("Laiškų Lietuviams" konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Nijolė Beleškaitė- Gražulienė
Daktaro. Tik daktaro ar šiaip sau turtuolio aš norėčiau ir jums patarčiau: prabangus namas prašmatniam priemiesty... Visi patogumai. Virtuvėj tik spausk mygtukus, ir verda, kepa, indus plauna ir išsivalo. Kilimai ir sofos minkščiausi, naujausi, grindys pačios vaškuojasi. Sienos — meno galerijos. Du liuksusiniai automobiliai. Vasaros — nuosavam vasarnamy, žiemos — šiltoj Floridoj, savaitgaliai — tai šen, tai ten. Teatras, meno parodos, geriausi restoranai. Šeimynėlė gražiai aprengta, tik sek madas. Laiko ir pinigų viskam. Nori — remk gerus darbus, nori — siek karjeros, nori — studentauk amžinai arba vaikučiams laiką pašvęsk.
Net raukšlių veide mažiau, kai tarnaitės dulkes šluosto, o aš lengvo šilko pižamoj sėdžiu minkštam krėsle slyvos pavėsy, apsupta raudonų rožių. Gaivinuosi "pagerintu" limonadu, retkarčiais žurnalo lapą versdama. Grįžęs vyras — bučkį žandan ir, paėmęs paruoštą gėrimą, prisėda šalia. Gurkšnojam. Šnekučiuojam. Akys žvilgt, žvilgt, rankos siekia viena kitos, ir besileidžianti saulė stebi, kaip nusiviliojam vienas kitą į miegamąjį, kur karališkoj lovoj karališkai mylimės.
Ar ne gana rimtai šią temą gvildenu? Argi gali ištekėjusi moteris atskleisti pasauliui, kokio vyro norėtų! Savo išgarbinsi — bus nesukalbamas, į puikybę pasikėlęs. O jei (nelaimė!) pageidautum nesamų dorybių — mirtinai užgausi. Ir vėl bus nesukalbamas. Vienaip ar kitaip — nebebus gyvenimo. O jei ir išdrįstum, yra pavojus, kad paprastos žmonelės atskleidimai būtų įdomiausi tik jos vyrui ir, tur būt, jo mamai.
Ne, ištekėjusi moteris negali rimtai šio klausimo nagrinėti. Jai jau "šaukštai po pietų". Turimo nepakeisi nei gerumu, nei barniais, nei su kitu, nors šiandien paskutinis būdas labai madoj. Čia tema netekėjusioms ir net nesusižiedavusioms mergaitėms.
O ką jos žino?
Gyvendamos po mamytės ir tėvelio sparneliais, prisiskaito romanų, prisižiūri filmų ir svajoja atrasti savo sielos antrąją pusę. Nė į galvą joms neateina išbandyti jo gabumus su plaktuku. Džiaugiasi šokio sūkuryje, nė nesapnuodamos, kad iš proto ves jo amžinas užmiršimas išnešti šiukšles. Dūsauja, kai reikia atsisveikinti, nors pasimatymai kasdien, ir nieks neįtikintų, kad po vedybų per darbus, mokslą, poilsį ir vaikus vyrą dar mažiau tematys.
Tiesa, jos kritiškai stebi vedusias poras. Kartais gal joms dingteli, ar šios neslepia kažko nuo svetimų — nevedusių. Kažko baisaus, pavyzdžiui, kad vedybos, tur būt, yra tikras pragaras! Gi tiek vyrų, žmonų susiraukę, nemandagūs vieni kitiems, su vaikais tik ginčijasi, niekur neina, namie tupi, niekas jiems neįdomu... Sau prisiekinėja: "Mums (išsvajotam ir jai) taip nebus". Taip, jos išsvajotas bus šioks, toks ir anoks, ir jie gyvens kitaip, geriau, ir bus laimingi. Taip jauna, netekėjusi mergaitė galėtų daug prisvajoti apie norimą vyrą.
Sakydavo: "Pagyvensi — pamatysi". Oi, kaip nemėgdavau šių žodžių. Jie dažniausiai būdavo ištariami lėtai, gale dar liūdnai palinguojant galvą. Ką gi, pagyvenau ir pamačiau. Šeimai gyventi atskirai, be močiučių, diedukų, tetų, dėdžių ar brolių, seserų pulko po tuo pačiu stogu, malonu, bet vienas žmogus galą gautum! Namai, darbai, vaikai, o kur dar kultūriniai momentai, socialinis gyvenimas? O jei prisideda dar ligos! Reikia šalia tvirtų rankų ir geros širdies.
