BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Kasmet Vatikanas išleidžia storoką knygą, vadinamą Annuario Pontificio. Tai yra oficialus sąrašas tų žmonių, kurie mūsų laikais valdo Kristaus įsteigtą Bažnyčią. Panaši knyga bet kitokiu vardu buvo pradėta 1716 m. Ji kasmet duodavo žinių apie Romos kuriją, kardinolus ir popiežiaus šeimą. 1851 m. Italijoje buvo išleista knyga, aprašanti visos Bažnyčios hierarchiją su istorinėmis pastabomis. Nuo 1860 m. pradėtas leisti ir Annuario Pontificio. Šių metų Annuario Pon-tificio turi net 1979 puslapius ir duoda daug įdomių informacijų apie mūsų laikų Bažnyčios vadovybę. Knygos pradžioje suminėti buvusių popiežių vardai ir jų valdymo metai. Paskui yra pateiktos trumpos žinios apie dabartinį popiežių Paulių VI ir gyvus kardinolus bei jų einamas pareigas. Toliau išskaičiuoja visus patriarchus, visas dabartines vyskupijas, buvusias vyskupijas, mažesnius Bažnyčios vienetus, Romos kurijos įstaigas ir jos pareigūnus, Šv. Sosto pasiuntinybes, visas įvairių valstybių pasiuntinybes prie Šv. Sosto su jų pareigūnais, vyrų ir moterų vienuolijas, Vatikano valstybės įstaigas, Romos vyskupijos valdymo aparatą, popiežiškus švietimo institutus Romoje ir visame pasaulyje, Italijos kunigų seminarijas ir pan.
Annuario Pontificio pateikia trumpą Romos kurijos įstaigų istoriją ir paaiškina jų uždavinį. Seniau paaiškinimai būdavo pateikiami keliomis kalbomis, dabar tik italų. Annuario Pontificio yra skirtas tiems, kurie domisi dabartine ir konkrečia Bažnyčios vadovybe. Iš jo galime sužinoti, kad dabar Bažnyčioje yra 120 kardinolų, 13 patriarchų, 424 metropolitai, 57 arkivyskupai ir 1737 vyskupai. Kai kurios vyskupijos yra sujungtos į vieną administratyvinį vienetą ir turi vieną ganytoją. Tokių Italijoje yra daug. Daugiausia kardinolų yra paskyręs dabartinis popiežius Paulius VI. Dabartinę kardinolų kolegiją sudaro 32 italai ir 88 kitų tautybių dignitoriai.
Popiežius Paulius VI gimė 1897 m. rugpiūčio mėn. 26 dieną Concesio miestelyje, Brescia provincijoje. Kviečiamas kardinolo Pizzardo, 1937 m. pradėjo dirbti Vatikane. 1952 m. Pijus XII pavedė jam tvarkyti vieną Bažnyčios reikalų skyrių. Paskui paskyrė Milano arkivyskupu ir 1958 m. pakėlė į kardinolus. 1963 m. gruodžio 15 dieną buvo išrinktas popiežium.
Artimieji popiežių bendradarbiai yra kurijos kardinolai. Romos kurija turi keletą komisijų, vadinamų kongregacijomis. Joms pirmininkauja kardinolai. Svarbiausioji kurijos įstaiga dabar pavadinta Bažnyčios viešųjų reikalų taryba. Jai pirmininkauja prancūzas kardinolas Jean Villot. Jis turi 15 kardinolų patarėjų. Jų daugumą sudaro italai. Jų tarpe yra ir kardinolas A. Samore, buvęs Kauno nunciatūros sekretorius. Lietuvių reikalais Romos kurijoje rūpinasi jaunasis p. Stasys Lozoraitis pirmojo atstovybės sekretoriaus titulu. Jo adresas yra šis: Salita S. Onofrio 11 (tel. 35.59.110), 0065 Roma, Italy. Šv. Sosto atstovybių įvairiuose kraštuose yra apie 100. Tiek pat valstybių turi savo pasiuntinybes prie Šv. Sosto. Seniau nuncijais būdavo skiriami italai, dabar galima rasti ir svetimtaučių pavardžių. Olandijos atstovybėje diplomatinį titulą turi panelė M. Y. Bartels.
