Spausdinti

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

     Viešpats man leido kelionėj nusilpti,
     trumpą gyvenimą davė.
     Ir aš kartoju: o mano Dieve,
     nešalink manęs, vos pusę dienų pragyvenus,
     tu, kuris per amžius gyvuoji.

          102 psalmė

     Minint skaudžiuosius 1940 m. birželio įvykius, bus pravartu prisiminti ir vieną talentingą lietuvį, tėvą Stasį Rimkevičių, Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytoją, susipratusį patriotą, taurų kunigą, ne laiku užgesusį žiburį, gabų jaunimo auklėtoją, Sibiro kankinį, sunkiose sąlygose atradusį savo pašaukimą ir gyvenimo uždavinį.

     T. Stasys Rimkevičius gimė 1904 m. vasario 17 dieną Dorpate (Tartu), Estijoje.1 Jo tėvas Povilas Rimkevičius buvo kilęs nuo Pelėdnagių kaimo, Kėdainių apskrityje. Paimtas į kariuomenę 20 metų, jis beveik visą savo gyvenimą tarnavo rusų kariuomenėje karo valdininku, eidamas maisto sandėlio viršininko pareigas. 1899 m. grįžo iš Kijevo į savo tėviškę, nes norėjo vesti Aleksandrą Senkevičiūtę, kurios dar nebuvo matęs. Mat, Povilo ir Aleksandros tėvams ir kaimynams atrodė, kad jie sudarytų gražią porą ir galėtų laimingai gyventi. Paraginti tėvų, Povilas ir Aleksandra susirašinėjo per pusantrų metų, pasikeitė fotografijomis ir pagaliau nutarė tuoktis. Vestuvės įvyko 1899 m. birželio 13 dieną Gaižmenų vietovėje, netoli Lančiūnavos dvaro, Apytalaukės parapijoje.

Stasys Rimkevičius, S.J.

     Paviešėjęs vieną mėnesį Lietuvoje, Povilas su savo žmona išvyko į Dorpatą, kur tuo metu buvo nukeltas jo pulkas. Ten jiems gimė 3 vaikai: 1900 m. Jadvyga, 1902 Česlovas, 1904 m. Stasys. Kadangi po 1905 m. revoliucijos buvo mada kilnoti kariuomenę vis į kitą vietą, 1907 m. Povilui Rimkevičiui kartu su visu pulku teko keltis į Taliną.

     1910 m. Povilas Rimkevičius vėl grįžo į Dorpatą ir numatė, kad čia galės ilgiau pasilikti. Važiuodamas iš Talino į Dorpatą, jis pasiėmė ir ką tik mirusį Česlovą, kurį palaidojo Dorpate. Būdamas darbštus ir taupus, įsigijo Dorpate namą ir persikėlė iš valdžios buto. Čia gimė duktė Vanda.

     Turėdamas atliekamo laiko, Povilas Rimkevičius pradėjo mokyti Stasį skaityti ir rašyti rusų ir lenkų kalba. Vaikas buvo gabus ir per keletą metų išėjo namie visą pradžios mokyklos kursą. Eidamas devintuosius metus, jis išlaikė egzaminus į pirmąją realinės gimnazijos klasę. Gimnazijoje jam sekėsi gerai, nes buvo tvarkingas, rimtas, mandagus ir lipšnus. Jis nesusidėdavo su padaužomis, o mažesniuosius mokinius gindavo nuo peštukų. Jis labai mėgo ginklus. Žaisdamas su paraku, kartą taip susižeidė dešinės rankos pirštus, kad tėvai manė, jog nagai nebeataugs. Bet ranka sugijo, ir mokslas nenukentėjo, nes jis sugebėjo rašyti kairiąja ranka. Kadangi Stasys labai mėgo muziką, tėvas jį išmokė groti akordeonu, balalaika ir mandolina. Vėliau išmoko skambinti pianinu ir groti keliais pučiamais instrumentais. Be to, jis mėgo sportą ir paišybą. Būdamas trečioje klasėje, įsirašė į skautų sąjungą.

