Spausdinti

(ir šis tas apie jo naujus “Apsakymus”)

Nijolė Jankutė

     Yra rašytojų, kuriuos pačius už jų knygas skaitytojas pamilsta. Tokia literatūrinė mano meilė, turiu prisipažinti, yra Marius Katiliškis. Gražus man rašytojo vardas, dar gražesnė pavardė, bet už vis gražiausios — jo knygos.

     Pamilau Katiliškį už "Paskendusią vasarą", kurios ištraukas skaičiau, berods, "Aiduose" anais senais lagerių laikais, kada jaunimo nepančiojo televizija, todėl buvo tiek laiko skaityti... "Paskendusios vasaros" paskandino mane sodriausioj ir gyvastingiausioj, iki tol negirdėtoj, lietuvių kalboj ir tokioje ilgesingoje nuotaikoje, kad jaučiausi, lyg įžengusi į spalvų, garsų ir nenusakomų grožio virpesių paveikslą, iš kurio nebesinorėjo sugrįžti.

     Kuo daugiau Katiliškis rašė, tuo labiau gyvenau jo knygomis — tais gyvybės ir dinamikos sklidinais pasauliais, kur palikto kaimo žmonės, perkeisti sodraus žodžio ir nuotaikų spalvos, stojosi vylingom laumėm ir šėlstančiais miškiniais; kur viskas kvepėjo šienu, prakaitu, giria; kur gyvenimas virė, mušė šaltiniais, alaus statinių kamščiais ir bernų kumščiais; kur keliai tvino polaidžio sniegais ir negrįžtamai išėjusių siaubu. Trumpai, Katiliškio knygos "ėjo galvon", kaip geras "trunksmas".

     A, tikri man buvo Katiliškio bernai ir mergos, tikros jo gryčios ir seklyčios, mėšlavežiai ir pupžydžiai — paskendusių vaikystės vasarų išplaukę atminimai! Tikri medkirčiai ir eglišakių kvapas; dar tikresni pabėgėliais užtvinę keliai ir klaikus fronto dundėjimas.

     Bet — nebetikros man Katiliškio "Apysakos". Kažkur pražuvo išmislingas, neprilygstamų istorijų dėdė. Lyg paklydo Čikagos gatvėse, gal nubluko ir suseno... Nors jo žodis sodrus, bet kaip vaisius išnokęs po stiklu, ir jo žmonės gyvi, bet kaip gavę injekciją. Nėra, atrodo, kaip išsisiaust miškiniams, labiau benzinu, negu alum dvokiančioj Bridgeporto smuklėj; o ir laumės nelabai belaumiškos, kai kur blankiai prostitutiškos. .. Gal kad jos negrįžtamai išklydo iš "Užuovėjos" ir "Miškais einančio rudens" —    savo namų ir savo stichijos?

     Ne geriau pas skaitytoją sekasi ir "Apsakymų" vyrams bei diedams. Vyrai vis nuobodžiaudami geria ir gerdami nuobodžiauja. Diedai gurkšnoja, keiksnojasi ir vėl gurkšnoja. Daugiau jie gėrė "Miškais ateina ruduo" ir "Išėjusiems negrįžti", be to, daug smarkiau mylėjo, bet visa tai buvo ten reikalinga, natūralu. Viskas plaukė iš autoriaus vaizduojamo gyvenimo. Ten nebuvo nieko nuobodaus; ten gyvenimas virė ir šėlo, ir tam intensyvumui spalvinga jausmų gama atliepė veikėjai.

     "Apsakymuose" — viso to tik atšvaitas. Didmiesčio gatvės nuslopino Katiliškio veikėjų gyvastingumą. Tik ten, kur jiems pavyksta išsprukt iš svetimo pasaulio ir nors mintim nukakt namo, jie atsigauna ir gyvena, verti autoriaus plunksnos, kaip Juozapas Čeponis ar Juozapas Sudeikis.

