Aš esu dėkingas Tvėrėjui už man duotą Vietelę, kuri, nors ribota ir maža, kiekvienu metu ir kiekvienu momentu yra mano. Iš tikrųjų, kiekvienas turime tokią savo Vietelę. Jeigu jos neturėtume, tai visi būtume sumesti į vieną didelę vietą, kaip silkės į statinę. Gerai, kad taip nėra. Iš savo Vietelės aš galiu žvelgti į kitas vietas ir į visą likusį pasaulį.

     Mano Vietelė yra atskirta nuo kitų vietų man matoma riba, kuri tuo būdu padaro visas kitas vietas man nematomas. Mes tą ribą vadiname horizontu. O tai nuostabi riba: kur tik aš beeičiau, ar per lygumas, ar per kalnus; kur tik aš bekeliaučiau, ar per jūras, ar marias, niekuomet prie jos neprieičiau, niekuomet jos nepasiekčiau, bet ji yra mane apsupusi ir saugoja mano Vietelę nuo kitų.

     Aš ją vadinu savo Vietele, nes jos niekas kitas negali taip matyti, kaip aš ją matau. O tai yra todėl, kad niekas kitas tuo pačiu laiku negali būti ten, kur aš dabar esu.

     Šios mano kelios nuotraukos, kuriomis iliustruotas šis žurnalo numeris, turėtų bent iš dalies suteikti tau, mielas skaitytojau, vaizdą meno horizontų, kaip aš juos matau iš savo Vietelės. Žmonės paprastai horizontais nesidomi, nebent tai būtų kalnų ar didmiesčių panorama. Bet iš tikrųjų, beveik kiekvienu metu, peržvelgęs savo horizontą, atrasi vieną kitą detalę, kuri bus verta dėmesio, kurioje tu rasi grožį, kuri bus lyg mažas paveiksliukas ant tavo Vietelės sienos.   

Algirdas Grigaitis