ALFONSAS GRAUSLYS

     Svarstant tolerancijos klausimą, svarbu žinoti, kaip Jėzus Kristus elgėsi, susidūręs su moraliniu blogiu ar klaida. Ar rašytojas L. Tolstojus, remdamasis Viešpaties žodžiais "nesipriešink piktam žmogui" (Mt 5, 39), turėjo teisę tvirtinti, kad Jėzus Kristus iš savo sekėjų reikalavo absoliutinės tolerancijos, t.y. visiško pasyvumo ir nereagavimo į blogį?

JĖZAUS KRISTAUS ELGESYS IR MOKYMAI

     Tolstojaus šio Šv. Rašto teksto aiškinimas nėra teisingas. Jeigu aplamai bet kokį tekstą aiškinant, reikia į jį žvelgti konteksto rėmuose, tai šiuo atžvilgiu šitas rašytojas labai nusikalto: jis ne tik nebandė pažvelgti į visas evangelijų vietas, kur Viešpats pasisako tolerancijos klausimais, bet ir savo paminėto teksto cituoja tik pirmąją pusę. O antroji šio teksto pusė sako: "Bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį" (Mt 5, 39). Ar ši antroji sakinio pusė nėra reagavimas į blogį? Taip, tai yra reagavimas, bet reagavimas kantrybės veiksmu, reagavimas į blogį gerumu.

     Kad Viešpats blogio netoleravo (nors kai kada reagavo į jį tylėjimu, kuris ne kartą kalba balsiau už žodžius), tai rodo jo elgesys. Jis į neteisybę (neteisybę nepamokomą — piktos valios lydimą) reagavo tylėjimu. Jis tylėjo melagingai kaltinamas vyriausiojo kunigo teisme (Mt 26, 63 ir Mk 11, 50-61); jis tylėjo Erodo klausinėjamas: .. bet Jėzus jam neatsakinėjo" (Lk 23, 9), nes tasai vien pramogos, o ne tiesos ieškojo. Tačiau, pastatytas prieš Aną (iš evangelijos teksto ne visai aišku, ar tai įvyko prieš Aną, ar prieš Kajafą. A.G.) ir už vieną nieko neužgaunantį posakį gavęs iš tarno smūgį per veidą, Jėzus ramiai reagavo: "Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, — kam mane muši?" (Jn 18, 23).

     Suimamas Alyvų darže, suėmėjų vadovui Judui veidmainingai jį pabučiavus. Viešpats gerumu reagavo: "Bičiuli, ko atėjai?" (Mt 26, 50). Prikaltas prie kryžiaus jis meldėsi už savo kankintojus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą" (Lk 23, 34).

     Jis visur rodo meile persunktą toleranciją, kur piktos valios (to išankstinio nusistatymo dorovinio gėrio nepriimti, blogio neatsisakyti) nemato, o vien tik silpnybę. Todėl jis bendrauja, prie vieno stalo sėdasi su žydų dvasinių vadovų niekinamais muitininkais ir nusidėjėliais, nes, anot jo: "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių" (Mk 2, 17). Tokiais atvejais Viešpats prisimena dar savo dangiškąjį Tėvą, kurs "leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 45).

     Viešpats meilinga tolerancija ypač pasireiškė tada, kai fariziejai atvedė pas jį moterį, pagautą svetimaujant, sakydami, kad Mozė liepė tokias užmušti akmenimis. Viešpats jų netolerantišką neapykantą nuginklavo, sakydamas: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį" (Jn 8, 7). Ir jie vienas po kito pasišalino. Tokio gailestingumo apginta, nėra abejonės, kad ji prisikėlė naujam gyvenimui.

     Niekas taip nepadeda pakęsti kitus, kaip toji mintis: jei visi apie mane, mano gyvenimą viską žinotų, tada gal ir manęs nepakęstų.

     Tie visi, kuriuose Kristus matė gerą valią, t.y. nepasitenkinimą savo liūdna dvasios dabartimi, bei norą pasikeisti, prisikalti, galėjo pasitikėti jo žodžiais: "Ateinančio pas mane aš neatstumsiu" (Jn 6, 37), nes gera valia kaip tik yra pirmasis žingsnis į Dievą.

