Spausdinti

D. Bindokienė

     Kas patraukia vieną žmogų prie kito, kas yra tas nuostabusis magnetas, kuris išskiria tik vieną ypatingą asmenį iš visos žmonių knibždynės, paženklina jį tartum pranašumo ženklu, matomu tik vienam asmeniui? Atsakymo šiam klausimui, žinoma, ieškoti neverta, nes žmogaus širdies suplazdenimą neįkiši į jokius rėmus. Mylimo asmens pasirinkimas — tai ne arbūzo pirkimas vaisių parduotuvėje: jeigu apvalus ir išnokęs, tai ir geras! Žmogaus poravimosi žaidime jokios nusistovėjusios taisyklės negalioja. Kas prašaliečiui atrodo netobula, net juokinga, pasirinkusiam — idealu, tiesiog tobulybės viršūnė. Gal būt, teisingas posakis, kad meilė yra akla. Visa nelaimė, kad meilė, kaip kačiukas — po kiek laiko pradeda regėti, o tai, ką kasdienybės rutinos šviesoje išvysta, ne visuomet jau taip gražiai atrodo.

     Vieno Čikagoje leidžiamo amerikiečių dienraščio "komikų" skyriuje spusdinama kasdieninė piešinėlių serija, pavadinta "The Dumplings". Joje vaizduojama vedusiųjų porelė Joe ir Angela. Ši porelė piešiama taip, kad sukeltų spontanišką skaitytojų juoką: abu storuliai, sudribę, nors gana jauni, moteris nutįsusiais, netvarkingais plaukais, neskoningais drabužiais; vyras su netelpančiais už diržo viduriais. Abu žemo ūgio — tiek paritus, tiek pastačius. Žodžiu, tokie, į kuriuos pasaulis neatkreiptų dėmesio, o jeigu ir dirstelėtų kada, tai tik pašaipiai. Joe ir Angela jau seniai vedę ir paskendę kasdienybės smulkmenose. Tačiau tarpusaviai šios juokingos porelės santykiai juoko nekelia, greičiau iššaukia pagarbą arba net tam tikrą pavydą.

     Joe ir Angela myli vienas antrą ta nuostabia, akla meile, kuri dažnai greitai išgaruoja, aukso žiedelius sumainius. Kadangi jiedu yra labai paprasti, nekomplikuoti, mažamoksliai žmonės, tai ir tos jų meilės pasireiškimas yra paprastutis.

     Per tuos rožinius meilės ir prisirišimo akinius žvelgdami į vienas antrą, Joe ir Angela mato visai ką kitą, negu kiekvienas pašalietis: Angela yra gražesnė už pasakų karalaites, o Joe nepaprastai vyriškas, šaunus ir patrauklus, lyg populiariausias filmų aktorius. Šitie jų santykiai ir pažiūros nėra dirbtiniai, todėl Angela ir Joe yra labai laimingi žmonės.

     Joe ne tik nenori, bet ir negali matyti savo žmonos tokios, kokia ji iš tikrųjų yra — storulė, paprastutė moterėlė. Jo nuomone, kiekvieno vyriškio akys ir jausmai automatiškai prilimpa prie Angelos. Kiekvienas tik ir laižosi ją pamatęs, kaip katinas prieš grietinės puodynę. Tačiau tas Joe pavyduliavimas nedaro jokių užmetimų žmonai. Kuo ji kalta, kad tokia patraukli? Jos ištikimybe jis neabejoja ir jaučiasi dar laimingesnis, kad ši nuostabi moteris tik jam vienam priklauso. Joe žmonai nupirktų aukso kalnus, nutiestų po kojomis žvaigždynus, bet yra labai neturtingas ir tegali vieną kitą kartą padovanoti kokį niekutį. Jis moka skarelę, kainavusią kelis centus, įteikti Angelai taip, lyg tai būtų prabangiausio kinietiško šilko rietimas.

     Angela supranta savo vyro jausmus, o tą menką dovanėlę priima, tarytum patį vertingiausią daiktą pasaulyje. Tuo būdu abu lieka patenkinti, suteikę vienas antram savo meilės įrodymą ne ta kuklia dovanėle, bet jausmu, kuris jos davimą paskatino ir priėmimą nudažė.

     Angela niekad nepraleidžia progos pagirti, pasigėrėti, pasidžiaugti savo vyru. Ji nelaukia, kol Joe prieis, pašnekins, apkabins. Jausmus reiškiant, ji jaučiasi turinti visai lygią teisę su vyru; dirbtiniu kuklumu čia nieko nepasieksi. Ji nesiskundžia skurdžiu gyvenimu, nes tas gyvenimas yra leidžiamas kartu su Joe. Jos moteriškoji intuicija žino, kad tik padariusi savo vyrą laimingą, bus laiminga ir pati. Suprasdama, kad Joe gabumai labai riboti, ji nesiskundžia, nes tokį, o ne kitokį vyrą sau pasirinko, su juo prisiekė praleisti visą savo gyvenimą, todėl jos pareiga išsklaidyti jo abejojimus, išklausyti ir patarti rūpesčiuose, paguosti ir sustiprinti, o dar labiau — žinoti, kada ir patylėti.

     Savo pareigas ir rolę šeimoje ši nesudėtinga moteriukė puikiai supranta, o tų pareigų atlikimas jos nė trupučio nežemina, nes atsisakymas vieno kito niekniekio, nusileidimas ginče, prikandimas liežuvio, kai ant jo galo rikiuojasi priekaištai, Angelai nereiškia savigarbos išsižadėjimo. Tai galima pavaizduoti vienu epizodėliu, kuriame abudu lošia šaškėmis. Vyras save laiko tikru šio žaidimo meistru ir tuo baisiai didžiuojasi, nes nedaug gyvenime dalykų, kur jis turi progos būti pranašesnis už kitus. Pirmasis pralošimas prieš žmoną priskiriamas tik laimės kaprizui. Antrajame žaidime Angela vėl turi progą laimėti, o paskui gal pasišaipyti iš savo vyro "meistrystės". Tačiau ji numano, kad šis pralaimėjimas vyrą giliai įskaudins, sugniuždys jo trapią savigarbą. Ji "užsižiopso", ir Joe laimi. Gale Angela nusišypso, lyg katė kanarėlę prarijus, ir pagalvoja: "Vedybinė laimė nuolat stovi ant mėginimų briaunos".

     Nereikia manyti, kad ši piešinėlių (komikų) serija yra sukuriama kažkokiai gyvenimo išminčiai pavaizduoti ar patarti šeimoms, kaip laimingai santuokoje gyventi. Šios tiesos tikriausiai prasikiša nejučiomis, o situacijos greičiau sukurtos, kad sukeltų skaitytojo juoką iš dviejų nereikšmingų storulių, kurie vienas antrame mato "ir saulę, ir mėnulį".

     Šie du paprasti, komiški žmogiukai nejučiomis yra atradę pačią didžiąją gyvenimo tikrovę: meilė yra pasiaukojimas kitam asmeniui, savęs išsižadėjimas, stengimasis padaryti kitą asmenį laimingą. Šis atsidavimas kitam žmogaus nė kiek nežemina, nieko iš jo neatima, nes skleidžiamasis meilės jausmas grįžta atgal dvigubas, sustiprintas šeimyninės laimės ir darnos šilima.