JUOZAS PRUNSKIS

     Kasdienėje spaudoje skaitytojai yra iki persisotinimo maitinami įvairiais kriminaliniais įvykiais. Tačiau yra žurnalas, "Guideposts", kuris savo puslapius pašvenčia įvykiams, surištiems su gėriu, heroizmu, religiniais išgyvenimais. Su kai kuriais čia skelbiamais faktais norėtųsi skaitytojus supažindinti.

JAUNU APAŠTALŲ ŽYGIS Į RUSIJĄ

     Europoje susidarė grupė jaunų krikščionių, iš viso penkiasdešimt, kurie išsinuomavo penkis nedidelius autobusiukus pakeliauti. Pavažinėję po Europą, jie gavo leidimą pasukti ir į Sovietų Sąjungą. Tai buvo 1973 m. bal. 29 d. Jie turėjo slaptą tikslą — skleisti tarp Rusijos žmonių religinę mintį, Šv. Rašto knygas. Jiems rusai priskyrė du gidus, ir taip jie pasiekė Leningradą, o paskui gegužės pirmai dienai rengėsi įvažiuoti į Maskvą su savo slaptais užmojais. Nors jie turėjo vizas į Maskvą, bet juos sulaikė. Matyt, rusams kilo įtarimas, kad tą dieną į Maskvą jų neleido. Sulaikė viename Kalinino viešbuty.

     Jaunuoliai nusprendė anksti rytą ištrūkti iš palydovų ir nukeliauti vieni į raudonųjų sostinę. Jie net pasirengė religinei demonstracijai. Iškirpo iš popieriaus kryžius ir rusų kalba užrašė stambiomis raidėmis: "Kristus kėlės". Gerai kalbos nemokėdami, savo šūkiams knisosi po anglų-rusų žodyną.

     Ketvirtą valandą ryto išvyko. Privažiavo pirmą tikrinimo punktą, bet taip anksti ten nieko nebuvo, ir jie džiaugdamiesi patraukė toliau, žinodami, kad beliko tik apie 70 mylių iki Maskvos. Kiek pavažiavę, pamatė, kad sukvežimis užblokavęs jų kelią ir aplinkui gausu policijos. Jie parodė vizą — leidimą į Maskvą. Sargybiniai tik kratė galvas. Jaunuoliai tyliai meldėsi. Matydami, kad negalės prasilaužti, jie iškėlė savo plakatus ir visais plaučiais pradėjo giedoti religines giesmes. Pamatė, kaip kai kurių policininkų akys prsipildė ašaromis ir jie nusigręžė. Sulaikyti jie ilgai giedojo, kalbėjo sargybiniams apie Dievą, aiškindami, kad Dievas juos myli. Pravažiuojantiems autobusams ir automobiliams jie rodė savo išrašytus šūkius. Daugelis jiems mojavo rankomis. Viena rusė mergaitė, priglaudusi veidą prie autobuso lango, rodė į savo širdį, pagarbiai lenkdama galvą.

     Pagaliau, apsupti policijos, jie buvo grąžinti atgal į Kalininą, į savo viešbutį, kurį apsupo apie 40 policininkų. Dabar jie bent viešbučio viduj visiems, ką sutikdami, kalbėjo apie Dievą. Viena patarnautoja, apsidairiusi, ar kas nemato, parodė į savo širdį, tardama: "Kristus prisikėlė".

     Sekančią dieną jau policija juos lydėjo atgal prie sienos. Prieš išvykstant iš viešbučio, viena Inturisto moteris sušnabždėjo: "Būtų miela jus vėl pamatyti. Mums reikia tokių žmonių, kaip jūs".

     Važiuodami jie sveikino praeivius ir mėtė jiems spaudinių, kuriuos tačiau tuojau pagriebė policininkai. Greit policijos buvo suvaryta tirščiau, ir jie jau nebegalėjo dalintis savo tikybinėmis mintimis su Sovietų žmonėmis. Dabar jie kalbėjo apie tikybą savo palydovams. Mergaitė palydovė staiga nutilo, paskiau pratarė: "Žinau, kad esu nusidėjėlė" ir nusigrįžo į sieną. Šiuos išgyvenimus aprašė vienas iš dalyvių — Nick Savoca iš East Durham, N.Y.

TEISININKAS PAJUDĖJO PRIEŠ PORNOGRAFIJA

     Advokatas Charles H. Keating iš Cincinnati, Ohio, pasakoja, kaip vieną dieną pas jį atėjo susirūpinęs kun. N. Gelin ir pradėjo kalbėti apie žalingą pornografijos įtaką. Advokatas jį paklausė: "Tai kodėl gi bažnyčios čia nesiima priemonių?" Kunigas kreipėsi į jį: "Taigi, esi ir pats Bačnyčios dalis. Kodėl nedarai ko nors?"