     Tačiau paskutiniame "Apsakymų" apsakyme "Kaip surandamos žmonos" pas skaitytoją vėl sugrįžta, per visą knygą nekantriai lauktas, tikrasis Marius Katiliškis. Nors šios novelės veikėjai ne lietuviškų paskendusių vasarų kaimiečiai, o Amerikos prerijų užkampio smulkūs miestelėnai, tačiau juos su anais riša žemės artuma, didmiesčio rutinos dar neįrėminta kasdienybė, nežaboti jausmai. Miestelio mugės scenos kunkuliuoja pramogaujančia minia, o amerikietiški "karabelninkai" kurtina peršamų "monų" triukšmu, virpina žaidimo azartu. Gi raudonplaukė Mary gali konkuruoti su visomis Katiliškio knygų karštuolėmis. Mary ne tiek parašyta, kiek piešte nupiešta. Jos raudoni plaukai ir dar raudonesnis įtūžimas ilgai palieka akyse ir mintyse. Mary —    primityvus, šėlstantis, žemiškas moteriškumas. Dėl jos verta skaityt "Apsakymus" ir mylėt Katiliškį — mūsų sodrųjį, žodingąjį, spalvingąjį autorių.

     Iš skaitytojo taško būtų nusikaltimas nepaminėti nuostabiai pavykusio "Apsakymų" aplanko, kurį piešė dail. A. Kurauskas. Pas mus jau pasidarė retas įvykis, kad dailininkas atkreiptų reikiamą dėmesį į iliustruojamą knygą. Dažnai, atrodo, pabrėžia bet ką, knygos net neskaitęs. Todėl ypač malonu gėrėtis "Apsakymų" viršeliu, kur ne tik akį traukiantis spalvų balansas bei pienės pūko elegancija, bet ir ryšį su knygos vidumi turįs vaizdas vilioja "imti ir skaityti".

 


 

•    Ateistų sąjūdis JAV-se paprašė Frank Sinatrą dainuoti jų suvažiavime ar bent suteikti auką. Sinatra jiems nusiuntė tokį atsakymą: "Aš neatsilankysiu, neatliksiu programos ir neaukosiu jūsų ateistiniam suvažiavimui Niujorke, Sheraton viešbuty, 1975 m. bal. 9, 10 ir 11 d. Ačiū Dievui".

Kolumbo vyčiai įsipareigojo parūpinti 100.000    dol. pastatyti pasauliniam Eucharistiniam kongresui altorių.

•    Meksikos filmų žvaigždė Humberto Almazen, tapęs kunigu, vaidins tėvą Damien, raupsuotųjų apaštalą, sukant jo filmą.

•    Apie Šv. Joaną d'Arc knygų rinkinį iš 6.000    veikalų kardinolas J. Wright padovanojo Bostono centrinei bibliotekai.

•    Richmondo katalikų vyskupas ir episkopalų vyskupas leido veikti savotiškai bendrai katalikų-episkopalų parapijai, kurioje mišias ir vieni, ir kiti turės atskirai, bet, kada galima, turės bendras pamaldas.

•    Brazilijoje Kalėdų ir Šventųjų Metų proga vyriausybė paleido daugiau kaip 1.000 kalinių.

•    Filmų aktorė Melendy Britt yra atsivertusi į katalikybę ir imasi vaidinti tik tuose filmuose, kurie sutinka su krikščionybės dėsniais.

•    Helen Iswolski, iš stačiatikių į katalikybę atsivertusi rašytoja, mirė Beacone, N.Y., sulaukusi 79 m. amžiaus. Šalia bendradarbiavimo periodinėje spaudoje, ji yra parašiusi knygas: "Soul of Russia", "Christ in Russia", "Light Before the Dusk".

•    Pasaulyje yra 14.230.000 žydų. Taip skelbia 1976 American Jewish Yearbook.

•    Kun. Ričardas Saudis buvo paskirtas Anchorage, Aliaskoje, arkivyskupijos valdytoju (apaštaliniu administratoriumi) vieton arkiv. J. T. Ryan, kuris tapo vyr. kariuomenės kapeliono kard. T. Cook pagalbininku.