Spausdinti

Danutė Bindokienė

     Po Vinco Pietario "Algimanto", kuris, šiandieninio lietuviuko supratimu, buvo parašytas "priešistoriniais laikais", ir G. Ivaškienės "Baltojo stumbro" Lietuvos istorijos temos grožinėje literatūroje taip ir neužkabinamos. Žinoma, čia kalbama tik apie skaitinius jaunimui arba bent paaugliams. Suaugusieji turi rašyt. J. Kralikauską ir kitus autorius, bet dabartiniam lietuviukui tie kūriniai yra gerokai per sunkūs. Į negausų istorinių temų, tinkančių jaunimo skaitymui, pulkelį šiandien įsirikiuoja kitas lietuviškas didvyris — Saigūnas. Jis stiprus, taurus, apsukrus, gražios išvaizdos, žodžiu, toks, koks turi būti tikras didvyris. Vienintelė yda — Saigūnas didelis "karštakošis", arba bent apysakos autorius kiekviena proga (dažniausiai žodžiais, o ne pavyzdžiais) mėgina įtikinti, kad jis toks yra. Už "karštumą" ir staigumą bara Saigūną tėvas, patarimus ir pamokymus teikia kiekvienas sutiktas vyresnio amžiaus žmogus. Netrukus paaiškėja, kad Saigūnas tą staigumą paveldėjęs tiesiai iš savo tėvo Vismanto, kuris taip pat tuoj visiems į akis šoka, pabrėždamas, kad žemaičiui taip dera, nes žemaitis yra narsus, drąsus, užsispyręs, nenugalimas nei kovoje, nei prie stalo ir dar eile visokių vyriškų dorybių apdovanotas.

     Saigūną su Vismantu susitinkame apysakos pradžioje, bejojančius į kunigaikščio Gedimino pilį. Vismantas yra tarnavęs Gedimino tėvo pulkuose, o Saigūną nori atiduoti Gedimino tarnybai, nes toks "peštukas" geriausiai tiktų kunigaikščio karių eilėse, kur galėtų iki soties peštis su Lietuvos priešais. Dar "nenujojus" jiems nė dešimties puslapių, Saigūnas susitinka girioje medžiotojų būrelį ir susikauja su jų vadu Jogaudžiu. Už šį savo pasielgimą yra suimamas ir patupdomas į Gedimino pilies rūsį, nes Jogaudis — mylimiausias kunigaikščio karvedys (jo narsumu ir jėga galima ir abejoti, nes kuone "vaikiščias" Saigūnas partiesia jį ant samanų ir sužeidžia).

     Pindamas savo apysakos siužetą, V. Vijeikis gausiai vartoja žinomus įvykius ir faktus iš Lietuvos istorijos, tuo suteikdamas pasakojimui autentiškumo atspalvį. Sutinkame čia ir Vilniaus miesto statymą (laimė, kad nėra Geležinio Vilko legendos atpasakojimo, nors be krivių krivaičio Lizdeikos neapsieinama), Punios pilį (pilies gyventojai yra ne piliečiai, o pilėnai!), Veliuonos įvykius ir t.t. Šie įvykiai sudaro neblogą Lietuvos istorijos pamoką, bet jie taip gudriai suvynioti į Saigūno, Vismanto, dainiaus Jūragio ir kitų veikėjų nuotykius, kad istorija pasidaro visai lengvai "nuryjama". Vijeikis taip pat naudoja amerikiečių kaubojiškuose filmuose išbandytą formulę geriems ir blogiems veikėjams atskirti: jeigu pasitaikęs veikėjas tamsiais — juodais plaukais, juodomis akimis ir dar su juoda barzda, jis tikrai blogas (pvz. broliai Juodis ir Juodabarzdis, didikas Rasterhausiškis ir kt.), jeigu jis šviesus — geras. Šią formulę ypač pabrėžia didiko Gloco Rasterhausiškio duktė Amela, mėlynakė, šviesiaplaukė ir visai nepanaši į savo juodbruvį tėvą, kuris yra visų blogybių įsikūnijimas. Amela, žinoma, labai gera ir kilni, nes išgelbsti mūsų didvyrius iš nelaisvės tėvo dvare.

     Gedimino kalėjime Saigūnas susipažįsta su kryžiuočių riteriu Bergardu, išmoksta iš jo ne tik vokiškai, bet taip pat kalti puikius ginklus ir visokių kitokių naudingų dalykų. Bergardas ne toks kaip kiti kryžiuočiai — jis tikras riteris, "atsivertėlis", nes supranta savo Ordino blogus tikslus ir juos smerkia, o galop ir žūsta, kovodamas lietuvių pusėje.

     Mokėjimas vokiškai Saigūnui labai naudingas. Kunigaikštis siunčia jį į Liubeką su svarbiu laišku. Kelionėje per priešo žemę Saigūnui ir jo bendrakeleiviams tenka patirti daug pavojų ir sunkumų, bet jie didvyriškai ir gana nesunkiai (vienur gudrumu, kitur jėga) iš visų vargų išsisuka ir laimingai grįžta, uždavinį atlikę. Vietoj kelionėje žuvusio kilnaus vokiečio Bergardo, tuoj atsiranda kitas jaunas ir lygiai kilnus vokietis — Fundenas. Vėliau paaiškėja, kad jis iš tikrųjų lietuvis, mažas dar vokiečių pagrobtas ir užaugintas. Saigūnas ir bendrakeleiviai grąžina jį tėvui.

