Spausdinti

Rasa Lukoševičiūtė

     Sakoma, kad istorija amžinai kartojasi. Šių metų Kalėdų atostogų laikotarpyje vienas iš svarbesnių lietuvių išeivijos gyvenimo įvykių pasikartojo: Pietų Amerikoje įvyko III Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Trečią kartą suvažiavo jaunimas iš dešimts skirtingų pasaulio kraštų; trečią kartą stovyklavo, diskutavo, dainavo ir šoko kartu; trečią kartą susitiko seni draugai; buvo proga užmegzti naujus ryšius su po visą pasaulį išbarstytu lietuvišku jaunimu; trečią kartą atsidarė durys į naujus išgyvenimus.

     Yra sakoma, kad praeitis ir jos patyrimas yra geriausia gyvenimo mokykla. Įdomu pažvelgti, kaip šis kongresas pasimokė iš praeities ir pajėgė duoti naujus vaisius; įdomu pažvelgti į vietą, rengėjus, dalyvius, programą ir nutarimus. Nemėginsiu kongreso aprašinėti dalykiškai — tai jau buvo atlikta mūsų kasdieninėj spaudoj.

     Pietų Ameriką visada įsivaizduojame kaip kraštą, kuriame randame džiungles ir žmogėdras, smauglius ir beždžiones — pačią laukiniškiausią gamtą. Susipažinę su lietuviškos imigracijos duomenimis ir žinodami, kad Pietų Amerikos didžioji lietuvių visuomenės dalis yra po I didžiojo karo atvažiavusieji, mes įsivaizduojame Pietų Amerikos lietuvius kaip nelietuvius: nemokančius kalbos, nepažįstančius savo Tėvynės, neatsidavusius lietuviškai veiklai. Yra keista, kad mūsų pažengusi komunikacijos technika nepajėgia mūsų tiksliai informuoti ir supažindinti su tolimais šio pasaulio kraštais. Bet gal iš tikrųjų tai nėra tikroji priežastis? Gal mūsų įsitikinimai mus verčia taip galvoti? Kokios bebūtų priežastys, yra laikas galvoseną pakeisti ir pripažinti tam tikrus faktus. Pietų Amerikoje yra tamsių džiunglių, bet ir kai kuriose Šiaurės Amerikos valstybėse randame tokią gamtą. Tačiau šalia jų glūdi patys didžiausi pasaulio miestai. Pietų Amerikoje yra lietuviškai nekalbančių lietuvių, taip kaip ir Šiaurės Amerikoje. Bet yra ir tokių, kurie puikiai moka kalbą, dirba lietuvišką darbą mokyklose bei parapijose ir organizuoja visokius suvažiavimus bei skirtingų pobūdžių stovyklas.

     Mes kartais būname apsibrėžę neištrinamais ratais, kurie iš mūsų padaro asmenis, kaip laikrodžio rodykles, besisukančias vis į vieną pusę ir niekad nenustojančias. Kad pakeistume kryptį, mes reikalaujame iš gyvenimo nuolatinių įrodymų. Ruošimas kongreso Pietų Amerikoje buvo skylė storoje mus supančioje sienoje, nes tai davė progą, iš vienos pusės, mums, šiaurės amerikiečiams, australams ir europiečiams, susipažinti su kraštu ir jo gyventojais. Iš kitos pusės, lietuviai Pietų Amerikoje turėjo neeilinę progą įrodyti sau ir kitiems, kad jie tiek pat sugeba, kaip ir visi kiti. Visi tie, kurie buvo Pietų Amerikoje, jauni ir seni, pastebėjo, kad Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuviai buvo nuoširdūs bei atviri. Jie stengėsi, kad mums viskas būtų gražu ir įdomu. Paveldėję krašto gyventojų lėtą, bet smagų gyvenimą, jie mums sudarė šeimynišką nuotaiką ir progas pažinti kraštą, žmonių nuotaikas bei skirtingus didmiesčius. Kongreso programoje jautėsi tam tikros

     Šiaurės Amerikos idėjos, bet Pietų Amerikos jaunimas vieningai dirbo, išreikšdamas savo galvoseną ir savo norus bei nuomones. Mes turime išmokti pažinti savo veiklos tikrovės; tiktai išmokę tai daryti, mes pripažinsime ir kitų darbą bei pastangas, suprasime jų norus ir nuomones, naujas idėjas, galvosenas ir naujus išgyvenimus. Mūsų asmenybės turi atsikratyti sunkių ratų ir pasidaryti atviros, kaip vėjarodžiai: tiems, kuriems reikia, į tuos krypsta veiklos kelias.

