktai yra ne kas kita, kaip minties abstraktai. Iš tiesų, žodyje būtis atsispindi būties sąvokos metafizinis pobūdis. Todėl kas neigia metafizikos racionalumą, tas turi neigti ir kalbos abstraktų racionalumą. Loginio pozityvizmo atstovai neigia vieną, bet nedrįsta neigti kito, ir štai kodėl jų filosofavimai stokoja loginio nuoseklumo.

     Gilindamiesi toliau į būties vidinę struktūrą, mes pastebime du jos aspektus. Verta į juos atkreipti dėmesį, nes jie išryškina jos kaip subjekto prigimtį. Juk būtis kaip būtis yra metafizikos subjektas, t.y. dalykas, kurį tiria bei nagrinėja mintis. Iš vienos pusės, būtis turi subjekto turinio aspektą, kuris atitinka tai, kas tomistinėje metafizikoje vadinama essentia, esmė, daikto prigimtis, quidditas. Iš kitos pusės, būtis turi subjekto esimo, t.y. reiškimosi tikrovėje, aspektą, tolygų esse, esmės aktui arba egzistencijai. Esmė pasako, kas yra daiktas, o subjektas pasako, kas turi esmę, egzistuoja ir veikia. Iš čia išsireiškimas — actiones sunt suppositorum. Ką mes vadiname subjektu. Tomas Akvinietis vadina suppositum. Žodžiu, būtis yra tas dalykas, kuris reiškiasi tikrovėje. Esmė pasireiškia egzistencija, o egzistencija apsireiškia esme.

     Ar Tomas Akvinietis daro realų skirtumą tarp esmės arba substancijos ir egzistencijos, ar ne? Tai vienas iš labiausiai ir ilgiausiai diskutuotų klausimų. Ne vienas tomistas manė, kad Tomui Akviniečiui, kaip ir Aristoteliui, realioji būtis ir egzistencija yra vienas ir tas pats dalykas, ir jie cituoja tekstų, kur jis nedaro skirtumo tarp šių dviejų būties aspektų. Kiekviena substancija arba esmė yra tai, kas yra akto dėka, ir tas aktas, kuris ją padaro tuo, kas ji yra ir kad yra, nėra kitas dalykas, kaip jo forma. Atrodo, kad kol jis liko substancijos plotmėje, jis nesusidūrė su substancijos ir egzistencijos santykio klausimu. Ir reikia pridurti, kad Aristotelis niekad neišėjo iš šios plotmės. Jo pasaulis priklauso nuo pirmojo judintojo, kuris yra kartu poveikinė ir finalinė priežastis viso to, kas yra, bet ne kad yra. Kadangi Aristoteliui niekad neiškilo pasaulio tvėrimo klausimas, tai jam neiškilo nė egzistencijos klausimas. Kitaip su Tomu Akviniečiu. Jo pasaulis yra "Genezės" pasaulis. Tai pasaulis, kurį Dievas laisvai sutveria ir laisvai gali sunaikinti. Toks pasaulis priklauso visiškai nuo Tvėrėjo. Šitokio pasaulio akivaizdoje iškyla egzistencijos klausimas, nes egzistencija jam nepriklauso prigimties teise. Tomas Akvinietis suprato, kad egzistencija siejasi su esme, bet ji neišplaukia iš esmės. Dievas yra vienintelė būtis, kurios esmė sutampa su egzistencija ir kurio egzistencija sutampa su esme. Visos kitos būtybės gauna egzistenciją iš Dievo, ir štai kodėl potentia ad non esse glūdi ne jų prigimtyje, o Dievo valioje. Jei būtybių egzistencija priklauso nuo Dievo arba, kaip jis sako, nuo influxu Dei, tai substancija bei esmė nėra būties galutinė tikrovė. Todėl jis prileido, kad be aristotelinio substancinio akto plotmės yra dar egzistencinio akto plotmė ir kad tarp esmės arba substancijos ir egzistencijos yra realus skirtumas. Esmė ir egzistencija yra du skirtingi principai, kurie turi šaknis būties metafizinėje struktūroje. Tai ne du vienas nuo kito nepriklausomi dalykai, bet dvi viena nuo kitos priklausančios apibrėžtinybės. Štai kaip jis apie tai samprotauja: "Kas nepriklauso esmės ar quidditas sąvokai, tas iš kitur ateina ir sudaro su esme sandarą, nes esmė negali būti suvokta be savo dalių. Gi kiekviena esmė ar quidditas gali būti suvokta be jos egzistencijos pažinimo. Iš tikrųjų, galiu žinoti, kas yra žmogus ar feniksas, o ignoruoti ar jie tikrai egzistuoja daiktų pasaulyje. Todėl aišku, kad egzistencija yra kitas dalykas, negu esmė ar quidditas, išskyrus tik tą dalyką, kurio quidditas būtų jo egzistencija".10 Tomas Akvinietis yra realistas. Jam tikrai yra tik tas daiktas, kuris egzistuoja. Kai jis kalba apie esmę ir egzistenciją, tai jis turi omenyje ne sąvokas, o realius daiktus.

