Spausdinti

Vilija Vakarytė

* * *

Gimiau viena —
o pasaulis nusišypsojo,
pamatęs mano nekaltą veidą...
Aš tik žiūrėjau ir ieškojau laimės.
Užaugau aš —
pamačiau pasaulio grožį,
pajutau meilės džiaugsmą
ir skausmo šauksmą,
bet vis ieškojau laimės.
Pažvelgiau ramunės žiedan
ir nusišypsojau,
ir pažiūrėjau į karštą saulės veidą...
Padėkojau Jam už meilę, draugystę, skausmą
ir pažadėtą laimę

DŽIAUKIS

Džiaukis — pasaulis šypsosi
tiktai tau,
nes maži pasaulio vaikai
dideliame horizonte
moka šypsotis...
Linksminkis — laimė tau,
nes prašvis šviesus rytas
ir dainuos saulė...
Juokis — nes pasaulio ašaras
nušluostys tik beprasmiškas juokas...
Pažvelk — vilties spindesys
rodo tau kelią ateitin,
ir ramunė, apsupta rūtos šakelėmis,
aplaistyta gintarais,
ieško tavo draugystės
ir linki tau laimės pasaulio kelyje...

 *  *  *

Žiemos džiaugsmas apkabino mano sielą,
ir aš šoku sniege...
Žiemos karalystė —
pilis tokia švelni.
Karalaičiai valdo sniego užpustytus laukus,
o pilyje groja šokių muzika
ir šoka visi.
Žinau, kad ilgai nebūsiu šiame sapne —
kad sniego užpustytas vyjas
paims mane ir nupūs i realybę...

Bet yra smagu pasigrožėti
žiemos karalyste
ir pasidalinti juokais
sapnų pilyje...

MANO TĖVAS

Mano tėvas rašė mistikoje,
o aš klausiau
ir tik girdėjau
tuos pačius žodžius...
Mano tėvas rašė ramybėje,
o aš tik mačiau chaosą...
Mano tėvas rašė meilėje,
tik kodėl girdėjau aš keiksmus?
Mano tėvas rašė savo siela
ir prijungė mano jaunystės dienas,
ir pabučiavo geltonplaukę vienturtėlę,
ir išleido pro vartus.

* * *

Naujas miestas dega ugnyje,
o aš negaliu pabėgti nuo iliuzijos.
       “Kam leidai, motule, kam leidai
       išeit mane vargo keliu?”
Niekad netikėjau, kad išeisiu —
norėjau dar pasilikti
beržinio namo sienose.
       “Kodėl pas močiutę, pas brangią,
       sugrįžti daugiau negaliu?”
Dabar esu keliautoja
ir negaliu sugrįžti namolei...
Močiute, būčiau pasilikus namuos,
būčiau skynus rūteles,
būčiau audus drobeles.
       “Grižk, dukrele, atgalios,
       grįžk, jaunoji, atgalios,
       grąžink jaunas dieneles
       ir žaliąsias rūteles”.
- - - - - - - -
       “Motinėle, negaliu,
       sengalvėle, negaliu”.
Jau miestas dega,
o mano siela mirštą —
užrakino kažkas gyvenimo vartus.
       “Gal būt, jau daugiau nesugrįšiu
       aš paruge baltu keliu”.