     Susibūrimas - Susiorganizavimas - Veikla. Kiekvienam sąmoningam lietuviui jaunuoliui šie trys žodžiai yra girdėti. Daugumui jie net yra įgyvendinti. Iš tikrųjų susibūrimas buvo pirmojo kongreso pagrindinė mintis; susiorganizavimas—antrojo kongreso metu įsteigė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą; veiklos planavimas buvo trečiojo kongreso vadovaujanti mintis. Taip, šis kongresas nustatė jaunimo sąjungos veiklos kryptį, bet jis taip pat pasinaudojo ir savotiškai integravo kitų dviejų kongresų mintis ir tokiu būdu išvengė labai daug praeities klaidų, palengvindamas savo užduotis. Jeigu įsidėmėsime III Jaunimo kongreso programą, stovykla (pirmoji dalis) įvyko Argentinoje, talentų vakarai ir skirtingi pasirodymai (antroji dalis) Urugvajuje, studijų dienos (trečioji dalis) Brazilijoje. Prisimenant antrojo kongreso programą ir apkeitus pirmą dalį su antra, pastebėsime, kad svarbūs studijų dienų nutarimai seka linksmą susipažinimo dalį. Dėl šių priežasčių antrojo kongreso atstovai gali pripažinti laiko trūkumą svarbiems sąjungos nutarimams ir nuovargį tęsti balsavimus bei diskusijas jaunimo reikalais. Aišku, kad, nesusipažinus su vieni kitais, su skirtingų kraštų problemomis, yra sunku spręsti ir suredaguoti nutarimus ar ieškoti išeičių. Bet taip pat šio kongreso metu paaiškėjo, kad, nesusipažinus su organizavimo bei vadovavimo principais, yra sunku greitai spręsti problemas. Šio kongreso atstovai, dalyviai ir organizatoriai pamatė, kad pats pavojingiausias priešas yra laikas. Nemokant jo valdyti ir kontroliuoti, jo taip ir pritrūksta. Taigi Argentinos stovykloje susipažinome vieni su kitais, bet ir atkreipėm didelį dėmesį į techniškus klausimus bei galimybes. Jau stovykloje įvyko Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimo sesijos, kur išrinkome prezidiumą, pasiskirstėme į Darbo komisijas ir tose komisijose jau gvildenome mintis, kurios išdiskutuotos studijų dienose, Brazilijoje, virto nutarimais.

     Kūrėme skirtingas darbo komisijas, bet ir jaunatvišką nuotaiką, kuri atsispindėjo mūsų skirtinguose užsiėmimuose. Du stovyklos įvykiai paliko man asmeniškai labai daug išgyvenimų ir prisiminimų: laužas ir Kūčios. Jaučiau skirtingas nuotaikas, bet abu įdiegė man vienos didelės šeimos jausmą. Jauni lietuviai, susirinkę vienoj vietoj iš skirtingų pasaulio kraštų, skirtingų kultūrų, rado vieną bendrą kalbą: lietuvišką žodį, dainą, papročius, tradicijas. Iš tikrųjų, laužo metu dainavome senas lietuvių liaudies dainas ir tradicines praėjusių kongresų melodijas; šaukėme šūkius, vaidinome visokius įvykius, kraštus ir mintis, ir kiekvienas suprato. O tas, kuris nesuprato, bent pamatė, kiek lietuvių kalba, daina ir papročiai yra svarbūs mūsų ryšininkai. Kūčių metu, kur daugumas buvo palikę savo šeimas ir draugus tolimuose pasaulio kraštuose, dalindamiesi plotkeles, jautė, kad tas, kuris stovėjo priešais ir linkėjo "linksmų šventų Kalėdų", tai nebvo tik Pietų amerikietis, australas, europietis ar šiaurietis; tai buvo jaunas lietuvis ar jauna lietuvė, kurie galvoja, kaip tu, ir gyvenime susiduria su tomis pačiomis problemomis bei siekimais.

     Taigi stovykloje užmezgus pirmuosius ryšius, tęsiant savo kelionę ir patį kongresą, Urugvajuje teko tikrai susipažinti. Labai laisvoje nuotaikoje lankėme visokius krašto lietuvių suorganizuotus talentų vakarus. Juose įsitikinome, kad jie neturi tik "balinę" prasmę; jie taip pat turi ką nors bendro su kompeticija, kuri kartais labai naudinga. Daug kartų pasitaikė išgirsti, kad pavieniai talentai ar skirtingos dainų ar tautinių šokių grupės gimė ir susiorganizavo kongresui, kad kraštas turėtų savo atstovus. Tai tik įrodo, kad prieškongresinė ir pokongresinė veikla turi pačią svarbiausią kongreso reikšmę; kongreso nutarimai neturi jokios prasmės, jeigu nėra tęstinumo ir neįvykdoma tai, kas buvo sprendžiama, diskutuojama ir aptariama studijų dienose.