     Gimnazijoje nebuvo dėstoma tikyba. Pirmąsias žinias apie religiją jis įsigijo iš savo tėvų, ypač iš jautrios sielos močiutės. Sekmadieniais lankydavo pamaldas katalikų bažnyčioje, kur pirma klebonavo kun. Žyskar, o paskui kun. Vincas Deinys. 1915 m. kun. Deinys paruošė busimąjį jėzuitą pirmajai Komunijai. Pamokslai buvo sakomi lenkų ir vokiečių kalbomis. Vokiečių kalbos Stasys pramoko iš savo draugų ir lengvai suprasdavo pamokslų turinį.

     1917    m. Rusijoje kilo revoliucija, ir Dorpato mieste greitai įsigalėjo bolševikai. Bet Povilas Rimkevičius nepateko į tą sūkurį, nes jau anksčiau buvo išėjęs į pensiją. Jausdamasis pajėgus, jis perėjo į civilinę tarnybą ir gavo vietą vandens kelių valdyboje. Iš algos ir pensijos galėjo patogiai išlaikyti savo šeimą.

     Įsigalėjus bolševikams Dorpate, greitai pradėjo trūkti maisto produktų, o naktinės milicininkų kratos ištuštindavo ir tai, ką žmonės buvo pasidėję atsargai. Todėl Jadvygai ir Stasiui reikėdavo keltis 4 valandą ryto ir stovėti eilėse prie apytuščių maisto krautuvių. Kartais jie gaudavo po keletą bandelių, kartais negaudavo. Tėvai pradėjo keisti nebūtinus dalykus į maisto produktus ir tokiu būdu galėjo išlaikyti šeimą. 1918 m. pradžioje Dorpatą užėmė vokiečiai ir nepripažino ką tik paskelbtos (1919.11.24) Estijos nepriklausomybės. Nors maisto produktų nepagausėjo, bet tvarka buvo žymiai geresnė, ir niekas nesibijojo naktinių kratų.

     1918    m. spalio 19 d. vokiečiai perdavė krašto valdžią estų sudarytai vyriausybei, kuri įsakė visiems svetimšaliams arba priimti Estijos pilietybę, arba apleisti kraštą. Pardavęs namą, Povilas Rimkevičius nutarė grįžti į Lietuvą. Duktė Jadvyga atsimena, kad prieš pat Visų Šventųjų šventę Rimkevičių šeima pasiekė Kėdainius. Kadangi tais metais Kėdainiuose nebuvo gimnazijos, Stasys Rimkevičius, vos pradėjęs penktąją klasę Dorpate, turėjo mokslą nutraukti.

     Sugrįžęs į Lietuvą, Povilas Rimkevičius pradėjo ieškoti darbo. Po daugelio pastangų gavo girininko vietą Kėdainių urėdijoje. Deja, 1919 m. paplitusi tifo epidemija pakirto jo sveikatą, ir birželio 13 dieną jis mirė Kėdainiuose. Šeimos išlaikymu teko rūpintis vyriausiajai dukteriai Jadvygai. Ji buvo baigusi gimnaziją Estijoje, ir tuojau po tėvo mirties gavo mokytojos vietą Kėdainių pradžios mokykloje. Kėdainiuose ji susipažino su kapitonu Mikalojum Grigaliūnu. Šis, išgirdęs apie Stasio norą baigti gimnaziją, pasiūlė jam vykti į Panevėžį ir prižadėjo parūpinti butą. Stasys jo pasiūlymą mielai priėmė ir 1919 m. įstojo į Panevėžio gimnaziją. Tų pačių metų spalio mėn. 22 dieną sesuo Jadvyga ištekėjo už kapitono Grigaliūno ir apsigyveno Panevėžy su savo broliu. Kadangi Stasys nemokėjo lietuvių kalbos, jis galėjo stoti tik į tą pačią penktąją klasę.