     Po kiek laiko advokatas susitiko prokurorą, kuris parodė pluoštą pornografinių žurnalų, sakydamas, kad byla bus, bet jų platintojas tikriausiai nebus baustas. Adv. Keating paprašė bylą atidėti vėlesniam laikui, tuo gi tarpu pats kreipėsi į vieną psichologą ir į psichiatrą, siekdamas išgauti jų sprendimą apie tokių spaudinių įtaką. Jų liudijimas buvo: "Toks žurnalas paskatins prie seksualinio iškrypimo, kas gali vesti į prievartavimą ir kitus nusikaltimus". Toks specialistų liudijimas padėjo išgauti teismo sprendimą prieš pornografijos platintoją. Žinia pasklido po visą kraštą. Advokatą Keating pasikvietė kalbėti Clevelando žmonės. Čia jis pareiškė: "Yra įstatymų kovai prieš pornografiją. Tik piliečių pareiga yra budėti, kad būtų verčiama jų laikytis". Tą jo kalbą pagarsino religinė spauda. Daugelis norėjo patarimų. Jis vienas jau nebespėjo atsakyti. Ir taip susibūrė daugiau advokatų, vaistininkų, prekybininkas, bankininkas ir jie sudarė draugiją, siekiančią įstatymais išlaikyti padorumą. Jie ėmė organizuoti prakalbininkus, veikti per spaudą, parūpinti atitinkamus filmus ir siekti, kad įstatymais būtų užgniaužiama žalinga pornografija. Jie teikė teisinius patarimus besiimantiems priemonių prieš tuos spekuliantus, kurie iš žmonių silpnybių nori krauti sau dolerius, pasiekdami žymių laimėjimų.

PO ŠIRDIES ATAKOS

     Beisbolo žaidikas John Hiller pasakojasi, kaip jis, profesionalas atletas, tik 27 m. amžiaus, gavo širdies ataką. Jis be galo norėjo grįžti į savo komandą Detroit Tigers ir prašė gydytojus, kad jie tą susirgimą laikytų paslapty. Tikėjosi už poros mėnesių grįžti į pavasarinį treniravimąsi. Deja, taip neįvyko. Išgulėjęs tris savaites ligoninėje, buvo pasiųstas į namus ilsėtis. Praslinko ir mėnuo, ir kitas, ir trečias. Vis negalėjo grįžti. Jis buvo be galo susirūpinęs. Jų šeima buvo tik ką pirkusi namą. Kaip dabar jį išmokės, kaip šeimą išlaikys?

     Vienu metu jį telefonu pašaukė tėvas, gyvenęs Kanadoje, ir guodė, kad reikalai pagerės. Tėvas buvo gilaus tikėjimo, ir tai paskatino patį Hillerį daugiau paguodos ieškoti religijoje. Bet jo sveikata vis buvo nestipri. Žmonai jis buvo lyg trečias vaikas, kuriuo ji turėjo rūpintis. Kiek sustiprėjęs, jis tapo pardavėju, bet ir tai jį vargino.

     Ir vis dėlto nutarė nepasiduoti. Palaikydamas ryšį su gydytoju, ėmė mankštintis. Pirmu kartu pabėgęs 50 jardų, nebeteko jėgų. Tačiau palaipsniui mankštindamasis pasiekė tai, kad galėjo nubėgti 3 mylias. Pamažu atsigavo, ir gydytojai galėjo pareikšti, kad jis jau visai pasveikęs. Komanda jį priėmė jaunių treneriu. Bet jis troško būti žaidiku. Vadovas suminėjo, kad komandai tai būtų nemaža rizika, nes niekas dar po šir-dies atakos negrįžo į žaidikų tarpą. Hilleris pareiškė, kad jis atsisako bet kokių reikalavimų nelaimės atveju. Pradėjo karštai melstis, kad Dangus jam padėtų grįžti. Komandos vadovas jį pasiuntė pas širdies specialistą ir priėmė. Jau 1972 m. jis sėkmingai dalyvavo rungtynėse Čikagoje. 1973 m. jis laikomas savo komandai išgelbėjęs 38 rungtynes. Savo pasakojime pabrėžia, kad religija jam davusi naujo ryžto ir pasitikėjimo ištverti.

VIENOS AKTORĖS PASIPASAKOJIMAS

     Aktorė Julie Harris spaudoje pasipasakojo ypatingus savo pergyvenimus. Vaidinti ji pradėjo, būdama 14 m. Tada ji mokykloje vaidino pagrindinį vaidmenį dramoje "Le Jongleur de Notre Dame" — apie žmogutį, kuris nieko kito neturėjo duoti vaikeliui Kristui, kaip tik skirti savo talentą. Tėvai džiaugėsi jos pasisekimu.

