(Gauti iš Lietuvos)
* * *
Toks geras žvilgsnis sielą pasitinka...
Ir darosi kažko labai graudu.
Į pačią širdį Tavo akys sminga,
Ir, rodos, Tu šauki mane vardu.
Tava Širdis — vienintelė pasauly,
Kuri kasdieną ilgisi manęs.
Ji — nuostabioji mano sielos Saulė,
Nušviečianti giliausias bedugnes.
Ji mano žingsnius dieną naktį saugo
Ir mano meilės trokšta — laukdama.
Joje gerumas Tėvo, Brolio, Draugo
Ir Meilė... Meilė neišsemiama!
Manęs taip niekad niekas nemylės!
Ir savo meilę siela Tau išlies...
* * *
Visu širdžių visi tyri troškimai,
Virpėjimas ir žiedo, ir žvaigždės —
Gyvybę, pradžią ir buvimą ima
Iš begalinės dieviškos Širdies.
Iš Jos — ir šypsnis kūdikio nekalto,
Iš Jos — tyrų padangių žydruma,
Ir grožis žemės, ir sniegyno balto,
Žmonių širdžių ir meilės šiluma...
Iš Jos ir aš — tartum mažytis lašas —
Šiam nuostabiam pasaulyje esu!
Iš tos Širdies ir mano dienos laša,
Būtis ir laimė šimtmečių visų.
Ji dieviškai turtinga ir gausi,
Iš Jos per amžius semiame visi.
* * *
Ateikit pas mane visi, kas liūdi,
Kam slegia vargas linkstančius pečius!
Mana Širdis čia dieną nakti budi —
Išgydys jūsų sopulius skaudžius.
Kasdieną skamba dieviškas kvietimas —
Minios triukšme ir tyloje nakties...
Ir jei širdis jo klausosi nurimus,
Patirs palaimą guodžiančios vilties.
Nėra kančios nei liūdesio, nei skausmo,
Kurio neguostų Viešpaties Širdis.
Ji gilų sielvartą pakeis į džiaugsmą,
Našlaičiu skaudų verksmą numaldys.
Paguoski mus, kai verkiam nusiminę,
Tikros paguodos amžinas Šaltini!
* * *
Aukščiausias Tėvas Sūnų paaukojo,
Kaip Abraomas, Dievui paklusnus, —
Kad mums grąžintu prarastąjį rojų.
Ant kryžiaus mirė Viešpaties Sūnus.
Ir nesulaikė niekas Tėvo rankos —
Pats Jėzus troško mirti kaip auka,
Nes visos aukos žemėje per menkos,
Kad grįžtu jai malonė ir taika.
Tas Dieviškojo Avinėlio kraujas
Ir šiandien teka — iš Mišių taurės.
Jo balsas aidi, amžinas ir naujas:
Kas mane myli, tas kentėt turės. ..
Ką nori, Tu daryk su manimi,
Kaip auką degink meilės ugnimi!
* * *
Širdim aš trokštu Viešpačiui prabilti,
Kada sustingę lūpos nejudės:
Aš Tavyje sudėjau visą viltį,
Priglausk mane prie dieviškos Širdies!
Ir amžinai sugėdintas nebūsiu,
Nes Tavo Vardo verkdamas šaukiu!
Kai mano žvakę smilkstančią užpusi,
Tu būki Saulė gęstančių akių!
Kas valgė Tavo Kūną, gėrė Kraują,
Į kapą žengia kupinas vilties, —
Su Tavimi gyvenimą ras naują
Ir jau nebebijos antros mirties.
Pasigailėk! Kada visi apleis,
Apšviesk mane Tu savo spinduliais!