     Antra vertus, Viešpats negalėjo pakęsti piktos, suktos valios veidmainių, užkietėjusių beširdiškume, Dievo namų niekintojų ir vaikų bei jaunimo piktintojų. Prieš juos visus jis aštriai pasisako, jiems grasina ir net fizinę jėgą panaudoja.

     Tokios piktos valios atstovai, iš pasalų Kristų puolantieji, prieš jį žmones kurstantieji, jo suklupimo bei pražūties laukiantieji buvo fariziejai. Jiems terūpėjo sava, o ne Dievo garbė. Evangelijos yra perpintos Viešpaties susirėmimais su fariziejais ir jiems taikomais smerkimo žodžiais. Tik prisiminkime didžiąją Viešpaties kalbą prieš Šv. Rašto aiškintojus ir fariziejus (Mt 23, 1-36). Toje kalboje jis smerkia juos, nes jie kalba bet nedaro; jie krauna žmonėms nepakeliamas naštas, jų patys nenešdami. Jie mėgsta žmonėms rodytis, mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose ir sinagogose. Toje kalboje juos Viešpats vadina veidmainiais, aklais vadais, pabaltintais antkapiais — viduje pilnais nešvarumų, gyvatėmis, angių išperomis, būsimais pranašų žudikais, — ant kurių kris jų išlietas nekaltas kraujas... Viešpats taip smarkiai juos smerkė, jiems priekaištavo, nes jų užkietėjusi piktame širdis jau buvo neprieinama meilei bei pasikeitimo galimybei. Tik tokie žodžiai tegalėjo vieną kitą jų, tartum perkūnas iš giedro dangaus, priversti atsibusti. Šie Viešpaties juos smerkiantieji tiesos žodžiai, ši "netolerancija" iš tikrųjų buvo didžioji jiems Viešpaties teikiama geradarybė. Tai buvo labai kartūs, bet vieninteliai vaistai, kurie jų vieną kitą galėjo pagydyti.

     Viešpats netoleravo ir beširdžių, kaip rodo jo palyginimas apie beširdį skolininką (Mt 18, 23-35). Šiame palyginime vaizduojamas karalius, kurs dovanojo savo tarnui didelę skolą, o šis, nežiūrint maldavimo, nesutiko atidėti skolos tam, kuris jam buvo skolingas nedidelę sumą, ir jį įmesdino į kalėjimą. Sužinojęs apie tokį beširdiškumą, karalius jam atšaukė dovanotąją skolą ir atidavė jį budeliams iki atiduos visą skolą. Kristus baigė palyginimą įspėjimu, kad "taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jei kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui" (Mt 18, 35). Tai reiškia, Dievas negali toleruoti beširdiškumo, negailestingumo ir neatlaidumo, nes tai didžiausieji nusikaltimai prieš Kristaus skelbiamą ir ugdomą meilės dvasią.

     Kristus netoleravo ir šventyklos. Dievo namų, niekinimo. Atvykęs Jeruzalėn ir pamatęs tikinčiųjų kieme (kurs priklausė šventyklai) triukšmingą prekiavimą aukojimui skirtais gyvuliais, pinigų keitimą, susukęs iš virvių rimbą, jis išvijo visus, išvarė jų gyvulius, išbarstė pinigus, išvartė stalus, sakydamas: "Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!" (Jn 2, 16). Tuo vieninteliu prievartos veiksmu (apie kurį visi keturi evangelistai rašo) jis pasipriešino fiziniam ir dvasiniam šventyklos teršimui. Niekas jam nepasipriešino, nes šventyklos vadovybė ir visi kiti jautėsi nusikaltę. Jie negalėjo neprisiminti pranašų Izaijo ir Jeremijo kadaise sakytų ir jų šventuose raštuose užrašytų žodžių, kuriuos Viešpats pakartojo: "Mano namai vadinsis maldos namai", dar pridėdamas nuo savęs: "o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!" (Mt 21, 13).