     Vėliau, 1950 m., ji buvo pakviesta vaidinti dramoje "The Member of the Wedding", statomoje Broadway teatre ir susilaukusioje ypatingo pasisekimo. Tada ji turėjo 24 m. amžiaus, dar tik pradėdama savo scenos karjerą. Ji artimai susidraugavo su Ethel Waters, jau pasiekusia žvaigždės garsą.

     Vieną naktį Julie jautėsi, kad ji visai blogai suvaidino. Persirengimo kambary buvo be galo prislėgta. Priėjo Ethel Waters klausdama:

     —    Kas tau, Julie, ko taip susirūpinusi?

     Bet Ethel suprato, kas yra ir, pagriebusi savo mylinčiomis rankomis susirūpinusią draugę, pratarė:

     —    Tu nori viską pasiekti viena. Tu gi žinai apie Kristų. Paveski tuos sunkumus ir rūpesčius Jam. Jis padės susitvarkyti.

     Julie nusišluostė ašaras, jausdama dėkingumą draugei, o savo širdy galvodama:

     —    Norėčiau ir aš turėti tokį tikėjimą, kaip ji...

     Kitą dieną, jau beveik baigiantis to vaidinimo dienoms, Ethel vėl paklausė, kaip ji laikosi.

     —    Ne taip gerai. Sunku, labai sunku...

     —    Na, ne, — atsiliepė Ethel, paimdama jos ranką, — Jėzus yra čia. Jeigu nori sustiprinimo ir atgauti pasitikėjimą, ištiesk savo ranką prašymui.. .

     Aktorei Julie tai kažkaip sužadino pasitikėjimą. Ji rašo:

     —    Kiekvieną kartą, kai mane vijosi baimė, aš įsivaizdavau ištiesianti ranką... Palaipsniui suvokiau, kad Ethel kalbėjo teisingai. Ėmiau jausti, kad yra kažkas, kad, kai tiesiu ranką. Jis paima...

     1955 metais jai buvo pasiūlyta vaidinti Joaną d'Arc pagal Jean Anouilh sukurtą dramą, pavadintą "The Lark". Ji pati apie tai pasakojasi:

     —    Iš pradžių aš labai džiaugiausi, gaudama progą vaidinti paslaptingą mergaitę, kurios pasitikėjimas savo dvasiniu pašaukimu pakeitė ano laiko istoriją. Bet kai prisiminiau Sarah Bernhardt, Suibhan McKenna, Uta Hagen, Kathrine Cornell ir kitas nemirtingąsias, kurios taip puikiai suvaidino, persigandau. Kas gi aš esu, kad eičiau jų pėdomis? Juo daugiau galvojau, tuo baisiau mane gąsdino mintis vaidinti šv. Joaną. Ir tada prisiminiau Ethel Waters žodžius: juk aš neturėsiu tai atlikti pati viena. Man tereikia kreiptis į Viešpatį ir laikytis jo rankos, Taip ir padariau. Ir atradau pasitikėjimą, mane apėmė stiprus tikrumo jausmas, kuris mane lydėjo kiekvienoje scenoje ir tebelydi ir dabar.

NUOTYKIS BIBLIOTEKOJE

     Prieš porą metų JAV-se jaunimo konkurse trečią premiją laimėjo šis Sharon Johnson pasipasakojimas apie savo išgyvenimus. Ji kartą nuėjo į biblioteką. Atėjo kitos dvi mergaitės, pasuko į gretimą kambarėlį, per kurio nesandarias sienas buvo viskas girdėti, ir viena jų ėmė garsiai kalbėti:

     —    O, ta Sharon Johnson. Ji galvoja apie save, kad ji kažin kas. Matytum, kaip ji žaidžia krepšinį. Baisiai įsivaizduoja, o ji neįstengia nė pataikyti į krepšį,..

     Ir žinodama, kad Sharon girdi, ji dar suriko:

     —    Ei, Sharon! Juk nelengva tau šį pokalbį ignoruoti! Ar pyksti?

     Ir taip nervino tą Sharon ištisas dešimt minučių. Sharon toliau pasakojasi:

     —    Tai buvo sunkiausios dešimt minučių mano gyvenime. Bandžiau ramiai dirbti, bet nelengva susikoncentruoti, Kai biblioteka pilna draugų ir kai girdi tave šmeižiant. Tą mergaitės puolimą priskyriau faktui, kad aš patekau į krepšinio komandą, o ji — ne. Bet tai nepalengvino iškentėti to niekinimo. Viena mergaitė šalia manęs sušnabždėjo: "Jeigu kas apie mane taip kalbėtų, aš mirčiau iš gėdos".

