Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
K. DONELAIČIO “METUS” IR A. BARANAUSKO “ANYKŠČIŲ ŠILELĮ” GALIMA PASISKAITYTI JAPONIŠKAI
Lietuvių, o taip ir jų kultūros bei literatūros bičiulis japonas Ikuo Murata pradėjo versti į japonų kalbą lietuvių klasikus. Jis yra Tokijo kolegijos humanitarinių mokslų profesorius. Lietuvių kalbą išmoko JAV Ohio universitete. Vėliau lankėsi Lietuvoje ir asmeniškai susipažino su lietuviais, kalbų žinovais. Pats, susižavėjęs Lietuva, jos žmonėmis ir lietuvių literatūra, nori supažindinti ir savo tautiečius su Gintaro kraštu, kuris yra toli nuo Japonijos.
Jis K. Donelaitį vadina renesansiškuoju "universaliu žmogumi". Savo straipsniuose japonus supažindina su lietuvių tautos kilme bei istorija, kultūrine Rytų Prūsijos raida ir tų laikų visuomeniniais santykiais. Aprašo lietuvių raštijos bruožus, pradedant M. Mažvydu, pateikia geografinių bei tarminių žemėlapių.
K. Donelaičio "Pavasario linksmybių" pirmosios 144 eilutės pasirodė viename japonų žurnale jau 1973 m. Jos sukėlė susidomėjimą japonų skaitytojų tarpe, ir tai pastebėjęs Ikuo Murata 1975 m. išverčia "Pavasario linksmybių" likusias 516 eilutes.
Tais pačiais metais jis išverčia ir A. Baranausko "Anykščių šilelį". Vertimus daro iš pirmųjų šaltinių. Versdamas "Anykščių šilelį", naudojosi 1882 m. H. Vėberio išleistu pilnu tarminiu tekstu. Šalia vertimo Ikuo Murata spausdina ir originalų sukirčiuotą tekstą.
Nemokant japonų kalbos, yra sunku įvertinti Ikuo Muratos darbo kokybę.
LIETUVOJE PASIRODĖ PIRMASIS “LIETUVIŠKOSIOS TARYBINĖS ENCIKLOPEDIJOS” TOMAS
Pirmasis tomas turi 640 puslapių — nuo A raidės iki Centrinės Afrikos Respublikos sostinės Bangis pavadinimo. Šiame tome sutelktos žinios apie Ameriką, Aziją, Afriką, Australiją, apie tarybines Armėnijos, Azerbaidžano ir Baltarusijos respublikas. Baltarusijai skirta beveik 14 puslapių ir atspausta 30 nuotraukų bei žemėlapių. Šiame tome yra 6 tūkstančiai straipsnių ir 1600 nuotraukų. Šiuos straipsnius parašė apie 800 autorių, kuriems talkininkavo 430 mokslo patarėjų. Ruošti knygą daug padėjo kitų tarybinių respublikų enciklopedijų leidėjai. Šios enciklopedijos leidimą tvarko 50 žmonių nuolatinė mokslinė taryba. Enciklopedija spausdinama daugiaspalviu ofsetu. Šiuo spausdinimo būdu pasirodo tik antrasis spausdinys visoje Tarybų Sąjungoje. Popierius "Lietuviškajai tarybinei enciklopedijai" gaminamas Kaune, J. Janonio popieriaus įmonėje.
Nusiskundžiama, kad popieriaus kokybė neatitinka daugiaspalviui spausdinimui visų reikalavimų. Dėl šių priežasčių spausdinimas užsitęsė ir įrišta tik 25 tūkstančiai knygų, po penkis tūkstančius per mėnesį. Pirmosios knygos buvo labai greit išpirktos, ir jų pritrūko prenumeratoriams. Ateityje, pašalinus visus sunkumus, žadama spausdinti po 20 tūkstančių knygų per mėnesį.
PIRMASIS PAVASARIO RENGINYS VILNIAUS KALNELIUOSE
Gegužės 9 d. Vilniaus kalneliuose buvo atšvęsta Pergalės diena. Dalyvavo daugiau kaip 70 šokių grupių, 28 pučiamieji orkestrai ir apie du tūkstančiai dalyvių. Tarp jų buvo pirmą kartą išėję į viešumą spaliukai ir visą gyvenimą šokantieji bei grojantieji su patirtimi vyrai ir moterys. Visi rodė savo meną. Vilniaus miestui paskirta LTSR Kultūros ministerijos premija už kultūrinį darbą ir meninių paminklų apsaugą.
