(Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

5. URVO ALEGORIJA ARBA PLATONIŠKOJIFILOSOFIJOS SAMPRATA

     Koks būtų pats geriausias būdas susidaryti teisingą filosofijos sampratą? Aišku, idealiausias būtų tas, kuris atskleistų jos dialektinę prigimtį, nušviestų jos skirtingus aspektus, išryškintų tuos principus, kurie padaro ją gyvastingu mąstymu, bet kartu nepažeistų jos visuotinio paveikslo. Metaforiškai kalbant, tinkamiausias metodas būtų tas, kuris leistų pagauti peteliškę, kai ji skrenda, nes išsiskleidę jos sparnai nepraranda natūralaus grožio. Atrodo, kad tokio metodo ieškojo Platonas. Norėdamas pagauti filosofinę mintį pirmapradėje nekaltybėje, jis leidžia jai išskleisti metaforos bei alegorijos sparnus. O metaforos ir alegorijos yra iš tikrųjų filosofinių mitų kalba. Tai yra, be abejo. Platono filosofinio mąstymo pats originaliausias pobūdis.

     Septintajame laiške, kuris, atrodo, yra autentiškas. Platonas palygina filosofiją su "nuostabia kelione". Kiekvienas, kuris tikrai myli išmintį, turi jon leistis, nes kitaip gyvenimas nėra vertas gyventi.22 Palygindamas šiuos du skirtingus dalykus, jis vieną paaiškina kitu — filosofiją kelione. Palyginti du skirtingus dalykus, nepaisant jų realaus ryšio, reiškia ne ką kitą, kaip naudoti metaforinę kalbą. Paprastai palyginimai, metaforos ir alegorijos yra literatūrinės kalbos formos, bet jos nėra svetimos filosofiniam mąstymui nei žmogiškajam mąstymui apskritai. Kas yra dabar metafora ir alegorija? Tai analogijos formos. Su šiuo žodžiu susiduriame pirmą kartą, bet jis nėra visai negirdėtas. Juk jau buvome užsiminę logos, kuris reiškia daug dalykų, bet pirmiausia žodį, kalbą, protą. Romėnai vadino tą patį dalyką ratio, kuris reiškia priežastį ar protą. Būdami ištikimi klasikinės kultūros tradicijai, mes kalbame dažnai apie loginį nuoseklumą ar racionalų mąstymą. Analogija pareina nuo logos ir reiškia mažiausiai dviejų dalykų ar santykių tapatybę ar panašumą. Tie dalykai ar santykiai gali būti daugiau ar mažiau sudėtingi, ir tas sudėtingumas gali didėti ar mažėti. Jei šią analogijos savybę pavadinsiu ištęsimybe, tai per daug neapsilenksiu su tiesa. Metafora yra mažiau, o alegorija daugiau ištęsta analogija.

     Su analogija susiduriame taipogi matematinėje plotmėje. Euklidas sako, kad dydžiai yra analogon vienas su kitu, jei, padauginus vieną, jis kitą viršija. Analogijos matematinė versija yra proporcija. Proporcija— tai panašumas ar tapatybė tarp dviejų santykių, kurių kiekvienas apima paprastai du ar daugiau dydžių. Sakome, kad skritulio apskritimas yra proporcingas spinduliui, proporcingos yra panašių trikampių atitinkančios šoninės. Nuolatos susiduriame su proporcija mechanikoje. Pavyzdžiui, sverto principas remiasi proporcija. Kaip analogija, taip ir proporcija pasižymi ištęsimybe, ir ištęsta proporcija yra taip pat alegorija. Keplerio dėsniai yra savos rūšies matematinės alegorijos. Newtono gravitacijos dėsnis yra gamtos alegorija suglaustoje versijoje. Visas mokslas yra alegorija, nes teigia, kad santykiai tarp tikrovės dalių yra panašūs santykiams tarp kalbos terminų. Kaip filosofiniai mitai, taip ir matematinės fizikos mitai remias alegorine kalba.