     —    Aš galvojau, — pasakojasi toliau Sharon, — kad man lieka dvi išeitys: arba nueiti pas tą mergaitę ir šokti ant jos, arba apleisti biblioteką. Bet tai tik dar labiau paskatintų ją toliau tą pat tęsti. Bandžiau galvoti apie Dievą ir prisiminiau Šv. Rašto žodžius: "Gyvenki taikiai su visais... Švelnus atsakymas malšina įtūžimą, kieti žodžiai kursto pyktį..." Tai sustiprino mane ir padėjo ištverti, iki atėjo laikas grįžti į klasę. Bet buvo taip sunku jausti, kad kai kas tavęs nekenčia.

     Dabar ji pradėjo galvoti, ar iš tikrųjų tie kaltinimai turi kokį pagrindą. Suvokė, kad gal tikrai ji kartais nebuvo elgesio aukštumoj. Prisiminė, jog nujautė, kad ta draugė nepateks į komandą, ir gal išorinis elgesys atskleidė vidinę mintį... Ir toliau ji sako:

     —    Prisiminiau vieną pamokslą, kad dažnai mes esame akli savo klaidoms, kai kiti jas mato aiškiai... Dievas kartais panaudoja kitus atskleisti mūsų silpnumus... Ir staiga man atėjo mintis: kodėl gi nepasakyti to mergaitei, kad Dievas ją panaudojo atskleisti man, kaip aš klydau? Kodėl gi jai nepadėkoti už tai ir nepaprašyti jos atleidimo? Mano blogasis "aš" man sakė: "Tai būtų kvaila", bet mano geroji pusė maldavo: "Viešpatie, jei tokia Tavo valia, duoki man progą tai padaryti".

     —    Nuėjau vėl į biblioteką baigti savo darbo, — pasakojasi Sharon. — Pirmas žmogus, kurį pamačiau, buvo ta mergaitė. Priėjau prie jos ir, bandydama šypsotis, pratariau: "Galiu pasikalbėti minutėlę?" Ji išpūtė akis ir paklausė:

     —    Kodėl?

     Nusivedžiau ją į kampinį kambarėlį ir pratariau:

     —    Žiūrėk, aš net nežinau, kaip tai pasakyti, bet aš daug mąsčiau šią popietę. Matai, aš tikiu Dievą ir manau, kad Jis per tave man parodė kai ką apie mane, ko aš anksčiau nemačiau. Noriu tau padėkoti už pagalbą tai pamatyti. Prašiau Dievą, kad man atleistų, dabar aš prašau atleidimo tave. Tikrai aš tave buvau įžeidusi ir dabar apgailestauju. Atleiski.

     Mergaitei taip pat buvo sunku rasti tinkamus žodžius prabilti. Ji priėmė atsiprašymą, pati atsiprašė, sakydama, kad ji tik juokavusi, nenorėjusi manęs įžeisti.

     —    Būsime draugės?

     —    Taip, — ji atsakė besišypsodama:

     —    Dabar aš galėjau toliau tęsti darbą. Beskaitydama savo padarytus klasėje užrašus, — pasakojasi Sharon, — pamačiau laiškutį, man adresuotą, dedamą ant mano stalo. Pamačiau ir tą mergaitę, beišeinančią iš bibliotekos. Laiškuty buvo parašyta:

     —    Brangioji Sharon, noriu tau padėkoti už tą pasikalbėjimą su manimi bibliotekoje. Tu privertei mane apsigalvoti ir taip pat mane patraukei arčiau Dievo. Noriu tave paprašyti, kai tu vėl kalbėsi į Dievą, paprašyki, kad ir man padėtų daryti tai, kas gera, ir pagelbėtų įstengti geriau su kitais sugyventi.     Nuoširdžiai Tavo Jerri Hall.

•    Eddie Dowling, vienas žymiausių Broadway aktorių, dainininkas, šokėjas, scenos veikalų kūrėjas, mirė sulaukęs 80 m. amžiaus. Jis buvo katalikas. Palaidotas iš Šv. Judo bažnyčios, Lincoln, R.I.

•    Dr. Viktoras Frankl, vienas iš pirmaujančių pasaulio psichiatrų, Šv. Edvardo universiteto, Austin, Tex., apdovanotas Quest medaliu. Tą medalį Šv. Kryžiaus broliai duoda už pasižymėjimą intelektualinėje ir humanitarinėje srityje. Dr. Frankl yra neurologijos ir psichiatrijos profesorius Vienos medicinos mokykloje, Austrijoje.

•    Frank Sullivan, vienas žymiausių JAV humoristų, mirė sulaukęs 83 m. amžiaus. Palaidotas iš Šv. Petro bažnyčios, Saratoga Springs, N.Y.