     Tomas Akvinietis skiria realiame daikte keturis dalykus: medžiagą ir formą, šių dviejų dalykų lydinį, t.y. esmę, ir esmės aktą arba egzistenciją. Bet galutinėje analizėje tie keturi dalykai susiveda į du — esmę, arba res, arba subjektą ir egzistenciją, arba ipsum esse, arba actus essendi. Aišku, Tomui Akviniečiui esmė ir egzistencija nėra minties kūriniai, o daikto tikrovės duomenys, kurie atskleidžia būties kaip subjekto du aspektus. Todėl be būties nėra nei esmės, nei egzistencijos ir nei viena, nei kita neegzistuoja paskirai. Tik tikrai yra būtis, kurios metafizinėje sklaidoje išryškėja esmė ir egzistencija. Būties struktūroje esmė ir egzistencija atlieka potencijos ir akto vaidmenį. Medžiaga ir forma santykiauja taip pat kaip potencija ir aktas. Bet Tomas Akvinietis pastebi, kad "medžiagos ir formos junginys bei esmės ir egzistencijos junginys nėra tos pačios rūšies, nors abu yra iš potencijos ir akto".11 Šie du junginiai skiriasi vienas nuo kito tuo, kad medžiagos ir formos junginys realizuojasi būties substancijos plotmėje, o esmės ir egzistencijos junginys atsibaigia egzistencijos plotmėje. Todėl būties dialektikoje susiduriame su dviem aktais — formos aktu ir egzistencijos aktu. Forma yra kiekvieno daikto bei kiekvienos būtybės causa essendi arba principium essendi. Substancija arba, kaip Tomas Akvinietis paprastai sako, id quod ėst, yra tai, kas yra tik formos dėka. Šia prasme forma yra tarytum egzistencijos pirmtakas. O antrasis aktas: "Egzistencija yra visų aktų aktas, ir kaip tik todėl visų tobulybių tobulybė".12 Kas yra labiausiai esamo būtyje, tai yra egzistencija, nes ji yra pats esimo aktas. Ji yra lyg formos akto aktas. Substancijos plotmėje forma yra galutinis aktas, o egzistencijos plotmėje ji yra potencija egzistencijai. Bet forma nėra subjektas egzistencijai. Egzistencija nėra pripuolamybė nei kokia būties papilda. Ji yra iš tikrųjų tai, kas yra pagrindiniausio būtyje, ir esmė tik ją determinuoja bei apriboja. "Egzistencija yra tai, kas yra intymiškiausio bet kuriame daikte ir visuose dalykuose slypi giliausiai, nes iš visų tų, daikte esančiųjų, ji yra labiausiai formalinė", sako Tomas Akvinietis.13

     Bet esmė yra juk medžiagos ir formos junginys, ir forma padaro daiktą tuo, kas jis yra, t.y. tuo egzistuojančiu daiktu. Jei esmė, kaip forma, tikrai egzistuoja, tai lyg išeitų, kad egzistencija sudaro junginį su egzistencija. Kaip tai suprasti? Aišku, mes galime suvokti egzistenciją tik egzistuojančioje esmėje. Atskirta nuo esmės, ji yra sąvoka be turinio. Nėra tokio daikto kaip egzistencijos quidditas. Nei egzistencija yra sąvokos objektas. Bet vis dėlto egzistencija yra pažinimo objektas, nes ji atsibaigia būties egzistencija. Kaip Hegelio dialektinės triados vienas narys apima kitą, jį prašokdamas, taip tomistinė būties metafizika apima aristotelinę substancijos metafiziką, ją prašokdama. Jei egzistencija prašoka substanciją ar esmę, tai ji tuo pačiu prašoka ir sąvoką. Kadangi egzistencija nėra daiktas, o aktas, tai mūsų protas pasiekia ją ne sąvoka, o spręsmu, ir spręsmu pasiektoji egzistencija yra būties tiesa. Komentuodamas Lombardo "Sentencijas" Tomas Akvinietis klausia, ar esmė yra daikto tiesa. Suminėjęs keletą argumentų už tai, jis paskui padaro išvadą, kad ne. Juk kartais sakome tiesą apie būtybes ir nebūtybes. O nebūtybės neturi esmės, ir todėl tiesa negali remtis esme. Toliau jis tęsia: "Kadangi daikte yra jo quidditas ir jo egzistencija, tai tiesa labiau sutampa su egzistencija, negu esme, kaip ir būties vardas pareina nuo egzistencijos. Ir kai protas suvokia daikto egzistenciją, tai tapatybė realizuojasi per kažkokį prisitaikymą prie jo, ir čia glūdi tiesa. Todėl sakau, kad pati daikto egzistencija yra tiesos priežastis".14

