ALEKSANDRAS KELMIETIS

     Tai buvo Naujųjų Metų išvakarėse. Abu su žmona nuėjome į parapijos bažnyčią pamaldų, kad rytoj, Naujųjų Metų dieną, galėtume būti laisvi. Mat, norėjome visai dienai išvykti į gamtą. Atvykę radome bažnyčią dar pustuštę, pasirinkome savo įprastą vietą ir atsisėdome. Suolai greitai pripilnėjo žmonių. Šalia manęs, iš kairės pusės, atsisėdo keistas vyrukas. Jis greitai patraukė mano dėmesį. Atrodė, kaip šių laikų jaunuolis. Nors aš nemėgstu apžėlusių ir barzdotų vyrų, bet šis man patiko savo originalumu. Jis greitai išsitraukė iš apatinės švarko kišenės storoką knygą, panašią į Šv. Raštą, ir ėmė skaityti.

     Priešais suolas pasiliko pustuštis: jame sėdėjo tik dvi moterys. Viena —dėmesio nekelianti, kita — graži. Buvo matyti, kad ji dar jauna, jos suknelė paprasta, kukli, bet labai tiko jos gražiai figūrai. Galvą ji laikė išdidžiai pakeltą, o gražią šukuoseną puošė du juodi safirai. Veido nesimatė. Šalia jos, ant suolo, gulėjo juoda, didoka piniginė su auksine monograma SB. Ypatingo dėmesio nekreipiau nei į piniginę, nei į jos savininkę, nors retkarčiais žvilgsnis nejučiomis į ją nuslysdavo.

     Taip sėdėjome ir meldėmės kiekvienas sau, kol neprisiartino pinigų rinkėjas su maišeliu ant ilgos lazdos. Kai jis prisiartino prie mūsų suolo, visa bažnyčia jau klūpėjo. Kai tik jis ištiesė ranką su lazdele išilgai mūsų suolo, pastebėjau, kaip staiga gražiosios moters piniginė plumptelėjo į maišelį. Mano kaimynas, klūpodamas kakta atsirėmęs į užpakalinę prieš jį stovinčio suolo atramą, vikriai pagriebė piniginę ir įmetė į maišelį. Tuo pačiu metu ir aš įmečiau savo centus.

     Nepažįstamoji moteris greitai pajuto tą nedraugišką elgesį ir atsigręžusi į mudu žiūrėjo, žvelgdama čia į mane, čia į jį, matyt, nežinodama, katras esame kaltas. Aš jaudinausi, o mano kaimynas, akis nuleidęs į knygą, ramiai sau meldėsi, tartum čia nieko nebūtų įvykę. Pinigų rinkėjas stovėjo vietoje ir piktai žiūrėjo į mane, laikydamas pakabinęs maišelį man po nosimi, aiškiai mane įtardamas negeru elgesiu. Sumišęs ir susigėdęs, aš pažvelgiau į damą, į jos gražias akis, o ji sutiko mane šaltai, tarsi sakydama: "Tu kaltas!" Man pradėti aiškintis šitokioje situacijoje nebuvo kaip, tai žvilgterėjau į žmoną, lyg patarimo klausdamas, kas daryti, o ji mane sutiko su dar šiurkštesniu klausimu: "kas čia su tavim darosi?" Nesulaukęs iš niekur pagalbos, įkišau ranką į maišelį ir ištraukiau piniginę. Supykęs pasakiau "sorry" ir padėjau piniginę ant suolo, kur ji pirma gulėjo.