     Būdamas penktojoje klasėje, Stasys girdėjo apie partizanus, kovojančius prieš bolševikus ir bermontininkus. Tokių kovotojų būrys pradėjo organizuotis ir Panevėžy. Pradėjęs laimingai šeštąją klasę, Stasys stojo į jų eiles, gavo šautuvą ir karinį švarką ir pradėjo mokytis karinių veiksmų. Sužinojusi iš klasės auklėtojo apie Stasio karingumą, Aleksandra Rimkevičienė nuskubėjo į Panevėžį, sutiko sūnų prie buto durų ir vos jį atpažino. Sūnus suprato motinos kelionės tikslą ir pradėjo jai aiškintis. Motina jam neprieštaravo, bet pastatė vieną sąlygą: jis galės pasilikti partizanu, jei neapleis mokslo. Stasys tą sąlygą išpildė ir 1923 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Tačiau ne lietuvių, bet lenkų. Nežinia, kas jam nepatiko lietuvių gimnazijoje ir kodėl jis perėjo pas lenkus. Jo tautinio susipratimo formavimasis užsitęsė gana ilgai. Jis pasijuto esąs tikras lietuvis tik tada, kai iš arti susipažino su lenkais. Tai įvyko 1932 m. rudenį.

     Baigdamas gimnaziją, Stasys pajuto kunigo pašaukimą ir pasitarė su gimnazijos kapelionu, ką daryti. Kapelionas patarė vykti į Insbruką ir ten pas tėvus jėzuitus studijuoti filosofiją ir teologiją. Kapelionas prižadėjo parašyti Austrijos jėzuitams ir jam pranešti. Nuvykęs į Kauną rugpiūčio mėnesį pas seserį Jadvygą, Stasys gavo jėzuitų atsakymą. Kapelionas jam rašė, kad rudeniop galės stoti į Insbruko filosofijos -teologijos fakultetą.

     Nežinia, kodėl Stasys Rimkevičius pasirinko Insbruką: ar todėl, kad nenorėjo stoti į Kauno Kunigų seminariją, ar todėl, kad jautė simpatijų tėvams jėzuitams. Sesuo Jadvyga sakė nesupratusi jo motyvų. Kaip ten bebūtų, gavęs motinos palaiminimą, 1923 m. spalio 30 dieną Stasys išvyko iš Kauno į Insbruką ir ryžosi būti kunigu.

     Insbruke jis išbuvo tik vienerius metus. Susipažinęs iš arti su tėvų jėzuitų darbais, jis panorėjo stoti į jų ordiną ir 1924 m. rugsėjo 11 d. užėjo pas T. Kipą aptarti pašaukimo klausimą. Pašaukimas buvo aiškus, bet Stasiui dar buvo neaišku, į kurią provinciją stoti: ar į lenkų, ar į vokiečių. T. Kipas nusiuntė jį pas arkivyskupą Zechinį, popiežiaus delegatą. Šis jam pasakė, kad, jei nori dirbti Lietuvoje, tai turi stoti į Vakarų Vokietijos provinciją, nes jai yra pavestas Lietuvos provincijos atkūrimas. "Kitą dieną", kaip rašo T. Kipas savo atsiminimuose, "jis galutinai apsisprendė stoti į vokiečių provinciją".2

     Apsisprendęs tapti jėzuitu, Stasys Rimkevičius kartu su kitu kandidatu, Ildefonsu Stanevičium, dar tą patį mėnesį leidosi į kelionę ir rugsėjo 19 dieną pasiekė s'Heerenbergo naujokyną. Tenai jis rado kitus lietuvius naujokus: Joną Baranauską, Juozą Belecką, Anatolijų Stanevičių ir kun. Vaclovą Strazdą. Nors jo pavardė buvo parašyta lietuviškai, bet jis laikė save lenku ir neišvengė diskusijų su lietuviais. Nepaisant, kad tos diskusijos buvo ramios ir šaltos, naujokų magistrui atrodė, jog jos visiškai nereikalingos. Todėl jos buvo greitai ir be skausmo nutrauktos.

     Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus, išvyko į Valkenburgą studijuoti filosofijos. Kadangi jam buvo užskaityti vieneri metai Insbruke, todėl Valkenburge jis studijavo tik dvejus metus. 1928 m. balandžio 13 d. grįžo į Kauną, o rudeniop Kauno Jėzuitų gimnazijoje padėjo muzikos mokytojui, ruošėsi lietuvių kalbos egzaminams, dėstė aritmetiką 1-3 klasėse ir kūno kultūrą 1-6 klasėse. Be to, greitai įsijungė į skautų veikimą. "Skautai", taip rašoma Kauno Jėzuitų gimnazijos leidinyje, "mūsų gimnazijoje pradėjo rodytis 1926 metais. Tačiau tinkamai susiorganizavo ir išaugo tik po dvejų metų, kai mokytojas St. Rimkevičius, S.J., nuo jaunų dienų veiklus skautas, ėmė jiems vadovauti. Vasaros metu jo vadovaujami skautai darydavo iškylas, ruošdavos egzaminams į aukštesnius laipsnius, žiemą rengdavo įdomius susirinkimus, kuriuose patys skaitė paskaitas, nagrinėjo pedagoginius bei religinius klausimus; be to, domėjosi rankdarbiais, ypač knygų rišimu. Tokie susirinkimai būdavo visada linksmi ir naudingi".3 Tikrai, klierikas Stasys skautams negailėdavo nei laiko, nei savo talentų.

     Antraisiais mokslo metais jis taip pat padėjo muzikos mokytojui ir dėstė matematiką 1-6 klasėse. Mokinių ir vyresniųjų buvo mėgstamas, o nuo lietuvių klierikų, kaip pastebėjo T. Juozas Beleckas, laikėsi atokiai. Sekančiais metais (1930-1931) jis dėstė aritmetiką lb ir 2b klasėse, lotynų kalbą 3 klasėje, geografiją 2a, 2b ir 3 klasėse bei kūno kultūrą 3 klasėje. Tais pačiais metais pradėjo vadovauti gimnazijos orkestrui. Tą dūdų orkestrą sudarė 23 moksleiviai. Paskutiniais mokslo metais jam teko dėstyti aritmetiką 2b, 3a, 3b ir 4 klasėse, rusų kalbą 5 klasėje, lotynų kalbą 4 klasėje, kosmografiją 8 klasėje ir geografiją 3 klasėje. Tais metais jis taip pat vadovavo dūdų orkestrui. Kartą jis pravedė lenkų gimnazijai Ukmergėje rekolekcijas. Taigi, darbo turėjo tiek, kiek galėjo panešti jo jėgos.

     Po gerų vasaros atostogų St. Rimkevičius išvyko į Valkenburgą studijuoti teologijos, nutarė pakeliui stabtelėti Lenkijoje ir peržiūrėti savo tautinę sąmonę. Nors tautybės klausimas ir pastoracinis darbas yra du skirtingi dalykai, bet jam vis rūpėjo ir jo tautybė. Nežinia, kur jis buvo apsistojęs ir su kuo išsikalbėjęs. Bet jo įspūdis buvo toks, kad pasijuto lietuviams žymiai artimesnis, negu buvo manęs. Nepaisant lenkų kalbos, lenkams jis pasirodė esąs svetimas. Iš to padarė logišką išvadą ir niekuomet daugiau nebelaikė savęs lenku.