AŠTUONIASDEŠIMTMETIS KAIP GIMĖ KOMPOZITORIUS DOMAS ANDRULIS
Lietuvių tautinei muzikinei kultūrai kelti ir skleisti ją įvairiuose Lietuvos kampeliuose Domas Andrulis paaukojo visą savo gyvenimą. Dėstė muziką įvairiose mokyklose, vadovavo chorams ir užrašinėjo prastų žmonių dainas bei jų melodijas. Dėstydamas muziką Žagarės dvimečiuose muzikos kursuose, jis suburia gana pajėgų chorą, su kuriuo dalyvauja pirmoje dainų šventėje. Besimokydamas Klaipėdos muzikos mokykloje, drauge su muz. J. Žilevičium, paruošė ir išleido muzikos teorijos pagrindų vadovėlį "Jaunasis dainininkas". Mokytojaudamas Telšiuose, jis surengė tris dainų šventes. Pirmaisiais pokario metais D. Andrulis paskiriamas Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos direktorium. 1953 m. apsigyvena Šiauliuose, kuriuose 1973 m. spalio 3 d. miršta. Jo sukauptas muzikinis palikimas perkeltas į LTSR Centrinį valstybinį literatūros ir meno archyvą.
GIEDRĖ KAUKAITĖ — GARSĖJANTI OPEROS SOLISTĖ
Balandžio 13 d. Kremliaus suvažiavimų rūmuose Guno operoje "Fauste" LTSR nusipelniusi artistė Giedrė Kaukaitė atliko Margaritos vaidmenį. Jos gabumai buvo pastebėti, atliekant oratorijos soprano partiją F. Handelio "Jude Makabiejuje", Maskvos Didžiajame teatre. Tąsyk oratorijos soprano partijos atlikėja G. Kaukaitė buvo Didžiojo Maskvos teatro vyriausiojo dirigento pasveikinta ir pakviesta dainuoti Didžiajame Maskvos teatre. Teatro vyriausias dirigentas pasakė, kad tai didelės muzikinės kultūros menininkė, apdovanota visų operos dainininkei reikalingų duomenų deriniu: puikiu balsu, vaidyba ir scenine išvaizda.
Džiugu, kad lietuvė dainininkė Giedrė Kaukaitė pripažinta Maskvos Didžiojo teatro. Šiame teatre Lietuvos menui garbingai atstovavo Kipras Petrauskas, A. Staskevičiūtė, A. Kučingis, V. Noreika ir E. Kaniava.
VILNIUJE VIEŠI ČIGONŲ TEATRAS “ROMEN”
Pirmasis pasaulyje čigonų teatras buvo įsteigtas 1931 m. Maskvoje. Šį neįprastą vaidintojų vienetą globojo Maskvos Dailės teatras. Šis teatras savo vaidinimams turinį ėmė iš čigonų žodinės kūrybos. Per 45 darbo metus teatre pasikeitė trys vaidmenų atlikėjų kartos. Vilniečiai turės progos pamatyti jų pagrindinius vaidinimus: čigonų komediją "Keturi jaunikiai", muzikinę dramą "Karštas kraujas", čigonų baladę "Protėvių įstatymas" ir koncertą "Čigonų melodijos".
MIRĖ OPEROS IR BALETO TEATRO SOLISTAS VALENTINAS ADAMKEVIČIUS
Per trisdešimt metų dirbdamas Lietuvos operoje, jis sukūrė daugiau kaip 60 operinių veikėjų. Būdamas didelio darbštumo ir turėdamas ryžtingą vidinį įsitikinimą į savo pasiruošimą pragyvenimo šaltiniui, jis iškilo į pirmąsias Lietuvos respublikos solistų eiles. Jo savybių visumą išugdė jo mokytojas Kipras Petrauskas, iš kurio jis pasisavino ir tęsė nuo seniai Lietuvoje įprastus scenos papročius. Turėdamas gerą balsą ir mokėdamas jį valdyti, jis galėjo dainuoti visas tenoro dalis — nuo Alfredo ir Fausto iki Kanijo ir Otelo. Mirė eidamas į teatrą, teturėdamas penkiasdešimt metų amžiaus.
LIETUVOS ASTRONOMŲ DRAUGIJA
1973 m. prie senosios Vilniaus universiteto observatorijos įsikūrė astronomijos ir geodezijos draugijos (SAGD) Lietuvos skyrius. Šiandien ši draugija turi 64 narius, kurių tarpe mokslininkai, studentai, mokytojai ir mokiniai. Pagrindinis draugijos tikslas — stiprinti astronomijos mokymą mokyklose ir jungti pavienius asmenis, besidominčius žvaigždėtu dangumi. Daugumas šios draugijos narių patys gludina stiklus ir darosi žiūronus, su kuriais per naktis seka žemės palydovus.
Šiais metais, kaip draugijos padalinys, įsikūrė jaunimo skyrius, kurio nariais gali būti astronomijos mėgėjai iki 18 m. amžiaus.