     Proporcija alegorijos forma atlieka svarbų vaidmenį Platono filosofijoje. Mes žinome, kad Sokratas ir Archytas turėjo didelės įtakos Platonui. Sokratas apreiškė jam moralinį pasaulį, o Archytas — matematikos horizontus. Archyto matematinių studijų centre buvo proporcija. Jis pritaikydavo aritmetines proporcijas bei geometrines proporcijas įvairių problemų sprendimui, ir tai ne tik matematikoje, o taip pat ir fizikoje, astronomijoje ir net politikoje. Proporcijos tema kartojasi nuolatos Platono dialoguose. Ji yra labiausiai išvystyta "Fedone" žuvų alegorijoje ir garsioje urvo alegorijoje, kurią randame "Respublikoje".

     Urvo alegorija kalba apie perėjimą iš tamsos, šešėlių pasaulio, į šviesos pasaulį, ir šis perėjimas turi panašumo su ta "nuostabia kelione", kurią užsimena "Septintasis laiškas". Ši alegorija yra ne kokia pažinimo teorija, o visai savita filosofijos samprata — tai platoniškoji filosofija in nuce. Įdomu, kad prieš tai Platonas diskutuoja proporcijos idėją, kuri yra tarytum įvadas į pačią alegoriją. Alegorijoje vaizduojamas gyvenimas kaip savo išore, taip ir savo vidine sąranga teatrališkas. Prieš mus atsiveria požeminė buveinė, panaši į urvą, apgyventa grandinėmis surakintų žmonių. Jų veidai visad nukreipti į užpakalinę urvo sieną, nes jie negali pasukti galvos angos link. Urvan per angą krinta vienintelė šviesa nuo lauke degančios ugnies. Tarp jos ir belaisvių eina kelias, šalia kurio matyti pakilęs mūras, ant kurio slenka žmonės, nešdami įvairius daiktus, kurių ant urvo sienos krintančius šešėlius mato belaisviai. Nuo vaikystės įpratę matyti šešėlius, belaisviai palaiko juos pačiais daiktais. Jiems daiktų šešėliai yra tikrovės tiesa. Kas atsitiktų, jei koks belaisvis išsilaisvintų? Aišku, jei vienas iš jų būtų priverstas pakilti ir atsisukti angos link, tai šviesa apakintų jį, jis net negalėtų iš karto matyti tų daiktų, kurių šešėlius ką tik matė. Jam atrodytų, kad šešėliai buvo tikresni dalykai, negu patys daiktai. Kas atsitiktų, jei kas išvilktų jį iš urvo saulės švieson? Tai ir ten jis negalėtų matyti iš karto daiktų. Reikėtų kiek laiko, kol jis apsiprastų šviesos pasaulyje. Iš pradžių jis matytų tik šešėlius, paskui atspindžius vandenyje ir pagaliau tik pačius daiktus. O kada jis išvys saulę, ne jos atspindį vandenyje, jis supras, kad nuo jos priklauso metų laikai, kad ji palaiko gyvybę gamtoje ir kad ji yra viso gyvenimo priežastis. Prisiminęs savo egzistenciją urve, jis apgailės ten esančių draugų nedalią. Jis verčiau sutiks viską iškęsti, negu dalytis jųjų likimu. Bet prileiskime, kad jis staiga grįžta į urvą. Kol jo akys nepripras prie tamsos, jam bus sunku matyti šešėlius, ir jis negalės kalbėti apie juos su kitais. Jo draugai tikriausiai juoksis iš jo ir sakys, jog šviesa sugadino jo akis, nes nebeatpažįsta šešėlių. Ir jeigu kas atsirastų, kuris ryžtųsi juos išlaisvinti iš tamsos ir išvesti į šviesą, tai ko gero jie tokį pasigautų ir nužudytų.

