Spausdinti

Sesuo Ona Mikailaitė

    Ne vienas rūpinamės ir sielojamės mūsų priaugančios kartos religiniu auklėjimu. Neretai atsidustame viešai ar privačiai: "Kur tas mūsų jaunimas eina?" Skundžiamės, kad jaunimas purtosi mums brangių religinių tradicijų, svetimų dievų ieško.

    Daug sykių tikriausiai esame girdėję, kad religinis auklėjimas tuo yra sėkmingesnis, kuo anksčiau pradedamas. Vadinas, pirmasis vaiko religinis židinys turėtų būti šeima. Tėvams savo vaikus auklėti tikėjime yra sunkus uždavinys: trūksta ir medžiagos, ir laiko, ir dažnai drąsos. Tėvai jaučia, jog jiems patiems trūksta reikalingų žinių, kad galėtų imtis vaikų religinio auklėjimo.

    Ir religinio auklėjimo tariami specialistai nėra tokie tikri, kuris "vaistas" visiems pripažįstamai religinio auklėjimo bėdai geriausiai tiktų. Vieni mano, kad viską išriš geras dėstymo metodas. Kiti galvoja, kad religinio auklėjimo klausimas yra gero vadovėlio klausimas. Treti tvirtina, kad reikia daugiau ir geriau paruoštų mokytojų (žr. kun. J. Gutausko Vaiko Dievas ir religija, Toronto, 1953). Kaip anksčiau, taip dabar religinio auklėjimo specialistai skirstosi į du pagrindinius pažiūrų frontus: "didaktikai" vienoj pusėj, o "psichologai" kitoj. Atrodo, kad paskutiniame dešimtmetyje labiau įsigalėjo "psichologai" atsverti ankstyvesnį "didaktikų" pranašumą. Tad daug dėmesio kreipiama į vaiko psichologinio subrendimo tarpsnį, bandoma nustatyti, kaip vaikas supranta Dievą ir religiją, ir tada patariama taip jį mokyti, kad jam būtų aiškus ryšys tarp dėstomo dalyko ir jo patirties, jo pasaulėlio.

    Amerikoje paskutiniame dešimtmetyje religijos vadovėlių ir programų religiniam auklėjimui yra išleista devynios galybės. Aišku, jie yra nelygios vertės. Metodikos klausimais daug kalbėta, daug eksperimentuota ir daug blaškytasi, kol pagaliau prieita išvados, kad nėra gera paaukoti turinį metodui, bet vis dėlto ankstyvesnieji katekizmai turėjo daug trūkumų, kurių neverta kartoti. Tėvai mato didelį skirtumą vaikų iš mokyklos parsineštuose vadovėliuose nuo tų, iš kurių patys mokėsi. Nebėra įprastų klausimų-atsakymų. Kai kuriuose vadovėliuose nebėra net tokių esminių sąvokų, kaip "nuodėmė", "10 Dievo įsakymų". Vaikas, paklaustas, ką išmoko tikybos pamokoj, visokių dalykų pripasakoja, kurie, atrodo, nieko bendro su religija neturi. Kai kur buvo daromi eksperimentai leisti vaikus prie pirmos komunijos be išpažinties. Išpažinčiai vaikai pasiruošia tik trečiame ar ketvirtame skyriuje ar net dar vėliau. Bet tai pasirodė nesėkminga, ir vyskupai tokių bandymų jau nebeleidžia.

    Tačiau geresni vadovėliai vis vien yra gerokai skirtingi nuo mūsų žinomų katekizmų. Klausimai-atsakymai, jei iš viso vartojami, tai tik skyrelių gale žinių patikrinimui. Tikėjimo tiesos pateikiamos ne dogmatinėmis formulėmis, o pasakojimo būdu, ypač naudojant medžiagą iš Švento Rašto. Iškeliami asmenys ir jų veikla bei santykis su Dievu, kaip pavyzdys mums. Daug daugiau dėmesio kreipiama į Jėzų kaip asmenį, su kuriuo vaikas mokomas susipažinti.

    Šiuo metu religinės medžiagos perteikime vyrauja du pagrindiniai metodai, dėl kurių vis dar ginčijamasi: 1. vadinamasis išganymo istorijos atpasakojimo metodas ir 2. tematinis metodas. Išganymo istorija — tai santrauka Senojo ir Naujojo Testamento, atpasakojimas, kaip Dievas vedė žmoniją į išganymą, kurį Kristus pagaliau įvykdė savo mirtimi ir prisikėlimu. Tematinis metodas ima tam tikras religines temas, kurios rišasi su svarbiomis religinėmis sąvokomis bei simboliais, pvz. "Dievo šeima", "naujas gyvenimas", "duona", "džiaugsmo puota". Temos pateikiamos analoginiu būdu, pvz. Dievo šeima Senajame Testamente yra Izraelio tauta, Jėzus įkuria naują Dievo šeimą — Bažnyčią. Šios šeimos rišamos su vaiko patirtimi šeimoje, su jo šeimos ryšiu su Dievu, dalyvaujant šv. mišiose, švenčiant šventes.

