Aš ateinu pas Tave, o didis mano Tėve, atsiūbuoju
Nei smilga, iškankinta ir sulaužyta audros)
Ir suklupusi maldauju:
Pažvelk pro debesis, audras, nuramink vėjus,
Kad dulkės nuo Tavo kojų plauktų žeme!

Paliesk akis, nes saulės jos nemato.
Paklydau ir susipainiojau Tavo didžių įstatymų keliuos.
 Kas yra tiesa? Kas yra melas?
Kur žmogžudystė? Kur pareiga tautos?

"Kaip tu drįsti pašaukti kūdikį į šį pasaulį.
Kai jis kraujuose skęsta, kai žūsta priešai ir draugai?
Visas jėgas tausoki tiems, kurie gyvena, kad jie išliktų.
Kad juos nepaliestų mirties angelai".

Bet jis jau pašauktas ne mūsų noru.
Tai pasekmė desperacijos, meilės ir kančios.
Jisai jau pumpuras, gyvas žiedas.
Tik dar neišvydęs saulės šviesos.

"Dievo vardu atleidžiu tavo kaltes.
Keliauk ramybėje, graudi sesuo!"
Girdėjau tuos žodžius, girdėjau daugel kartų.
Bet jie neužgydė atsivėrusios žaizdos.

Kiekvienam kūdiky matau aš savo vaiką.
Dangaus žydrumo prašančiom akim:
"Leisk man išvysti šį pasaulį gražų, šventą!
Leisk man skrajoti pievų drugeliu!"

Aš noriu tik paliesti Tavo rūbo kraštą
 Ir juo pridengti skaudančias akis.
Kad jos pajustų tikros meilės rasą,
Kad jose sužibėtų gyvenimo viltis.

Našlutė