     Ką reiškia ši alegorija, tai pasako pats Platonas. Urvas yra pasaulis, ugnies šviesa yra saulė, o belaisviai — tai pojūčių grandinėmis surakinti žmonės. Išėjimas iš urvo tamsos į dienos šviesą yra perėjimas iš šešėlinio žinojimo į tikrąjį žinojimą — tai "nuostabioji kelionė" į tiesos karalystę. Platonui tiesa reiškia ne visai tą patį dalyką, ką ir mums. Aleteia pažymi ne tiek minties atitikimą daiktui, kiek daikto nepaslėptumą, jojo buvimo apsireiškimą. Štai kodėl urvo alegoriją reikia suprasti ne tik kaip kelionę į tiesos, o kartu ir į būties karalystę, į esančiųjų pasaulį. Ši kelionė apima tarytum keturis etapus. Pirmame etape, t.y. urve, ne pats daiktas, ne esantysis, o jo šešėlis palaikomas tikrove. Šičia šešėlis yra lygus tiesai. Antrame etape belaisvis jau atsikrato nuo pojūtinių grandinių. Jis nebepasitenkina šešėliniu pažinimu. Esantieji priartėja prie jo, bet nedaug. Matytieji šešėliai atrodo jam mažiau paslėpti, kaip šviesoje esantieji daiktai. Platonas nori tuo pasakyti, kad neturėti grandinių nereiškia dar laisvės, ir šešėlių nematymas nėra tiesos matymas. Belaisvis yra tikrai laisvas tik trečiame etape, kur jau viskas matyti dienos šviesoje. Daiktai pasirodo visu savo aiškumu, nes idėjos išsako jų esmę. Tai yra idėjos, kurios atskleidžia ir atbaigia visų esančiųjų esamumą, t.y. visus daiktus galutinėje jų tikrovėje. O pačias idėjas apdovanoja visu aiškumu Gėris. Platonas supranta gėrį ne moraline, o epistemologine prasme. Gėris yra toji saulė, kuri apšviečia daiktus, atplėšia nuo jų paslėptumo skraistę ir parodo juos tiesoje. Daiktų idėjos yra daiktų esamybė, jų egzistencija galutinėje tikrovėje, o gėrio idėja yra pati būtis galutinėje tikrovėje, būties esamybė apskritai. Grįžimas į urvą yra paskutinis kelionės etapas. Bet kodėl grįžti? Kas yra laisvas, tas turi pareigą išlaisvinti ir kitus. Ar grįžimas turi prasmės, tai kitas klausimas. Nevisada laisvintojai susilaukia pripažinimo bei dėkingumo. Kartais jie palaikomi suvedžiotojais ir nužudomi. Kai Platonas užsimena ta galimybę, tai jis turi prieš akis tikriausiai savo mokytojo Sokrato likimą.

     Urvo alegorija — tai savotiška filosofinės minties kryžkelė, kur susitinka nauja meditavimo logika su išsaugota tradicija. Matėme, kad perėjimas iš tamsos į šviesą, kaip iš šviesos į tamsą, pareikalauja prisitaikymo prie naujos aplinkos, nes kaip šviesos perteklius, taip ir jos stoka apakina keleivį. Perėjimas nuo žinojimo, kuris apsiriboja šešėliais, prie tikrojo žinojimo, kuris suvokia daiktų esmę, implikuoja tai, ką graikai vadino paideia. Šis žodis nesileidžia išverčiamas į jokią kalbą, bet jis turi neabejotinai ryšio su tuo, ką mes lietuviai vadiname išsiauklėjimu. Asmenybės visapusiškas išugdymas yra paideios uždavinys. Kaip graikams apskritai, taip ir Platonui, kuris šį žodį šiame kontekste naudoja, paideia reiškia auklėjimo idealą, apimantį kaip fizinių, taip ir dvasinių galių išugdymą. Todėl galime sakyti, kad urvo alegorija yra paideios iliustracija. Kol žmogus gyvena urve, negalima sakyti, kad jis tikrai gyvena. Urvo gyventojas nėra idealaus žmogaus tipas. Šešėlių pasaulyje galima turėti tik šešėlinę egzistenciją. Nes kas teturi šešėlinį savęs ir gyvenimo pažinimą, tas teturi tik šešėlinį gyvenimą, ir tuo pačiu jis pats tėra tik šešėlis. Žmogus tampa tikru žmogumi, kai jis įsiveržia į šviesos pasaulį, kur esantieji apsireiškia idėjomis, t.y. galutinėje savo tikrovėje.

