Spausdinti

(Gyvenimo vaizdeliai iš reporterio užrašų) Vytautas Kasnis

VIETOJ ĮŽANGOS

     Kepališkių kaimo gyventoja Kazimiera Biliūnienė buvo kilusi iš Vilniaus, ten ir mokslo ragavusi. Čia artimų giminių neturėjo. Jos vyras buvo geležinkelio tarnautojas. Kai mieste begyvendami susitaupė pinigų, atvažiavo į Kepališkius. Nusipirko čia žemės gabalą, pasistatė trobesius ir gražiai gyveno. Vaikus į mokslus leido, nes ir juodu abu buvo šviesūs žmonės. Ji buvo kaimo daktarė, gydė žolelėmis. Buvo ir daraktorė, taip pat padėdavo gimdyvėms, mokydavo jas, kaip vaikus auginti, o į piemenis išaugusius rašto išmokydavo. Kam tik kokios pagalbos reikėdavo, visiems padėdavo. Žmonės sakydavo, kad ir meilės žolelių išvirti mokėdavo.

     Įsteigus Kepališkių kaime mokyklą, mano mokslo draugas Leonas Kamaitis gavo ten paskyrimą. Netrukus ir mane netoli nuo jo darbo vietos paskyrė mokytoju.

     Kai po kurio laiko aš pas jį nuvažiavau apsilankyti, kitą dieną nuėjome pas Biliūnienę. Buvau daug girdėjęs apie ją iš savo kaimo žmonių, o dar daugiau prisiklausiau iš Leono. Kazimierą Biliūnienę visi vadino tetule, tad ir mes ją taip pavadinom.

     —    Ar vedęs? — buvo pirmas klausimas, kai tik pasisveildnom.

     —    Dar ne, — sakau, — gal, tetule, gali pripiršti kokią su geru kraičiu, dailią žentinę, vienturtėlę?

     —    Imkite moterį, kai rėčius barzdų priskusite, — patvirtino ji žodžius, trinktelėdama lazda į grindis, — o dabar matau, kad panosėje tik pūkeliai dygsta.

     —    Tetule, žmonės sako, jog šeimas sutaikini, kad meilės žolelių moki išvirti, — įsiterpė Leonas, — duok mums su Vytautu jų paragauti, tai gal ir ūsai dygliais pavirs, tada ir į žentus tiksime pasipiršti.

     —    O žinai, kas yra tos žolelės? Tai Dievo baimė. Kai šeimoje yra baimė, tai ir meilė atsiranda, — vadindama užstalėn atsisėsti ji porino. — Jei bijosi Dievo, tai nuodėmės nedarysi. Baimė ir artimo neleis skriausti. O po baimės įkandin eina meilė. Štai kur mano vadinamųjų žolelių gydymo paslaptis. Ach, vaikeliai, — ji lyg kvapo pritrukdama skubėjo kalbėti, — kai pagyvensite čia, daug kalbų apie mane girdėsite. Kiek daug šeimų aš čia sutaikiau, kiek daug į tikrą kelią nuvedžiau. Žiūrėk, čia vyras girtuoklėlis, ten žmona miegalė tinginė, kitur vėl svetimas įsimaišo ar nesuvaldytais liežuviais viens kitą plaka ar net vienas kitą čaižo jaučio odos diržais. Ir ėjau aš iš trobos į trobą, pas turtingus ir grytelninkus, vienur prašoma, kitur užklupdama iš netyčių, vis Dievo baimės žodį nešdama, vis šaukdama

     — bijokite Dievo! O po tokios baimės ir nuodėmės nyko, kaip vidurvasaryje prūdo vanduo. Tada sau rado vietos Dievo meilė, žmogaus meilė, artimo meilė. Anais metais ir kunigėlis kalėdodamas Kepališkiuose visiems gyrė, kaip čia žmonės gražiai sugyvena, kokios darnios šeimos, kokie geri vaikai. O kai mes buvome vaikai, ar ne nuo baimės pradėjome mylėti tėvus? Bijojome daryti bloga, nes žinojome, kad gausime į kailį. O paskiau mylėjome juos, kad gerais išaugino. Kas nebijojo tėvų, taip ir nuėjo klystkeliais, tiesaus kelio nesurasdami.

     Po kiek laiko su Kazimiera Biliūniene artimai susidraugavau. Jos gyvenimas — tai įdomių vaizdų knyga. Jos mokytas, daug kam į galvą kaltas dievobaimingumas plaukė, lyg tas tyras šaltinėlis, nešdamas meilę, taiką, ramybę, susiklausymą.

     Gyvenęs kaimo aplinkoje ketverius metus, tęsiau toliau jos pradėtą darbą ir išmokau virti meilės žoleles, kurios nors karčios kaip činčibiras, bet paragavusiems vėliau atneša saldaus kaip medus gyvenimo.

BESISVEČIUOJANT PAS IRENĄ IR JURGI KALNELIUS

     Kai aš baigiau pasakoti šį gyvenimo vaizdeli, visi į mane sužiuro piktomis akimis.

     —    Na, ir išlindai, kaip žvirblis iš kanapių! — šūktelėjo gana piktai Kazė Matonytė. — Mes susirinkome atšvęsti Kalnelio gimtadienio, o jis čia su savo prisiminimais nuvažiavo į klystkelius.