    Ką tik išėjusi nauja knygelė Mano pirmoji komunija, kuri seka amerikietišką vadovėlį, jungia abu minėtus metodus. Ši knygelė yra didelio formato, su spalvotais paveikslais, stambiu šriftu. Ją spaudai paruošė p. Ingrida Bublienė su kun. Kęstučio Žemaičio pagalba. Kaina — 5 dol. Knygos gale yra pagalbinės medžiagos — paaiškinimų bei pasiūlymų tėvams. Pabrėžiama, kad "šis vadovėlis nėra pilnas katekizmas, bet tik pagrindinių žinių santrauka, vaikui ruošiantis Pirmajai Komunijai". Knygelėje labai akcentuojama, kad vaiko paruošimas Pirmajai Komunijai ir jos priėmimas yra šeimyninis dalykas, nes šio amžiaus vaikui yra pagrindinė jo gyvenimo tikrovė. Jis religines tiesas geriausiai gali pasisavinti per savo šeimą. Faktas, kad "šeimose, kur stoka susikalbėjimo ir meilės, yra labai sunku paruošti vaiką gilesniam santykiavimui su Jėzumi komunijoje. Tačiau kruopščiai ruošiant vaiką pagal šio vadovėlio nuotaiką, meilė šeimose savaime daugiau pasireikš" (iš skyrelio "Tėvams", vadovėlio gale). Taigi, vadovėlis suponuoja, kad tėvai pilnai įsijungs į vaiko paruošimą Pirmajai Komunijai, ar patys tą paruošimą vykdydami namuose, ar bendradarbiaudami su religijos mokytojais.

    Prie šio vadovėlio dirbusius tikrai reikia sveikinti. Jo pasirodymu žengiame didelį žingsnį pirmyn vaikų religinio auklėjimo literatūroje lietuvių kalba. Vadovėlio kalba yra gana sklandi, išraiškos būdas vaikui prieinamas. Vaikui duodami įdomūs uždavinėliai atlikti jam pačiam arba su savo šeimos narių pagalba. Iliustracijose jungiama simboliška išraiška su realistiška, piešiniais ir nuotraukomis, kad vaikui būtų lengviau surišti Šventraščio įvykius su jo kasdienine patirtimi. Turinio atžvilgiu vadovėlis gana stiprus. Yra skyrius apie išpažintį ir kaip ją atlikti. Vaikui suprantama kalba išdėstomi 10 Dievo įsakymų. Surašyti ir reikalingi poteriai.

    Kritiškos pastabos gal būtų tokios. Kadangi vadovėlyje jungiami du metodai, teks kai kur paryškinti įvykių istorinę eigą, kad vaikas suprastų, kas ką seka. Pavyzdžiui, būtų galima paveikslais pristatyti Abraomą, Mozę, Joną Krikštytoją ir Jėzų, kaip Dievo specialiai pašauktus asmenis žmonėms padėti, prie Dievo vesti. Jėzus pats svarbiausias, nes Jis Dievo Sūnus, kuris pilnai Dievo planą įvykdė. Kadangi mažas vaikas istorinės sampratos dar neturi, užtenka pasakyti, kad šiuos asmenis skiria "daugelis metų," bet svarbu pabrėžti, kad yra tam tikras tęstinumas ir kulminacinis punktas.

    Vadovėlyje gražiai perteikiamos duonos ir vandens temos pagal Senąjį ir Naująjį Testamentą ir paties vaiko patirtį. Ir čia būtų gera labiau išryškinti panašumus: Dievas myli žmones ir jiems duoda, ko reikia, per Mozę; Jėzus, kaip Mozė, maitina žmones ir rodo Dievo meilę; per Mišias kunigas, kaip Jėzus apaštalams, dalina mums šventąją Komuniją. Šv. Komunija yra šventas maistas, kaip duona yra maistas kūnui. Tos analogijos vadovėlyje suponuojamos, bet reikia jas ryškiau sustatyti viena šalia kitos. Tai geras būdas susumuoti skaitytą medžiagą.

    P. Nina Gailiūnienė savo įdomiame straipsnyje "Didelio žmogaus mažas Dievas" (L.L. gruodis, 1975, 363-366) rašė, kad šiandieninis jaunimas blaškosi po svetimas religijas, ieškodamas Dievo, aukštesnio ir kilnesnio už save, nes Jėzus, tapęs jiems lygiu draugu, jau nebeatsako į jų transcendencijos alkį. Tai įdomi pastaba, bet, man rodos, diskutuotina. Ar jaunimas nesiblaško ir dėl to, kad dar Jėzaus nėra atradęs, su juo nesusipažinęs daugeliu atvejų?... Ar mes neklydome galvodami, kad jaunas žmogus krikščionybę turi paveldėti iš tėvų, iš krikščioniškos aplinkos? Ji, tiesa, labai svarbi, bet ar mes tikrai padėjome jaunimui Jėzaus ieškoti ir jį atrasti kiekviename jo brendimo tarpsnyje? Jei jaunas žmogus dabar turėtų tikrą ir gilų santykį su Jėzumi, kuris jį asmeniškai myli, jam padeda, su juo eina gyvenimo keliu, jo išklauso kaip geriausias jo draugas, ar jam reikėtų savo dvasinę tuštumą užpildyti pakaitalais? Dėl to ir minėtas vadovėlis bus tiek efektingas, kiek jį naudojantieji pabrėš, kad Jėzus yra tikras ir gyvas asmuo, kuris kiekvieną kviečia su juo draugauti šiame gyvenime ir po jo. O tai galima kitam perduoti tik tada, jei pats tuo tiki, jei pats esi išgyvenęs Jėzaus artumą ir meilę savo gyvenimo varge ir džiaugsme. Taigi, reikia laikyti pažanga, kad vėl iš naujo pradedame suprasti, jog religija nėra vien teologinių tiesų piramidė, į kurią kopiame prakaituodami, o santykis su gyvuoju Dievu, su "Abraomo, ir Izaoko, ir Jokūbo Dievu", su Dievu, kurį Jėzus vadina Tėvu ir kurio meilė mums spindi Jėzaus gyvenime, mirtyje, prisikėlime: "Taigi, mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją... Mes pažinome ir įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli. .. Mes mylime, nes Dievas mus pirma pamilo" (1 Jn 4:14, 16, 19).