Zenta Tenisonaitė

MOTINAI
Tu buvai pati
gražiausia daina,
kurią girdėjau —
kai vaikas buvau.
Tu buvai man saulė,
šiltesnė už saulę.
Tu buvai man pats
šilčiausias saulės spindulys.
Tu buvai man graži.
Tu buvai man pasaka —
Iš visų pasakų
pati gražiausia.

SAULĖ
Saulė atgaivins man širdį.
Vanduo ir žemė kukuoja
kartu su gegute miške
ir nerimsta iki aušros.
Aš praversiu užuolaidas
ir lauksiu rytmečio,
svaigdama žemės kvapo kerais.

LYJANT
Šventas lietus, kuriuo
Dievas laimina žemę.
Žolė bematant sugers
gyvą išganymo suriką
ir ims žydėti žaliai —
kaip naujagimė,
laukdama motinos.

PER DANGŲ
Per dangų prabėga
sparnuotas nerimo žirgas
ir skelia žaibus.
Neliesk rankomis saulės!
Neliesk mano sielos sapnu!
Nes palytėjus —
drebės dangus, ir
dargana diena užgims
be ašarų rytojui.

KARTAIS
Kartais tamsa gali žydėti
mėlyno aksomo žiedais
ar žibėti mėlynai,
kaip brangusis akmuo.
Kartais gali uždusti,
kaip tankmės tyla.
Kartais tamsa svaresnė,
negu antkapio akmuo.