     Kongresas turėjo labai aiškų tikslą: nurodyti naujai įsikūrusiai ir susiorganizavusiai sąjungai veiklos kelią ir gaires. Šias gaires sprendėme tose darbo komisijose, studijų dienose Brazilijoje ir nutarėme, kad sąjungos veikla bus politinė, visuomeninė ir kultūrinė. Ryšių klausimas yra labai svarbus, ir teks atrasti būdus bei priemones, kaip suorganizuoti kiekviename krašte ryšininkų tinklą, kuris palaikys glaudžius ryšius ir teiks informaciją apie savo krašto jaunimą, jo siekius ir problemas Pasaulio lietuvių bendruomenei, Jaunimo sąjungai ir kitiems kraštams. Visuomeninėj ir kultūrinėj srity atkreiptas dėmesys į neorganizuotą ir nuo lietuvių aktyvaus gyvenimo nutolstantį jaunimą. Daug rūpesčio sukelia žinių ribotumas apie mūsų išeivijos ir okupuotos Lietuvos gyvenimą. Lietuvių kalbos tobulinimas ir lituanistinių žinių gilinimas yra kitas svarbus rūpestis ir darbas. Įvairūs meniniai vienetai ir jų lankymasis su pasirodymais tarp visame pasaulyje išsisklaidžiusiųjų lietuvių yra svarbus lietuvybės išlaikymo faktorius. Daugiausia dėmesio susilaukė politinė veikla. Jaunimo sąjungos narių amžius labai skirtingas, bet visi jau tokių metų, kad gali siekti aukštųjų mokslų. Taigi sąjungos eilėse yra daktarų, inžinierių, teisėjų, psichologų, sociologų, žurnalistų, rašytojų... Vieni jau baigę, kiti netrukus įsigys profesijas, dar kiti tik pradeda. Taigi lietuvių jaunimo sąjungos narių yra visuose visuomenės sluoksniuose. Mes esame vispusiška jėga: esame išsimokslinę visose srityse ir esame išsiskalidę po visą pasaulį. Kai kas gal laikys šiuos faktorius mūsų nenaudai. Bet gerai pagalvojus, jie gali pasidaryti mūsų reikšmingiausi ir efektyviausi ginklai, tik reikia gerai susiorganizuoti ir pasiskirstyti pareigomis. III kongreso metu paaiškėjo, kad mes esam jauni lietuviai, kurių organizacinės problemos ir veiklos būdai skiriasi pagal kraštą; mūsų veikimo tikslas visame pasaulyje yra tas pats: Lietuva, lietuviai ir jų laisvė. Šie trys žodžiai skatino mūsų tėvus prie visuomeniško darbo per kelias dešimtis metų; savotiškai šie trys žodžiai skatina ir jaunimą šiandien. Pastatydami sąjungos veiklą ant politinio kelio, mes suprantame, kad ne tik Lietuva ir jos laisvė mus skatina stoti į lietuvišką darbą, bet kad mes esame Lietuvos ir jos gyventojų garsiakalbiai. Lietuviai Lietuvoje kenčia, aukojasi, dirba, yra persekiojami. Tik jie, o ne kas kitas išsikovos savo kraštui laisvę. Jie kovoja, būdami po sovietine priespauda. Mes gi, išeivijos lietuviai, esame tie, kurie, rusiškam milžinui nematant, tą priespaudos antklodę kartais pakeliam, o kartais ir visai nutraukiam. Nuo mūsų politinės veiklos išeivijoje priklauso lietuvių Lietuvoje pastangos ir kova.

      III Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese buvo daug dirbta, diskutuota, tartasi ir susidurta su neeilinėmis problemomis. Bet neužmirškime, kad tai buvo pasaulinio masto įvykis, kuris reikalavo nepaprasto organizuotumo, bendradarbiavimo ir supratimo. Šiuo metu daugeliui kyla visokie klausimai: ar kongresas pavyko? ar apsimokėjo jį ruošti Pietų Amerikoje? ar iš viso kongresai naudingi? Jeigu mes tikime, kad tik ateitis atsakys į šiuos klausimus ir bijome trumpai atsakyti TAIP ar NE, žvelkime į trijų savaičių vaisius: skirtinguose kraštuose gimė sąjungos idėja, nauji kultūriniai vienetai, stiprūs, iki šiol nepažįstami jaunimo vadai, konkretūs uždaviniai ir nutarimai. Jeigu mums, lietuviškam jaunimui, nerūpėtų mūsų ateitis ir veikla, mes nebūtume rinkę naujos sąjungos valdybos, nebūtume sprendę sekančio kongreso datų ir krašto, nebūtume važiavę į Pietų Ameriką, tokį tolimą kraštą, posėdžiauti. Tol, kol bus jaunimo, kuris ras prasmę rinktis kartu, važinėti po pasaulio kraštus, kad galėtų susitikti, tol į iškeltus klausimus turime atsakyti ir atsakysime TAIP.