     Bet prieš nieką taip stipriai nepasisakė  Kristus, kaip prieš vaikų nedorais pavyzdžiais piktinimą, kuris nesuaugusius, taip dar neatsparius, demoralizuoja. Šitokiems piktintojams jis grasina mirties bausme, sakydamas: Kas papiktintų vieną iš tų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje" (Mt 18, 5-6). Tą patį grasinimą kartoja ir Luko evangelija (Lk 17, 1-2). Čia evangelijose minimi "mažutėliai" ne būtinai reiškia kūdikius ar vaikus. Tokie "mažutėliai" gali būti ir visi dar dvasiškai nebaigę subręsti jaunuoliai, ir taip pat suaugusieji, kurie, gyvendami sveikos dorovinės atmosferos šeimoje ar aplinkoje, nėra su blogiu susidūrę ir su juo neįpratę kovoti. Kaip šių Kristaus grasinimų akivaizdoje galėtų pasiteisinti kriminalinių bei pornografinių filmų kūrėjai, kurie nekliudomi kino ir televizijos paveikslais skatina nusikaltimus! Ką turėtų jausti, jų sąžinei pabudus, tos mokytojos (moterys!), kurios terorizuodamos lietuvių vaikus katalikiškos Lietuvos mokyklose, juos piktina, jiems vienintelį tikrą gyvenimo įprasminimą — Dievą bando atimti?

     Toje pačioje šv. Mato evangelijos vietoje, lyg ir papiktinimo žalos baisumą pratęsdamas, Viešpats iš pavienio krikščionio reikalauja netoleruoti savame gyvenime visa to, kas jį piktina, t.y. kas jį gundo nusidėti, kas prisideda prie blogio įsivyravimo jo gyvenime (Mt 18, 8-9). Čia jis reikalauja aukščiausio radikalumo, sakydamas, kad verčiau reikia savą ranką ar koją nukirsti, verčiau akį išlupti, jeigu jie mums virsta išganymo pavojumi, negu, išlikus nesužalotam, žūti. Šis Viešpaties reikalavimas niekada nebuvo raidiškai suprantamas, bet dvasiškai ir ta prasme, kad jei kuri nors mūsų gyvenimo aplinkybė mums būtų brangi, kaip ranka, koja ar akis, bet mus dvasiškai smukdytų, privalome tą gundančią aplinkybę, nors būtų labai sunku ir skaudu, pašalinti.

     Palyginime apie nedėkingus svečius (Lk 14, 16-24) Kristus vaizduoja žmogų, pakvietusį daug svečių į savo ruošiamą puotą, bet, atėjus laikui puotauti, pakviestieji visokiais išsisukinėjimais pasiteisindami, į puotą neatvyko. Šeimininkas liepė tarnui kviesti bet ką iš gatvės į puotą. Dar esant vietos, šeimininkas liepė dar kartą tarnui išeiti, sakydamas: "Varu atvesk žmones, kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23). Šiuos žodžius šv. Augustinas suprato, kaip Kristaus leidimą tikėjimo klausimais vartoti prievartą, tačiau niekada nesutiko su baudimu mirtimi tų, kurie skirtingai galvojo tikėjimo klausimais. Šventraščio aiškintojai šiandien tvirtina, kad Augustinas šį tekstą neteisingai suprato, nes visas Kristaus elgesys ir jo pagrindiniai palyginimai kalba apie religiškai ar nereligiškai nusiteikusiųjų toleranciją. Šiame palyginime, anot aiškintojų, svečių pakvietimai reiškia žmonėms teikiamą Dievo malonę.

     O žodžiai "varu atvesk žmones" reiškia Dievo malonės triumfą, kuri gali priartinti į save ir nepasiruošusius žmones. Tokią aiškinamąją pastabą prie šio teksto prideda Jeruzalės Biblija, vienas kritiškiausių Šv. Rašto vertimų. Juk žinome netikėtus atsivertimus ar netikinčių ligonių stebuklingą pagijimą Liurde... O pagaliau yra ir tokių atvejų, kai pradžioje kuris netikintis moraliai spaudžiamas, po to su gauta tikėjimo malone sutinka, ir toji pradinė "prievarta" virsta laisvu pasisakymu už tikėjimą.