Kai kurios kongregacijos atrodo perkrautos aukštais pareigūnais. Taip, pavyzdžiui, tikėjimo platinimo kongregacijai 1969 m. priklausė 46 kardinolai, 30 arkivyskupų bei vyskupų ir 44 mažesnio rango pareigūnai. Šiais metais tą pačią kongregaciją sudaro 35 kardinolai, 18 vyskupų ir 21 mažesnio rango pareigūnas. Nors darbas yra tas pats, bet jį galės atlikti 46 pareigūnais sumažintas stažas. Savaime peršasi klausimas, ar stažas negalėtų būti dar labiau sumažintas. Kodėl?
Misijų darbą paprastai atlieka vienuoliai. Padidėjus katalikų ir bažnyčių skaičiui, didesnis misijų plotas padalinamas į du ar tris vienetus ir jiems skiriamas apaštališkas vikaras. Jis gauna vyskupo šventimus ir rūpinasi to bažnytinio vieneto reikalais. Ilgainiui vikariatas gauna vyskupijos ar arkivyskupijos rangą. Planuodama vikariato ar vyskupijos steigimą, kongregacija atsiklausia ir patarėjų nuomonės. Gerų informacijų gali gauti ir iš vietinių kunigų, pažįstančių vietines sąlygas arba iš kaimyninių vyskupų. Juk, žiūrint į tą Annuario Pontificio, matyti, kad Bažnyčios vadovybė yra įsteigta jau visuose kraštuose.
Tikėjimo platinimo kongregacija išsivystė iš Pijaus V ir Grigaliaus XIII įsteigtos kardinolų komisijos, kuri rūpinosi Vakarų ir Rytų Indijos misijomis. Vartus į Rytų Indijos misijas atidarė jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras, berods Pijaus V paskirtas popiežiaus delegatu. Šv. Pranciškus Ksaveras buvo pirmasis Rytų Indijos jėzuitų provincijos provincijolas. Antrą kartą tikėjimo platinimo kongregacija buvo perorganizuota Grigaliaus XV 1622 m. Dabartinės tikėjimo platinimo kongregacijos jurisdikcija apima beveik visą Afriką, Tolimuosius Rytus, Australiją, Naująją Zelandiją ir Okeaniją.
Platindama tikėjimą, seniau Bažnyčios vadovybė ėjo kitu keliu. Negalėdamas visko aprėpti, šv. Povilas, nenuilstąs apaštalas ir geras organizatorius, įsakė šv. Titui skirti Kretos salos tikintiesiems vyresniuosius, t.y. vyskupus (Plg. Tit 1, 5). Kaip buvo platinamas tikėjimas, kada dar nebuvo tikėjimo platinimo kongregacijos, matyti iš šv. Bonifaco, Vokietijos apaštalo, pavyzdžio. Ištyręs jo gyvenimą ir mokslą, Grigalius II konsekravo jį regioniniu vokiečių vyskupu, o Grigalius III pakėlė jį į arkivyskupus ir suteikė teisę steigti vokiečių kraštuose vyskupijas ir konsekruoti joms vyskupus. Panašiai Bažnyčios vadovybė elgėsi ir su slavų apaštalais šv. Kirilu ir šv. Metodijum. Jonas VIII, būdamas romėnas, buvo plataus akiračio žmogus ir leido šv. Metodijui, Moravijos arkivyskupui, skaityti šv. Mišių evangeliją lotynų ir slavų kalbomis. Tai buvo iki tol negirdėtas dalykas. Nei šv. Bonifacas, nei šv. Metodijus neapvylė popiežių pasitikėjimo ir įjungė į Bažnyčią naujus tikinčiųjų vienetus.
