Nijolė jankutė

     Su naujausia knyga J. Kralikauskas paliko pamiltąją Mindaugo gadynę ir įžengė 16-tan amžiun. Autorių traukia didieji mūsų istorijos vyrai, o kas gi didesnis ir geros plunksnos vertesnis to meto Lietuvoj, kaip Martynas Mažvydas?

     Ir štai stovime prieš jį — lietuviškojo rašto pradininką. Koks jis buvo iš tikrųjų? Narsus, energingas, impozantiškas? Paprastas? Koks buvo jo asmeniškas gyvenimas? Literatūros vadovėliai lakoniškai sako: "Apie M. Mažvydą žinių nedaug tėra išlikę. Jo gimimo data ir vieta visai nežinoma. Lotyniškai jis pasirašinėdavo Martinus Mosvidius..." Iš šimtmečių perspektyvos sunku beįžiūrėt veidus, pasvert faktus. Net ir "Ca-techizmusa Prasty Szadei" nepasiekiami istorinio romano autoriui pavartyti.

     Bet J. Kralikausko neatbaidė šaltinių stoka nuo dar lietuviškoj beletristikoj nebandyto literatūrinio portreto kūrybos. Su charakteringu atsidėjimu, kruopštumu ir kantrybe autorius surankiojo negausius istorinius faktus ir tartum archeologas iš atkastų nuotrupų sudėliojo ne tik įdomų Mažvydo portretą, bet ir spalvingą foną — l6-tojo šimtmečio Vilnių, kunkuliuojantį religiniais, tautiniais konfliktais.

     Kaip Kralikauskui pavyko "Martynas Mažvydas Vilniuje" — imkit ir skaitykit. O skaityti verta. Šis romanas ne istorijos vadovėlio sausra, bet gyvo, tikro žmogaus gyvenimo iškarpa karčiame religinių-tautinių aspiracijų sandūryje.

     Kralikausko Mažvydas — mokslo pelė. Knygos jo geriausios draugės ne posakyje, bet gyvenime. Raštai Mažvydui — baltoji magija, atrakinanti žmogaus dvasią idėjoms, polėkiams, siekimams. Scripta manėt — kas parašyta — pasilieka, tai vienišų Mažvydo dūmojimų mintis. Gal būt, didžiame savo kuklume jis negalvojo, kad tai, ką parašys, tikrai pasiliks ilgiems amžiams. Kad "Catechizmusa Prasty Szadei" pragyvens ne tik diktatorišką Vilniaus vyskupą bei snobišką jo kuriją, bet duos pradžią ir kryptį būsimai tautos literatūrai.

     Kralikausko romanams būdinga paralelė tarp senosios istorijos ir dabarties taip pat ryški ir "M. Mažvydas Vilniuje". Netolerancija, "eretikų" ieškojimas, kalinimas už skirtingą nuomonę vis Kristaus vardu, vis "pro populi bono" ironiškai atliepia šių laikų persekiojimus Lietuvoj "dėl šviesaus socialistinio rytojaus" ir lietuvio neapykantą lietuviui išeivijoj "dėl patriotizmo".

     Kaip tas neteisybes išgyvena Mažvydas? Jo laikai jam skyrė širdgėlą su kaupu. 16-tojo amžiaus Vilnius — atšiauri dirva mokslui, konstruktyviai kritikai, ir, žinoma, lietuvybės idėjai. Mažvydo mintis, kad "kiekvienas turi melstis savo kalba" Vilniaus kurijai yra "erezijos navikas ir piktšašis"; (kažkodėl čia prisimena vieni kiti metai iš lietuviškos 20-tojo amžiaus Čikagos. Paralelių istorija?...) O Abraomo Kulviečio pamokslai kedenę nekrikščionišką

     Lietuvos kunigijos gyvenimą iššaukia intensyvią "eretikų" medžioklę ir pirmosios humanitarinės krašto kolegijos uždarymą. Žinoma, "pro populi bono". Pažįstamas posakis. Tik šiandien jis skamba — "už žmogaus teises!" Skamba ypač garsiai, tas teises žmogui atimant...