     Taigi Tomo Akviniečio pažinimo teoriją saisto būties metafizika. Jo žodyne mintis nusakoma cogitatio ar intellectio terminais, ir mes žinome, kas tai yra, kai jos santykį su būties metafizika išnagrinėjome skirtingose plotmėse. Skirtumas tarp esmės ir egzistencijos tolygus skirtumui tarp būties ir minties. Kadangi Dievuje esmė sutampa su egzistencija, tai Jame sutampa ir būtis su mintimi. Dievas yra, pagal Garrigou-La-grange poetinę formulę, "amžinai subsistuojantis minties grynasis švystelėjimas".15 Tvarinyje esmė skiriasi nuo egzistencijos ir tuo pačiu yra skirtumas tarp būties ir minties. Būtis ir mintis sudaro lyg dvi plotmes, nors ir vieną nuo kitos priklausančias. Būties plotmėje mintis yra proto veikla, kurios tikrovė priklauso nuo subjekto, iš kurio ji kyla ir kuris ją apriboja. Minties plotmėje būtis yra mąstymo priežastis ir tikslas. Būtis kaip esmė ar substancija yra sąvokos objektas, o būtis kaip egzistencija yra spręsmo objektas. Kaip egzistencija yra būties aukščiausias aktas, kiekvieno esančiojo atsibaigimo viršūnė, taip spręsmas yra aukščiausias proto aktas. Tomistinėje būties metafizikoje egzistencija yra centre, o tomistinėję pažinimo teorijoje — spręsmas.

     Esmės ir egzistencijos dialektika tiek savo metafizinėmis gijomis, tiek savo loginiais ataudais suteikia tomistinei būties sampratai originalumą, ko dažnai nepastebėjo net jo sekėjai. Filosofijos istorinėje raidoje būtis buvo paprastai suvokiama kaip substancija arba prigimtis. Tai pastebime platonizme ir Aristotelio ousia filosofijoje. Avicenna, kurį Averroes už tai kritikavo, užima tarsi vidurio poziciją, nes egzistencija jam yra kaip kažkas atsieto nuo esmės. Bet ne ji, o esmė yra būties pagrindas, ir actus essendi yra tik pripuolamybė. Sekdami Dun Scotu ir Suarezu, didžioji dalis scholastikų, o taip pat ir Wolfas, Kantas bei Hegelis, turėjo prieš akis būtį kaip substanciją. Istoriškai žiūrint, esmės ir egzistencijos tapatybė Dievuje buvo žinoma filosofijoje prieš Tomą Akvinietį ir po jo. Ši tapatybė visad buvo ontologinio Dievo įrodymo išeities taškas. Nors šio įrodymo išvedžiojimai skiriasi pas skirtingus autorius, bet jie visi turi bendro tai, kad Dievo egzistenciją išveda iš Jo esmės. Kiekviena kita būtybė susideda iš id quod ėst ir ipsum esse. Jei būtybė yra dvasinė substancija, ji susideda iš vieno esmės ir egzistencijos junginio, o jei medžiaginė substancija, ji apima du junginius — medžiagos ir formos, kurios sudaro esmę, ir esmės bei jos esimo akto. Čia jaučiama neoplatonisto Proklo įtaka, kuris skyrė ens per essentiam ir ens per participationem. Pirmoji formulė virsta tomistinėje metafizikoje ens a se, ip-sum esse subsistens, dieviškoji Būtis, o antroji formulė — ens ab alio. Ir tai pažymi visas kitas būtybes.

IŠNAŠOS:

1.    Martin Heidegger, Sein und Zeit, Max Niemeyer Verlag, Tübingen 1960, p. 12.

2.    Jean-Paul Sartre, L’Existentialisme est un humanism. Les Editions Nagel, Paris 1970, p. 52.

3.    ten pat, p. 58.

4.    ten pat, p. 70.

5.    Plg. William Barrett, Irrational Man. A Study in Existential Philosophy, Doubleday, New York 1958, p. 94.

6.    In XII Libros Metaphysicorum, Prooemium. Čia ir toliau naudoju Ludovicum Vives leidinį Thomae Aquinatis Opera Omnia, Pari-siis 1871-1880.

7.    Summa contra gentiles, 1. III, c. 25.

8.    Alfred Jules Ayer, Language, Truth and Logic. Dover publications, Inc., New York, p. 14; taip pat pig. Rudolf Carnap, Der logische Aufbau der Welt. — Scheinprobleme in der Philosophie, Felix Meiner Verlag, Hamburg 1961, p.p. 213-216, 221-223.

9.    De Veritate, q. 1, a. 1.

10.    De Ente et Essentia, c. 6.

11.    Summa contra gentiles, 1. II, c. 59.

12.    De Potentia, q. 7, a. 7 ad 9.

13.    Summa theologica, I, q. 8, a. 1 ad4.

14.    Commentarium in Lib. I Sententiarum, dist. XIX, q. 5, a. 1.

15.    R. Garrigou-Lagrange, Dieu, son existence, sa nature. 5-ème Edition, Paris 1928, p. 400.