Šių metų liepos 3-4 dienomis LTSR Mokslų akademijos ir Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto astronomijos observatorijoje rengiamas pirmasis Lietuvos astronomų mėgėjų sąskrydis. Observatorija yra ant Kaldinių kalno, apsupta pušynais ir ežerais, Molėtų rajone, Kulionių kaime. Sąskrydžio dalyviai turės progos susipažinti su observatorija, pasiklausyti paskaitų ir pasidalyti patirtimi su mėgėjiškų teleskopų gamintojais.
LIETUVOJE NUSTATYTOS DVIRATININKAMS TAISYKLĖS
Šiandieninėje Lietuvoje dviračiai yra labai mėgstama susisiekimo priemonė, kuria naudojasi ne tik suaugusieji, bet ir mokyklinis jaunimas. Dviračiai yra įvairaus dydžio ir patvarumo, kuris sprendžiamas iš jų pavadinimų: "Ereliukai", "Kregždutės", "Vyturėliai" ir kt. Mokyklų programose numatyta pradėti mokyti taisykles dviratininkams nuo penktos klasės.
Automobilių keliais dviračiu gali važiuoti vaikai, kuriems jau suėjo 14 metų amžiaus. Jie privalo pažinti kelių ženklus, šviesos stulpo reikšmę, milicininko reguliuotojo mostų reikšmę. Įstatymai baudžia tėvus, jei jų vaikai važinėdami galėjo sukelti eismo nelaimę, nors ji ir neįvyko. Jeigu eismo taisyklių nesilaiko vyresni kaip 16 m. paaugliai, jie baudžiami kaip suaugę. Jiems iškeliamos baudžiamos bylos.
KIEK VILNIUJE SPAUSDINAMA LAIKRAŠČIŲ?
Vilniuje spausdinama 26 laikraščiai, kurie sudaro per milijoną vienetų. Jie per dieną pasiekia visus Lietuvos kampelius. Taip pat spausdinama 35 žurnalai, kurie sudaro du su puse milijono vienetų. Be laikraščių ir žurnalų yra daugybė įvairių leidinių. Jiems išspausdinti per dieną sunaudojama daugiau kaip tona dažų, o taip pat tonos popieriaus, kuriuo būtų galima nutiesti taką iš Vilniaus į Maskvą.
Prisipažįstama, kad spausdinimo mašinos gaunamos iš demokratinės Vokietijos respublikos, kurias naudojant, darbo našumas pakeltas dvylika procentų.
KIEK ATVEŽAMA Į VILNIŲ PIENO?
Kiekvieną rytą penkiasdešimt pienvežimių atveža į Vilnių apie pusantro šimto tonų pieno. Žvėryne — pieno įmonėje jis supilstomas į butelius arba pakelius ir išvežiojamas į miesto parduotuves. Be geriamo pieno per dieną dar pagaminama 12 tonų varškės, 30 tonų rauginto pieno, 10 tonų grietinės. Vasarą pagaminama apie 15 tonų ledų, kurie vadinami "Eskimo" ledais.
Kaip tarybinėje santvarkoje įprasta, pienas, supilstytas į pakelius, pakeliui į krautuves pro pakelių siūles pradeda tekėti, o "Eskimo" ledų vasarą visuomet trūksta ir sunku gauti. Ledų padaugėja tik rudeniop, ir vilniečiai juokauja, kad "Eskimo" ledų pasirodymas — artėjančios žiemos požymis.
Prižiūrėtojai giriasi, kad jie sustiprino darbo drausmę, ir iš pakelių pieno pratekėjimas gerokai sumažėjo.
TARYBINĖ VALDŽIA NESIRŪPINA GAMTOS GROŽIU
Respublikinės premijos laureatas rašytojas Vladas Dautartas rašo, kad, atėjus pavasariui, miesto žmonės plūstelėjo į gamtą, kuri žmogui teikia džiaugsmo ir atgaivina žiemą išsekusias jo dvasines ir fizines jėgas. Deja, jie patyrė didelį nusivylimą ir gilų kartėlį. Žeimenos pakrantės sėte nusėtos laužavietėmis, kuriose juoduoja apdegusios konservų dėžutės ir blykčioja sudaužytų butelių skeveldros. Pievelės nutryptos, ir nuniokioti medžiai. Panašiai atrodo Nėries, Merkio, Šalčio ir kitų Lietuvos upių pakrantės. Užtikti iškylautojai apie laužus kelia triukšmą, keikiasi ir garsiai leidžia radijus. Tokia gamtos aplinka ir kai kurių iškylautojų neleistina elgsena žmonėms, ieškantiems gamtos grožio ir poilsio, sukelia pasipiktinimą. Nusistebėjimą kelia eigulių, gamtos apsaugos tikrintojų, o taip pat ir milicijos abejingumas. Daug rašoma apie poilsiui skirtas prie upių aikšteles, iškylautojams taisykles, bet komunistinėje santvarkoje viskas palieka tik penkmečio planuose.