     Mažvydas išgyvena visa tai karčiai ir sunkiai. Jis — švelni, tyra siela, o tokios aštriau jaučia ir giliau kenčia. Nuolat Vilniaus kurijos snobų persekiojamas, tardomas, galų gale įkalinamas už savo reformatoriškas pažiūras, Martynas nepalūžta, nežiūrint fizinio trapumo ir būdo švelnumo. Mažvydas — idėjos kankinys. Jis ne revoliucionierius, šaukiantis minias ir sprogstantis audringu veiksmu, tarytum bomba. Martynas — tylus, bet gilus mąstytojas, ištikimas idėjai ir draugams per tardymus, persekiojimus, kalėjimą. Jis — krikščionis iš meilės ir nuostabiai gryno tikėjimo, kokiu buvo apdovanoti apaštalai, kai metė tinklus, išgirdę "sek mane!" Jis — plaukikas prieš srovę įteisintų neteisybių, nukrikščionintos krikščionybės, svetimųjų primesto menkavertiškumo. M. Mažvydo metai Vilniuje — užgrūdinimo žaizdras. Neteisingi kaltinimai, reikalavimai atsižadėt draugų ir idėjų, įkalinimas perdegina Mažvydą kaip liepsna plieną, ir tame silpname neimpozantiškame kūne galutinai subręsta didelė dvasia.

     Nors romanui baigiantis jau aiškus pirmos liet. knygos greitas gimimas ir jos autorius, tačiau Mažvydo nemeluotas kuklumas net mintyse ilgai neleidžia jam imtis šio darbo: "knygą lietuvių kalba parašys greičiausia kunigas daktaras Abraomas Kulvietis ar Stanislovas Rapolionis. Kas Lietuvoj jiems plunksna prisilygintų?"

     Kralikauskas ir šioje knygoje išlaiko laikotarpio autentiškumą. Žygimantas Senasis, Bona Sforca (itališka ragana, anot Mažvydo mokinių), fariziejiškas vyskupas Pawel Holszanski (Alšėniškis), didikai Radvilos, Trakų vaivada Goštautas ir Barbora Radvilaitė Goštautienė, dar neįžengusi į karališkus rūmus ir į Lietuvos istoriją. Tai Vilnius — Anno Domini 1542. Su pirkliais ir amatininkais, su smuklėm ir bažnyčiom. Svetimųjų apsėstas, pilnas reformacijos nešamo šurmulio; langus į Vakarus bandąs atverti per Abraomą Kulvietį, Stanislovą Rapolionį, Martyną Mažvydą...

     Knygos veikėjai — ryškūs portretai. Labiau nupiešti, kaip parašyti. Kai kurie neigiamieji gal ir per daug sušaržuoti (kapitulos kanauninkas Stašewskis, kurijos notaras Žebrowskis, Igoris Čartoriškis), bet labai gyvi.

     Minoriniuos knygos tonuos šviesiom spalvom sutvinkčioja drovi Martyno meilė jaunai našlei Renatai Sluškienei. Tai švelni romantika, idealo adoracija — graudžiai malonūs epizodai.

     Šiame romane įdomi apuokėlio Pulio simbolika. Samanų spalvos paukštelis Pulikėlis kalėjimo pastogėj už mūro sienos — Martyno draugas, jo slapčiausių svajonių, vienišų monologų išklausytojas, lyg lietuviškumo ir reformacijos idėjų slaptas suokalbininkas. Tai lyg ir pačios Lietuvos dvasia — tamsoj už mūro sienų sklandanti virš savo amžinojo miesto Vilniaus, laukdama šviesos — prastų žodžių broliams ir seserims parašytų. Nes .. žodžiai -— tai kaip ugnis ir duona. Nes knyga — aukščiau rūmų, dvarų, herbų... Kaip mėnulis aukščiau visų mūrų — aukso ir sidabrėlio pilnatis..." (262-263 psl.)

     Užverčiant naująjį J. Kralikausko romaną, reikia džiaugtis, kad turim šį autorių savo tarpe, nes jo talentas atveria langus ir langelius į nuostabiai įdomią Lietuvos praeitį ir jos detales, kurių niekad nerasim lakoniškuose istorijos vadovėliuose.

Juozas Kralikauskas. “Martynas Mažvydas Vilniuje”. Premijuotas romanas. Aplankas dail. T. Valiaus. Išleido Liet. Knygos Klubas. Spaudė “Draugo” spaustuvė 1976 m. Kaina nepažymėta.