Apsidairykim aplink. Nemažai porų gražiai sugyvena. Aš jų pasirinktųjų neimčiau, o jie, tur būt, mano, tačiau kiekvienas sau tinkamai pasirinko. Stebi ir negali nesigėrėti, kai matai, kaip sutinka jų būdai, kaip abu kuria bendrą gyvenimą. Kaip jis ir ji tikrai sudaro pilnesnį "žmogų" kartu, negu atskirai. Kaip vieno nekantrumą atsveria kito švelnumas. Vieno tylą — kito pašnekos dovana. Vieno rimtumą — kito humoras. Kai kurios savybės tos pačios — "Kokie jie panašūs!" Kitos priešiškos, bet ne tiek skiria, kiek papildo.
Mes iš šalies stebim ir sprendžiam: "Jie laimingi!" Jaunų mergaičių neramumui sumažinti išdrįsčiau tvirtinti, kad daug man pažįstamų porų, kurios buvo subrendę (ne aštuoniolikmečiai), kai vedė, gerai pasirinko. Gi gerų vyrų yra šimtai, gal net daugiau. Tačiau, kai pradedi gyventi su žmogum ir pamatai, kad ir čia sutinkam, ir čia sutinkam, tai pradedi galvoti, kad, jei kitoks būtų, oi, būtų blogai! Kad ir puikiausias, bet man netiktų ir baigta.
Nesklandumų, žinoma, pasitaiko: Bronės vyras niekad nepadeda namų ruošos. Aš tokį su šiukšlėm išmesčiau, o ji laimingai dešimtmetį jau švenčia. Ritos — limpa prie kitų moterų. Suėjimuose ar baliuose jo ranka vis siekia draugo žmonos pečių, ir veidas glaudžiasi artyn. Jei ši leidžiasi, abu išsišiepę kikena, kokie jie "bajavi". Man širdy žiburėliai užgestų, o Rita vis grįžta su juo namo. Stefos vyras dar šiaip taip vinį įkala, o kitką ji pati taiso. Aš verkdama bėgčiau pas tėtį pagalbos. Mildos — nė piršto neprikiša prie vaikų — iš nuovargio nualpčiau.
Bet, aplamai žvelgiant, visos pasirinko sau tinkamą gyvenimo draugą — vyrą.
Kaip tai atsitiko? Gal jaunos mergaitės, kurios ieško sielos antrosios pusės, žino ką daro? O juk mes visos tokios buvom, neskaitant tų, kurios iš anksto nutarė tik už daktaro tekėti!
Tai kaip tada su visais tais gyvenimo palengvinimais? Vyras, kuris ir prie darbo, ir prie šeimos, ir prie pinigo, ir prie veiklos?
Argi vyras mažiau brangus, jeigu jis pats nepristato prie namo žaidimų kambario su židiniu? Toks ir panašūs gabumai — tik priedas. Dėl jų neveši ir nemesi.
Iš kitos pusės žiūrint, kuri iš mūsų yra toks talentų maišelis? Toks perlas! Kuri nuolat ir vyrą, ir vaikus, ir namų darbus, ir bendravimą nuolat ir nuolat tobulai prižiūri? Iš šalies kartais atrodo, kad ta ir ana viską pajėgia ir kad joms nė vienoje srityje nieko neprikiši. Bet jos, tur būt, kokios užburtos laumės. Mums gi, paprastoms žmonelėms ir motinoms, kartais ir nepasiseka. Tai, žiūrėk, kantrybės pritrūko, vaikų žaislus berankiojant, ir išbarei vyrą už menkniekį. Tai vėl, prisikvietei svečių ir prie mėsos užmiršai, visai iš galvos išgaravo, bulvių paruošti. O vyrui ar nepritrūko kada švarių kojinių? Arba — artinasi prie tavęs, o tau "galvą skauda".
Ką gi, stengiamės mes, stengiasi ir jie, tas ir svarbiausia. Matai, kad žmogus myli, rūpinosi, nori gero. Vienu žodžiu, motai, kad jis geras žmogus. Toks yra ir geras vyras. Kas tokio nenorėtų?
• Paragvajaus vyriausybė atėmė iš jėzuitų mokyklas Assuncion vietovėje, kaltindama, kad socialinis mokslas ten esąs subversyvus.
• Valgykla neturtingiesiems už 800.000 dol. statomo Oklonde, Kalifornijoje. Ja rūpinasi Šv. Vincento Pauliečio draugija.
• Šiuo metu Vatikane yra svarstomos 1.037 beatifikacijos ir kanonizacijos bylos.
• Jugoslavijoje, Zagreb mieste, surengtoji teologinių ir sielovados studijų savaitė sutraukė daugiau kaip 800 dalyvių.