     Antras pavojingos kelionės tikslas: sužinoti apie naujus vokiečių ginklus, kurie "gali pilis sugriauti ir žmones užmušti iš labai toli", t.y. patrankas. Nuo tų pirmųjų šaunamųjų ginklų prie Veliuonos žuvo ir Gediminas. Knygoje tas mūšis trumpai aprašomas.

     "Saigūnas" — vyriška knyga. Visi veikėjai — vyrai, visi įvykiai taip pat vyriški: pavojai, medžioklės, mūšiai, puotos. Jeigu paminimos moterys, tai dažniausiai dviem būdais: su liūdesiu ir su pašaipa. Liūdesys, kad kovų metu žuvo motinos, seserys, žmonos; pašaipa, nes didvyriai, įvairiose situacijose atsidūrę, savo vyriškumą pabrėžia sakiniu: "ar aš moteriškė (kad dūsaučiau, kad bijočiau, kad verkčiau, kad per daug kalbėčiau, kad jausčiau nerimą, kad... ir t.t.)". Iš tiesų atrodo, kad autorius labai nusistatęs prieš moterišką giminę, ir tas neigiamas nusistatymas labai krinta į akis, o taip pat išduoda ir autoriaus amžių, nes dabartiniais laikais (ypač Amerikoje) išaugę vyrai ir jaunimas moteryje mato jau sau lygų žmogų, o ne kažkokio silpnumo ar ištižimo įsikūnijimą. Vienintelė Gloco duktė Amela švysteli, kaip simpatingesnė moteris, bet ji tuoj dingsta, nespėjus Saigūnui net įsimylėti.

     Pasakojimas nuoseklus, sklandus ir beveik įtikinantis su viena stambia išimtimi. Mirdamas riteris Bergardas prašo Saigūno, kad jo apsiaustą žūt būt pristatytų Glocui Rasterhausiškiui. Apsiauste įbrėžtas paslaptingas įrašas ar braižiniai. Saigūnas tą uždavinį atliko. Didikas vokietis labai apsidžiaugė, gavęs apsiaustą, išsitardamas, kad dabar daug kas paaiškėjo, palengvėjo. Kas? Žinome, kad Rasterhausiškio dvare buvo dirbami tie nauji ginklai ir ruošiamasi žygiui prieš lietuvius. Ar Bergardas buvo išdavikas, apsimetęs draugu ir pasiuntęs priešui Veliuonos tvirtovės brėžinius? Ar jis atsiuntė kokią slaptą formulę, be kurios patrankų nebūtų įmanoma taip greitai pagaminti? Kažkodėl autorius šią intrigą numetė į šalį ir nepaaiškino, o ji buvo viena iš įdomiausių.

     Iš turinio ir iš pagrindinio veikėjo Saigūno amžiaus galime spręsti, kad apysaka skiriama jaunimui. Iš tikrųjų "Saigūne" daug kur atsiliepia V. Pietario "Algimantas", tiek aprašymais, tiek nuotykiais (ypač įvairiais didvyrio Saigūno pabėgimais iš nelaisvių). Tačiau neatleistiniausia "Saigūno" nuodėmė — tai kalba. Kas tiko "Algimantui" prieš 50 su viršum metų, nebetinka dabar. Kažkodėl autorius nedavė rankraščio peržiūrėti prityrusiam kalbininkui? Labiausiai akį rėžia žodis "kryžiokas" (kryžiuotis, kryžininkas), vartojamas taip dažnai, kad po keleto puslapių pradeda tiesiog kankinti skaitantį. Gal kur senovine ar tarmine forma taip buvo vadinamas vokiečių Ordinas ir jo riteriai, bet Dabartinės lietuvių kalbos žodynas rašo: kryžiokai (net daugiskaitinis daiktavardis, vadinasi, negali būti kryžiokas!) 1. kryžmiškai sukaltos lentos arba pagaliai kam nors padėti: Duonkubilį ant kryžiokų padėjo. 2. Prietaisas rąstams padėti piaunant; ožys. Taigi, jokiu būdu ne vokiečių Ordino riteris — kryžiuotis. Jeigu autorius tiki, kad "kryžioko'' vartojimas su teikia apysakai "senoviškesnį, autentiškesnį" vaizdą, tai labai klysta. Yra ir korektūros klaidų.

     Nežiūrint kalbinių ir kitokių trūkumų, kuriuos dažniau pamatys suaugęs skaitytojas, o ne paauglys, "Saigūnas" bus mielai skaitomas vienų ir kitų. Mokslo metams artėjant prie pabaigos, tai puiki dovana užbaigtuvėms ir skaitinys vasaros atostogų metu.

     Knyga turi spalvotus (minkštus) viršelius ir yra paties Vl. Vijeikio piešinėliais iliustruota.