Antrasis Vatikano susirinkimas pareiškė, kad sielų gerovė reikalauja tinkamai nustatyti ne tik diecezijų, bet ir bažnytinių provincijų teritoriją, ir net kelias provincijas sujungti į vieną, sudarant atskiras bažnytines sritis. Taip apaštalavimas geriau pritaikomas visuomeninėms ir vietinėms aplinkybėms, o vyskupai gali lengviau ir sėkmingiau palaikyti santykius vieni su kitais, su metropolitais, su kitais tos pačios tautybės vyskupais ir su pasaulinės valdžios atstovais. Tegalioja taisyklė, jog visos diecezijos ir kiti joms teisiškai prilygstą teritoriniai vienetai turi būti jungiami į kurią nors bažnytinę provinciją. Todėl diecezijos, kurios dabar betarpiškai priklauso nuo Apaštalų Sosto ir nieku būdu nesijungia su jokia kita diecezija, turi arba sudaryti naują bažnytinę provinciją, jei tai įmanoma, arba prisijungti prie kurios artimesnės provincijos, kur patogiau. Jos turi priklausyti arkivyskupo metropolito jurisdikcijai, kaip nustato bendra teisė.
Nuo antrojo Vatikano susirinkimo praėjo jau daugiau kaip 10 metų, bet, vartant šių metų Annuario Pontificio puslapius, negalima pastebėti, kad tas dekretas būtų kur nors įvykdytas. Jis neįvykdytas net Italijoje. Šiaurinėje Lacijaus dalyje yra 9 vyskupijos, iš kurių būtų galima sudaryti atskirą bažnytinę provinciją. Kaip nuo amžių, taip ir po antrojo Vatikano susirinkimo jos betarpiškai priklauso nuo Apaštalų Sosto, tarsi Vatikano dekretai Romos kurijai negaliotų. Bažnytinę provinciją būtų galima sudaryti ir iš žemutinio Lacijaus, kur yra 10 nedidelių vyskupijų. Būtų dar tiksliau sudaryti vieną bažnytinę provinciją iš visų Lacijaus teritorijoje esančių vyskupijų. Metropolitas galėtų gyventi Romoje ir būtų visų sufraganų lengvai pasiekiamas.
Italija yra sudaryta iš 14 atskirų regionų (Piemonto, Lombardijos, Venecijos, Emilijos, Marche, Toscania ir t.t.). Jų sienos yra nuo amžių nusistovėjusios. Steigiant iš kelių regionų atskirą bažnytinę provinciją, galima būtų laikytis nusistovėjusių sienų. Bet italai yra tokie žmonės, kad jie nedovanotų nei popiežiui, nei Dievui, jei metropolito sostine būtų parinkta ne jų regiono, bet kito regiono sostinė. Vatikano susirinkimo numatytą ir pageidautą bažnytinių provincijų steigimą galėtų įvykdyti tik toks drąsus ir ryžtingas žmogus, koks buvo popiežius Pijus XI. Žinoma, dangus nesugrius, jei Italijoje ir nebus įsteigtos bažnytinės provincijos ir stambesni bažnytiniai vienetai. Tačiau būtų malonu, jei italai bent toje srityje duotų kitiems gerą pavyzdį.
Tikėjimo platinimo kongregacija turi tvarkyti misijų kraštų reikalus. Bet tiesiog nesuprantama, kad ji dar tebegloboja Australiją ir Naująją Zelandiją, lyg tos valstybės dar tebebūtų misijų kraštai. Sydney arkivyskupija buvo įsteigta 1842 m. Adelaidės vyskupija taip pat 1842 m. Melburno vyskupija 1847 m. Kitos Australijos vyskupijos ir arkivyskupijos taip pat nebejaunos. Bet Romos kurija su jomis lygiai taip pat elgiasi, kaip su Afrikos vyskupijomis, kurios yra įsteigtos šimtmečiu vėliau. Roma yra amžina ir jos žingsnis lėtas, bet pasaulio tempas yra spartesnis ir su tuo reikėtų skaitytis. Juk delsimas gali būti žalingas. Kodėl? Misijų vyskupijos yra neturtingos ir tik sujungtos į didesnius bažnytinius vienetus jos pajėgtų ką nors naudingesnio įvykdyti, pavyzdžiui, įsteigti kunigų seminariją, mokyklas, pastatyti kad ir mažas ligonines ir pan. Pasišvęsdamas raupsuotų slaugymui, buvęs Montrealio kardinolas E. Leger atkreipė katalikų dėmesį į misijų reikalus.