     Mano kaimynas, išgirdęs "sorry", pabudo lyg iš miego, paėmė nuo suolo tą pačią piniginę, atidarė ir, išėmęs iš jos 10 dolerių banknotą, įmetė į maišelį. Piniginę vėl padėjo į tą pačią vietą. Pats gi, lyg niekur nieko, vėl nuleido akis į Šv. Rašto skaitymą. Aš atsigavau, dabar jau buvo visiems aišku, kas kaltas, bet padėtis nuo to nepasikeitė, o dar labiau, galima sakyti, susikomplikavo. Nors aš galėjau jau drąsiai žvelgti čia į piniginės savininkės gražias akis, čia į rimtą pinigų rinkėją, čia į sumišusią žmonos šypseną, čia į publiką, kuri labai smalsiai žiūrėjo, kas dedasi mūsų suole, tačiau tos kvailos ir įkyrios įtampos negalėjau ištverti ir savo alkūne stuktelėjau kaimynui į pašonę, o šis pasakė "sorry". Pakėlęs akis, jis pamatė daug akių į jį žiūrint. Skubėdamas išsitraukė iš kelnių kišenės apiplyšusią piniginę ir, ją pravėręs, ištraukė vienintelį ten buvusį 20 dolerių banknotą. Kiek palaikęs tarp pirštų, pakišo jis jį man, kad jį paimčiau, bet aš purčiausi, į jį žiūrėdamas, lyg jis man būtų pasiūlęs gyvatę paimti į rankas. Akimis parodžiau į damą ir pats su pasitikėjimu pažiūrėjau į pinigų rinkėją, bet šis man pasirodė dar piktesnis, išraudęs, tartum norėjo šaukti: "baikit greičiau šią komediją!" Mano kaimynas mandagiai siūlė nepažįstamai damai priimti tą 20 dolerių banknotą, bet ji kategoriškai atsisakė. Tada jis vėl pradėjo man tuos pinigus kišti. Pirštu parodžiau, kad jis juos padėtų ant suolo, prie damos piniginės. Taip jis ir padarė, o pats vėl nugrimzdo į savo maldas. Bet pinigų rinkėjas, matyt, galvojo, kad reikalas taip negali baigtis. Jis tebestovėjo vietoje, maišelį laikydamas ties mano nosimi. Tai mane erzino, užtat mostelėjau ranka, kad jis pasitrauktų ir eitų toliau savo pareigas. Jis pasitraukė nenoromis. Rodos, su tuo turėjo viskas ir pasibaigti, bet kur tau...

     Skersvėjis pradėjo judinti ir kilnoti tą banknotą. Mačiau, kad jis ilgai ant suolo negulės, bet kas man darbo. Taip ir buvo. Vėjas nunešė tuos 20 dolerių ir pakišo po suolu. Atrodė, kad nei dama, nei mano kaimynas to nepastebėjo. Niekas nesikėlė jo paimti. Aš mielai būčiau atsikėlęs ir jį paėmęs, kiekvienas vyras nori gražiai damai įsiteikti, bet aš dabar negalėjau to padaryti: iš vienos pusės sėdėjo sujaudinta žmona, iš kitos — keistas kaimynas. Taip sėdėjau neramus, kartas nuo karto pažvelgdamas į išnykusį banknotą, kol atėjo taikos valandėlė, kada sukilusi visa bažnyčia sveikinosi. Gražioji kaimynė atsisuko ir pirmoji ištiesė man ranką, tarsi atsiprašydama už įtarimą, o paskui ji padavė ranką tam kaimynui, tarsi atleisdama jo išsiblaškymą. Ir tik dabar ji pastebėjo, kad nėra tų 20 dolerių. Pasijuto negerai, tikriausiai ji pamanė, kad aš arba tas mano kaimynas bus įsidėjęs juos į piniginę. Ir vėl man neramu, negaliu melstis. Paaiškinti negaliu, žmonės jau ir taip į mus piktai žiūri, kaip į vilkus. Taigi — nė šnipšt.

     Po pamaldų paėmiau savo kaimyną už parankės ir nuvedžiau prie nepažįstamos damos, suradau vėjo nuneštus 20 dolerių ir atsiprašiau už save ir už savo kaimyną dėl padaryto nemalonumo. Pasirodė, kad mūsų kaimynas buvo pirmą kartą bažnyčioje ir pirmą kartą skaitė Šv. Raštą apie Kristaus pamokslą nuo kalno. Jis taip buvo paveiktas Kristaus pamokslo, kad nieko nejautė, kas dėjosi bažnyčioje, jis matė ir girdėjo tik Kristaus žodžius. Iš karto pasijutome visi trys laimingi.

     Kitą sekmadienį nuėjome į bažnyčią. Žmona man parodė juos abu klūpančius viename suole. Po trijų mėnesių mes buvome jų sutuoktuvių liudininkai.