     —    O man patiko, — įsiterpė viengungis Jonas Stankaitis. — Reikės ir man paragauti tų meilės žolelių. Ir tau, Kazyte, ne pro šalį jų paragauti.

     —    O kas čia blogo, — kreipėsi šeimininkas Kalnelis. — Jo žodis — tai labai gera įžanga į mano pasakojimus, kuriuos netrukus išgirsite. Juk mes ir buvome susitarę tęsti aną pradėtą pasikalbėjimą pas Birutę ir Jurgį Gilionius (jiems švenčiant 25 m. vedybinio gyvenimo sukaktį) apie šeimas, jų gyvenimą, skyrybas. Juk mes visi esame geri draugai, sugyvename, kaip graži didelė šeima, tad ar ne metas atvirai pasisakyti. Kai aš išsiskyriau su Viktutė, pikti liežuviai plakė mus iš visų pusių. Vieni kaltino ją, kiti mane. Įvairiausių istorijų girdėjome. Kalbos, vis pagražinamos, pasiekdavo ir mūsų ausis. Ir ko mes neprisiklausėme! Zambatijo visi kiek tik išmanydami. Juk ir jūs tų kalbų girdėjote, iš kurių nė viena nebuvo arti tikrovės.

     —    Mūsų staigus pranešimas apie skyrybas, — tęsė toliau Kalnelis, — suprantama, jus visus pritrenkė. Jums buvo nelaukta ir netikėta naujiena. Prisipažįstame mudu su

     Viktutė, jog negerai padarėme, apie tai savo draugams nepranešdami. Dabar—šaukštai po pietų. Kaip jums žinoma, mudu su Viktutė likome labai geri draugai. Ji ištekėjo, sukūrė laimingą šeimą. Aš taip pat vedžiau, ir su Irena gražiai sugyvename, vienas kitą labai mylime. Mudviejų trumpas vedybinis gyvenimas su Viktutė — tai lyg gražus filmas su labai įdomiu siužetu. Kai mudu susižadėjome, ji gavo kelis anoniminius laiškus apie mane. Žinoma, mane šmeižiančius. O po vedybų gavo laiškų, kad aš buvau vedęs, savo žmoną palikęs Latvijoje; buvo ir visokių kitokių prasimanymų. Viktutė visa tai slėpė nuo manęs, labai jautriai viską išgyvendama. Ji pasidarė labai nervinga. Skųsdavosi galvos skausmais ir eidavo anksti miegoti. Vengė susilaukti kūdikio, pasiteisinimui išgalvodama įvairiausių nusiskundimų. Aš ėmiau jausti, kad mudu lyg šąlame vienas nuo kito. Teisinau save, kad darbas ir studijų gilinimas atima man daug laiko ir, gal būt, ji jaučiasi esanti vieniša. Mudviejų išsvajotos kalbos apie susilaukimą naujagimių neišsipildė. Ir taip mūsų šeimos vežimas nesuvaldomai riedėjo į pakalnę. Gavęs mokslo laipsnį, gavau darbe atsakingas pareigas. Po kurio laiko pasiūlė dar geresnį darbą, ir jį gavęs dažnai turėjau išvažiuoti į kitus miestus. Savo pareigose lipau laiptais aukštyn, o mūsų šeimos meilė riedėjo žemyn.

     — Pagaliau Viktutė gavo laišką su mano tariamosios žmonos nuotrauka. Žadėjo jai prisiųsti ir mano vestuvines nuotraukas... To jai jau buvo per daug. Nuo tada ji ėmė manęs neapkęsti. Pradėjo gerti, dažnai išeidinėti iš namų. Kaip vėliau prisipažino, mane laikė niekšišku melagiu. Ir taip dilo mudviejų meilė bei šeimyninis gyvenimas. Aš ėmiau įtarinėti, kad ji ką nors įsimylėjusi. Skambindamas iš kitų miestų, dažnai jos nerasdavau namie arba rasdavau turinčią svečių, esančią linksmoje kompanijoje. Vėliau ji išsikėlė gyventi pas tėvus, neva jai gydytojai patarę vykti ten, kur šiltesnis klimatas. Grįžęs iš kelionės, radau laišką. Ji rašė, kad aš ją užmirščiau, kaip esu užmiršęs ir kitas mylėtas moteris.

     — Nuo to laiko prabėgo dar šeši mėnesiai, ir mano žygiai išsiaiškinti, kodėl ji mane paliko, buvo be vaisių. Po metų mes taikiai išsiskyrėme. Ji įsimylėjo ir ištekėjo, o po pusmečio ir aš vedžiau. Nesimatę ketverius metus, vėl susitikome, kai ji su šeima grįžo gyventi į mūsų miestą. Bet tai buvo tik trumpas pasimatymas su gana įprastiniais žodžiais, pasakytume, "how do you do". Praėjus dar trejiems metams, sužinojau visą mūsų išsiskyrimo istoriją, sužinojau apie tuos išgalvotus piktus laiškus, — baigė Kalnelis savo nuoširdžius pasipasakojimus, užtrukusius iki vidurnakčio.

NESIBAIGIANTI PABAIGA

     "Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų", dainavo poetas Maironis. O, kad į mūsų tarpą ateitų kaimo geraširdė išmintis — Kazimiera Biliūnienė, kad mes galėtume išgirsti nors vieną, bet gyvą josios žodelį apie meilės žoleles, apie Dievo baimę!