Antrojo Vatikano susirinkimo metu dažnai būdavo minimas kardinolo Parente vardas. Atrodė, lyg be jo Bažnyčia neišsilaikytų. Jis buvo konservatyvus žmogus ir kitus įtardavo erezijomis. Dar 1969 m. jis buvo trijų kongregacijų narys. Dabar dėl amžiaus neturi jokių pareigų. Tačiau gabus juristas kardinolas A. Ottaviani, nors vieneriais metais vyresnis už Parente ir visiškai aklas, dar tebedirba net 3 kurijos kongregacijose. Tas kardinolas turi galvą ir pasižymėjo sveikais, kad ir konservatyviais, sprendimais. Ne viskas gera, kas nauja, ir ne viskas bloga, kas sena.
Žiūrint į Romos kurijos kongregacijų ir kitų įstaigų personalo sąrašus, krinta į akis, kad kardinolas Jean Villot užima jose ypatingą vietą. Visų pirma jis yra viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos prefektas arba pirmininkas. Jo vardas minimas ir tikėjimo mokslo kongregacijoje. Toji kongregacija rūpinasi tikėjimo grynumu. Jai vadovauja jugoslavas kardinolas Franjo Seper. Kardinolo Villot vardas minimas antroje vietoje ir kongregacijoje, kuri prižiūri vyskupų pastoracinį darbą. Kardinolas Villot yra ir tikėjimo platinimo kongregacijos narys. Tarp kitko tai kongregacijai vadovauja kardinolas Angelo Rossi, buvęs Sao Paulo arkivyskupas ir didelis lietuvių bičiulis. Kardinolas Villot pareiškia savo nuomonę, kada sprendžiama, ar koks heroiškomis dorybėmis pasižymėjęs tikintysis yra vertas šventųjų garbės. Jau seniai buvo jaučiamas reikalas reformuoti bažnytinę teisę. Antrasis Vatikano susirinkimas tam planui pritarė, o Povilas VI sudarė iš 41 kardinolo komisiją, kuriai pavedė tą uždavinį. Tos komisijos narys yra ir kardinolas Villot.
Mirus popiežiui, Vatikano ir Apaštalų Sosto reikalus laikinai tvarko vadinamas kardinolas camerlengo. Tą titulą popiežius Povilas XI suteikė kardinolui Villot. Be to, jis yra pirmininkas kardinolų komisijos, kurį administruoja Apaštalų Sosto nuosavybę.
Annuario Pontificio mini keletą institucijų, kurių reikalą ir prasmę supranta tik įgudęs kurijos pareigūnas. Neįgudusiam jos atrodo keistokai. Štai vienas pavyzdys.
Italijoje yra dvi garsios Marijos šventovės, kurių administraciją prižiūri trijų kardinolų komisija. Štai trumpas tų šventovių aprašymas. Pirmoji garsioji Marijos šventovė yra Pompėjos mieste. Šventovės bažnyčią pastatė advokatas Bartolomėjus Longo 1901 m. Apie tą šventovę plačiau galima pasiskaityti "Žvaigždėje" 1955 m. 199-204 p. Pompėjos šventovei priklauso 12 kvadratinių kilometrų žemės sklypas, ant kurio stovi pati šventovės bažnyčia, viena koplyčia, 11 mokyklų, 7 labdaros įstaigos ir du vienuolynai. Šventovė ir žemės sklypas sudaro atskirą bažnytinį vienetą, vadinamą prelatūra. Pompėjos prelatūra turi 4 parapijas, 40 pasauliečių kunigų, 12 vienuolių kunigų, 2 diakonus, 9 klierikus, 35 vienuolius, 185 vienuoles ir 16.800 gyventojų. Praėjusiais metais Pompėjos prelatūroje vienas vienuolis gavo kunigo šventimus ir buvo pakrikštyti 322 kūdikiai. Prelatūrą valdo arkivyskupas Aurelio Signora. Jam suteiktas popiežiaus delegato titulas. Nepriklausomybės laikais Lietuva turėjo du popiežiaus delegatus: arkivysk. A. Zechinį ir arkivysk. J. Matulevičių.