     1934 m. rugpiūčio 28 d. St. Rimkevičius gavo kunigo šventimus ir grįžo į Lietuvą švęsti primicijų. Visų pirma jis atlaikė mišias Kauno Jėzuitų bažnyčioje, o vėliau savo tėvų tėviškėje — Lančiūnavos dvaro koplyčioje. Giminių buvo nedaug, bet šiaip žmonių prisirinko pilna koplyčia. Labiausiai naujuoju kunigu džiaugėsi motinos motina Rozalija Senkevičienė, sulaukusi tada 87 metų. Po primicijų ir švenčių T. Stasys Rimkevičius grįžo į Valkenburgą ir dar dvejus metus studijavo teologiją. Paskui, 1936 m. rudenį, pradėjo tercijatą Florencijoje. Čia jis išmoko italų kalbos. Pabaigęs tercijatą, turėjo progos pamatyti kitus Italijos miestus ir gerą Prancūzijos dalį. Tėvui instruktoriui Alfonsui M. Martin ir tėvui asistentui Karoliui Brust jis padarė labai gerą įspūdį. Iš tiesų, T. Rimkevičius buvo dailios išvaizdos, aristokratiškų manierų, mandagus, gerai apsiskaitęs, kultūringas ir universalus. Jis gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, italų ir lotynų kalbas, taip pat buvo pramokęs graikų, estų ir prancūzų kalbų. Susipažinęs su daugelio tautų kultūromis ir pabaigęs visas studijas, buvo gerai pasiruošęs ateities darbui, kuris reikalavo ir teologinių žinių, ir platesnio dvasinio akiračio.

     Deja, ne viską, ką buvo pasisavinęs, galėjo panaudoti ateityje, nes reikėjo skaitytis su konkrečiomis gyvenimo sąlygomis ir su laiko reikalavimais. Sugrįžęs į Kauną, vėl įsijungė į mokyklos darbą ir 1937 m. rudenį pradėjo dėstyti filosofiją 7 ir 8 klasėse, Bažnyčios istoriją 6, 7 ir 8 klasėse, tikybą 4a ir 4b bei 6 ir 7 klasėse. Be to, mokyklos vadovybė pavedė jam globoti Marijos Sambūrį vyresniosiose klasėse. 1938-1939 m. jis dėstė Bažnyčios istoriją 6-8 klasėse, religiją šešiose klasėse ir aritmetiką dvejose klasė-

Stasys Rimkevičius, S.J., grįžęs iš Sibiro

se. Tais pačiais metais jis tapo Kaimo Kunigų seminarijos auklėtinių nuodėmklausiu ir namų vyresniojo patarėju. Sekančiais metais, pasikeitus namų vadovybei, T. Rimkevičius tapo namų ūkvedžiu, dėstė Bažnyčios istoriją 4, 6, 7 ir 8 klasėse, tikybą 2a ir 2b klasėse ir aritmetiką 2a ir 2b klasėse. Prie to darbo jam buvo pridėta kino vadovybė ir jėzuitų leidinių cenzūra. Komunistams užėmus Lietuvą, Kauno Jėzuitų gimnazija buvo uždaryta, ir T. Rimkevičiui teko pradėti naują gyvenimo ir darbo periodą.