     Kad Kristus norėjo laisvo žmonių apsisprendimo už jį, kad buvo priešingas prievartai ir netolerantiškų nuotaikų netoleravo, tai įrodo šis įvykis. Kai Samarijos kaimo gyventojai nesutiko Jėzui leisti pas save sustoti, tada du mokiniai sušuko: "Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!" Bet jis atsisukęs sudraudė juos (Lk 9).

     Kristaus toleranciją gal būt, labiausiai parodo jo palyginimas apie rauges (Mt 13, 24-30). Šiame palyginime Kristus kalba apie sėjėją, pasėjusį gerą sėklą, kuriai augant, pasirodė ir priešo pasėtos raugės. Tarnams besisiūlant rauges išrinkti, šeimininkas atsakė: "Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki piūčiai.. ." Šis palyginimas rodo ir vieną tos tolerancijos piktiesiems pagrindą: nedorieji turi ir artimųjų. Išrovus pirmuosius, ne kartą vienaip ar kitaip bus skaudžiai paliesti ir antrieji. Antra vertus, nėra taip lengva neklaidingai nuspręsti, kas yra geras, o kas nedoras; kas yra kvietys, o kas raugė, nes nėra žmonių šimtu nuošimčių nedorų ar tobulų, kiekviename yra gerų ir nedorų galimybių. Netoleruojant piktųjų, juos mirtimi nubaudžiant, jiems būtų atimtas laikas, toms gerosioms galimybėms pabusti, sustiprėti ir sėkmingai pasireikšti gyvenime. Žmones su visomis jų slaptomis ydomis ar dorybėmis, su jų nedoromis ar kilniomis galimybėmis vien Dievas teisingai pažįsta ir todėl tik jis vienas tegali spręsti. Prisiminkime Kristaus mįslingą įspėjimą savimi ir savu gyvenimu nesididžiuoti, nes "daugel pirmųjų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių — pirmi" (Mt 13, 30). Todėl savo palyginime Kristus liepia kantriai to Dievo sprendimo, tos piūties laukti. Tik vien vaikų ar jaunimo demoralizavimui, kaip matėme, jis liepia imtis radikalių priemonių kelią pastoti.

     Palyginimas apie rauges kviečiuose yra tuo gyvenimiškai reikšmingas, kad jis mums primena Kristaus įspėjimą, kad ir jo kviečių lauke bus piktžolių — nedorų krikščionio vardą nešiojančių žmonių, kad jų bus ir Bažnyčios viršūnėse, ir plačiuose jos sluoksniuose. Šis įspėjimas — tai savotiškas mūsų įskiepijimas, kad dėl tų raugių, nors ir liū-dėdami, nors ir nekrikščioniškai su blogybėmis kovodami, nesipiktintume ir pakęstume tai, ko negalime pakeisti; kad niekada ne-pamirštume, jog žmogiškasis pradas krikščionybėje jokiu Kristaus pažadėjimu nėra apdraustas nuo nuodėmių bei nusikaltimų.

     Kad Kristus iš mūsų reikalavo meilingos tolerancijos, galima ypač spręsti iš jo reikalavimo mylėti priešus: "Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus" (Lk 3, 27-28). Kaip matome, čia jis reikalauja konkrečios meilės mūsų asmeniškiems priešams, o per toleranciją mes pakenčiame dažniausiai ne mūsų asmeniškus priešus, kurie mums ką blogo būtų padarę, bet apskritai idėjas ar skirtingumus, kurie mums nepatinka. Tad toleruoti yra lengviau, negu tikrą priešą mylėti. Jei mes jau esame minėję, kad meilė artimui yra daugiau negu tolerancija, tai priešų meilė yra nepalyginti daugiau negu tolerancija. Todėl galima daryti logišką išvadą, kad Kristaus reikalaujamoje artimo ir priešo meilėje jau yra įjungtas ir tolerancijos reikalavimas. Todėl krikščionis privalo viską, kas jam nepatinka, toleruoti, o su tikru blogiu kovoti krikščioniškai.