Antra garsioji Italijos Marijos šventovė yra Loreto mieste. Apie ją prof. P. Rabikauskas, S.J., taip rašo Lietuvių Enciklopedijoje: "Loreto vidurinės Italijos vietovė Anconos provincijoje, 5 km nuo Adrijos jūros, ant neaukšto kalnelio. Garsi Marijos šventovė, kur, pagal tradiciją, saugomas Nazareto namelis. Bažnyčia, pašvęsta švč. Mergelės garbei, minima dokumentuose jau 1194 m. XIV a. kalbama apie paveikslo papuošalus ir popiežių suteiktus atlaidus. XV a. ją dar labiau išgarsino dviejų popiežių atsilankymai. Dviejose popiežiaus Povilo II bulose 1470 ir 1471 teminimas stebuklingas Marijos paveikslas. Apie Nazareto namelį pirmą kartą užsimena Pietro di Giorgio Tolomei 1472 rašytame pasakojime apie šventovės pradžią. Marijos namelis, paverstas į bažnyčią, Nazarete išbuvęs iki 1288. Kai mahometonai užėmė tą sritį, angelai pernešę Namelį pirma prie Friumės miesto, vėliau į Recanauti teritoriją ir pagaliau į Loretą. Tolomei pasakojimas tuoj pat plačiai paplito, ir pagal jį atsirado kitų legendų. Popiežius Julijonas II ilgoje buloje 1507 patvirtindamas ankstyvesniuosius Loreto bažnyčios dokumentus jau mini, be Marijos paveikslo, ir jos Namelį. 1728 m. bažnyčiai suteiktas bazilikos titulas. Nazareto namelis apmūrytas marmuru. Apie namelio autentiškumą ginčijamasi iki mūsų dienų" (L.E. XVI, 422-423 p.).
Loreto šventovei priklauso 17 kvadratinių kilometrų žemės sklypas, ant kurio stovi 3 koplyčios, 3 labdaros įstaigos ir 8 mokyklos. Ir toji šventovė, ir žemės sklypas sudaro atskirą bažnytinį vienetą, vadinamą prelatūra. Loreto prelatūra turi 4 parapijas, 4 pasauliečius kunigus, 54 vienuolius kunigus, 75 vienuolius, 231 vienuoles ir 10.800 gyventojų. Prelatūrą valdo arkivyskupas Loris Francesco Capovilla. Jis neturi popiežiaus delegato titulo.
Annuario Pontificio rašo, kad Pompėjos ir Loreto šventovės kardinolų komisija turi globoti ir prižiūrėti (vigilare) dvasinį gyvenimą (andamento spirituale) ir finansinę administraciją (Ann. Pont. 1468 p.). Kitais žodžiais tariant, trys kardinolai. Bažnyčios kunigaikščiai, turi prižiūrėti dviejų apaštalų įpėdinių, vyskupų, pastoracinį ir administracinį darbą. Norisi klausti, kam toji priežiūra reikalinga? Argi tie vyskupai yra tokie nepatikimi, kad jiems reikia net trijų kardinolų priežiūros? Tokio reiškinio niekur kitur neteko pastebėti.
Juokaudami vokiečiai sako, kad italai yra katalikiška vagių tauta. Bet iš fakto, kad trys kardinolai Bažnyčios vadovybės potvarkiu turi prižiūrėti dviejų Italų arkivyskupų administraciją, negalima daryti išvados, kad už vokiečio juoko slepiasi tiesa. Tam reikėtų geresnių įrodymų.
• Lietuvis kun. Vladislovas Mikulevičius, Krokuvos saleziečių provincijos narys, yra misijonierius Zaire, Afrikoje. Gimęs 1927 m. lietuvių šeimoje Vilniuje. Kunigu įšventintas 1956 m. Varšuvos saleziečių provincijoje darbuojasi dar du lietuviai — broliai Sadauskai: vienas kunigas, kitas paprastas vienuolis.
• Kun. Miguel Loredo, Kubos komunistų išlaikytas kalėjime 9 metus, dabar paleistas, prisiglaudė Vatikano nunciatūroje, Havanoje. Dabar, jį išleidus, jau nėra kitų kunigų Kubos kalėjimuose.
• Jeruzalę paversti tarptautiniu miestu Izraelis neturi intencijos. Tai pareiškė Izraelio premjeras Y. Rabin.
• Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Filadelfijoje dalyvaus Vatikano sekretoriato nekrikščionims prezidentas kard. Sergio Pignedoli.
• Vatikano spaustuvė išspausdino Pauliaus VI kalbų, pamokslų ir raštų rinkinį. Iš viso susidarė 12 tomų.