     Perėjimas iš urvo į šviesos pasaulį vaizduoja perėjimą iš apaideusia į paideia. Urvo gyventojai nėra visiški ignorantai. Jie šiek tiek nusimano, bet tas jų nusimanymas apsiriboja tik šešėlių pažinimu. Tikrą pažinimą galima įsisavinti tik šviesos pasaulyje. Šičia žinojimas yra nebe nusimanymas, o filosofija. Paideios tikslas yra kaip tik įgalinti perėjimą nuo šešėlinio pažinimo prie filosofinio pažinimo. Jis skiriasi radikaliai nuo urvinio nusimanymo, nes pasiekia daiktų esmę, jų galutinę tikrovę. O kas yra daiktų galutinė tikrovė, jei nė būtis? Štai kodėl pažinti būtį visu aiškumu yra filosofijos aukščiausias tikslas. Viduramžių žmogus suprato šią alegorinę kelionę kaip dialektinį procesą, kurį pereina filosofinė mintis. To proceso išeities taškas yra šešėlių pasaulis, t.y. pojūtinis pažinimas, o jo atbaiga ir tikslas yra idėjų pasaulis, t.y. metafizinis pažinimas. Kadangi šis procesas implikuoja visą žmogų, jo fizines ir dvasines galias, tai jis glaudžiai siejasi su paideia, t.y. visapusišku žmogaus išsiugdymu. Iš tikrųjų, filosofija yra paideia. Jos tikslas yra iš šešėlinio žmogaus padaryti tikrą žmogų. Mes paliečiame šičia Platono filosofijos esmę. Jis nieko kito taip nenori, kaip sukelti žmoguje nepasitenkinimą šešėliniu buvimu. Jis skatina jį kilti vis aukštyn, vis labiau artėti prie galutinės tikrovės, prie Būties.

22. Glen R. Morrow, Studies in the Platonic Epistles, col. 340, The University of Illinois, 1935, p. 205; pig. S. Michaelson and A. O. Morton, The Authorship and Integrity of the Platonic Epistles; Revue Internationale de Philosophie, 1973, Nr. 103, p. 3



 

•    Zaire, Afrikos respublikoje, darbuojasi 45 Krikščioniškieji Broliai, iš jų 21 vietinis, kiti belgai. Turi 6 namus. Net 31 jų narys dirba Zairo tautiniame universitete kaip profesoriai ar administratoriai.

•    JAV katalikų organizacijos buvo paėmusios globoti 59.000 pabėgėlių iš pietryčių Azijos. Dabar jau 60% jų reikiamai įsikūrė ir patys apsirūpina šiame krašte.

•    Pirmą kartą po 30 metų visose Vengrijos vyskupijose jau yra paskirti vyskupai ir eina savo pareigas. Vatikanas paskyrė 7 naujus vyskupus, 4 perkėlė į kitas vietas, ir dabar visos 11 Vengrijos vyskupijų turi savo ordinarus.

•    Belgijos kardinolas L. Suenens gautą Templeton fondo premiją (75.000 dol.) už pasitarnavimą religinei pažangai panaudos dvasinio atsinaujinimo centrui Briusely.

•    Pietų Afrikos vyskupai, nepaisydami valstybės draudimo, į 200 katalikų mokyklų nutarė priimti visus be rasinių skirtumų.