     Po žinomų birželio mėnesio įvykių visi tėvai jėzuitai pasiliko tuose pačiuose namuose tol, kol rusai užėmė vienuolyno patalpas. Tuokart T. Rimkevičius apsigyveno pas vieną universiteto profesorių, kurį vėliau bolševikai išvežė į Sibirą. Atėjus vokiečiams į Kauną, T. Rimkevičius, kaip ir kiti tėvai, galėjo grįžti į senas patalpas. Gimnazijos, žinoma, nebuvo galima atidaryti, bet pastoracinis darbas nenutrūko. Jau anksčiau, t.y. T. Kipui išvykus į Vokietiją, T. Rimkevičius perėmė inteligenčių ir studenčių Marijos Sambūrį ir sumaniai jam vadovavo. Jo konferencijos buvo taip gerai paruoštos, kad daugelis studenčių užsirašydavo jų turinį. Vokiečių okupacijos metu jis tapo Kauno Kunigų seminarijos profesorium ir paruošė knygą apie sakramentus. Atliekamu laiku dirbo karitatyvinį darbą ir šelpė Kauno inteligentus maisto produktais, kuriuos kiti tėvai, duodami misijas ir rekolekcijas, parveždavo į Kauną. Atrodo, kad jis bus prisidėjęs ir prie žydų gelbėjimo. Jis palaikydavo labai šiltus santykius su Kauno inteligentais, ypač su operos solistais, kurie sekmadieniais giedodavo Jėzuitų bažnyčioje. Apskritai, Kauno inteligentija buvo tikroji jo darbo dirva, ypač nuo 1942 m.

     1944 m. artinantis rusams prie Kauno, T. Rimkevičius buvo persidirbęs. Prašomas sesers Jadvygos, kad bėgtų į Vokietiją, jai atsakė, kad pasiliksiąs Kaune tol, kol ten bus bent vienas katalikas. Nežinia, kur jis gyveno ir ką dirbo antrosios bolševikų okupacijos metais. 1948 m. spalio mėnesį jis buvo dešimčiai metų ištremtas į Sibirą. Jo motina, sužinojusi, kad sūnus ištremtas į Sibirą, labai susikrimto, gavo mažą priepuolį, buvo dalinai paraližuota ir išgulėjo ligoninėje iki mirties 1952 m. liepos 22 d.

     Praradęs sveikatą, T. Rimkevičius 1955 m. gegužės 24 d. grįžo į Kauną. Netrukus po to, birželio 8 dieną, jam išsiliejo smegenyse kraujas. Paraližuotas ir netekęs sąmonės, buvo nuvežtas į ligoninę. Kai jo sesuo Vanda, atvykusi iš Vilniaus, budėjo prie lovos, jis atgavo sąmonę, pažino seserį ir tarė: "Vanduliuk, tu viena su manim... kur.." Tai buvo paskutinieji jo žodžiai. Jį palaidojo Petrašiūnų kapinėse.

     T. Stasys Rimkevičius buvo vienas šviesiausių Lietuvos jėzuitų provincijos narių ir turėjo daug gerai išvystytų talentų, nors neturėjo progos jų kaip reikiant panaudoti. Smulkūs namų ir gimnazijos reikalai eikvojo jėgas ir laiką. Kitokiose sąlygose ir aplinkybėse jis būtų daug daugiau nuveikęs. Sibiro tremtis pakirto jo jėgas. Ir taip užgeso tas šviesus, vos švystelėjęs, spindulys.

1.    Žinios apie S. Rimkevičiaus jaunystę gautos iš jo sesers Jadvygos Grigaliūnienės.

2.    Kipp, Litauen, I, p. 12.

3.    Kauno Jėzuitų gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, p. 115.

• JAV katalikai Guatemalos nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo nusiuntė daugiau kaip 3 mil. dolerių paramos.

• D. Britanijoje daugiau kaip 40-je anglikonų bažnyčių katalikai turi savas pamaldas, neturėdami savų bažnyčių tose vietose. Ir kai kuriose katalikų bažnyčiose anglikonai ir metodistai gauna leidimą turėti savo pamaldas, jei jie tose vietose neturi savo

bažnyčios.

•       Suomijos krikščioniškųjų Bažnyčių ekumeninė taryba pasiūlė, kad šių metų Nobelio taikos premija būtų paskirta katalikų vienuolei Meilės misijonierių kūrėjai motinai Teresei. Ir norvegai yra pasiūlę jai suteikti tą garbingą premiją.

•    Lenkijoje, Poznanėje, įsteigta nauja katalikų knygų leidykla, kur daugiausia bus spausdinamos liturginės knygos.