ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

JAV SUKAKTUVĖS

     Amerikai 1976-ji metai nepaprasti: jos Jungtinės Valstybės šventiškai mini du šimtmečius savo nepriklausomybės. Su tuo šventimu ypatingu būdu susijęs vienas šios šalies prezidentų — Tomas Džefersonas. Ne ką kitą, o jį paėmė viršelio paveikslui Time žurnalas specialiame numeryje, skirtame šioms nepriklausomybės sukaktuvėms. Ir šiais jubiliejiniais metais naujai išleistame 2-jų dolerių banknote matome ne kurį kitą prezidentą, o Džefersoną. Antroji to banknoto pusė, galima sakyti, paaiškina, kodėl jis taip ypatingai šiemet prisimenamas: Džefersonas yra autorius Nepriklausomybės deklaracijos, kuria Amerikos kolonijos pasiskelbė atsiskiriančios nuo Anglijos ir esančios laisvos. Banknoto antrojoje pusėje ir matome busimąjį prezidentą Tomą Džefersoną, pateikiantį tą savo rašytą dokumentą į Filadelfiją suvažiavusių delegatų pirmininkui.

     Su tuo asmeniu šiais jubiliejiniais metais susiejau ir aš savo vasaros atostogų kelionę dviračiu. Pasirinkau vykti per teritoriją, kurią jis Jungtinėms Amerikos Valstybėms nupirko, kaip tik tomis vietomis, kurių ištirti pasiuntė su būriu vyrų savo sekretorių Clark ir kapitoną Lewis; šių dviejų žmonių vardu toji istorinė ekspedicija ir pavadinta.

     Dėl ryšio su aprašysima mano kelione pravartu apie tą pirkimą bei ekspediciją tarti keletą žodžių, pradžioje dar stabteliant ir prie įdomaus trečiojo prezidento charakterio.

TREČIASIS AMERIKOS PREZIDENTAS

     Džefersonas, trečiasis JAV prezidentas, buvo gana spalvinga asmenybė. Pavyzdžiui, pirmieji du, Vašingtonas ir Adams, puoselėjo pompastišką ceremonialą, imituodami ano meto Europos karalių dvaro manieras. (Vašingtonas bandė oficialiai tituluotis "Jo Didenybė Amerikos Prezidentas ir jos Laisvių Saugotojas"). Džefersonas, tapęs prezidentu, visa tai nedelsdamas nušlavė lauk. Potvarkis sukėlė didelį svetimų diplomatų, dignitorių, ambasadorių ir, aišku, damų nepasitenkinimą, netgi pasipiktinimą. Jau tai juos erzino, kad turėjo palikti elegantišką Filadelfiją ir keltis į Vašingtoną, kuris tuo metu tebebuvo primityvus kaimas laukuose su nebaigtais statyti namais, negrįstomis, purvinomis gatvėmis. O čia dar prezidento įsakyta visiškai suprastinti diplomatinį protokolą, apsiribojant minimumu ir dargi niekam nepripažįstant pirmenybės dėl jo titulo ar užimamo posto! Patį savo inauguracijos rytą Džefersonas nuėjo pėsčias į Kapitolijų, lydimas keleto draugų, užuot važiavęs šešių žirgų traukiama karieta, kaip buvo paprotys.

     Toks Džefersono elgesys gali sukelti mintį, kad jis buvo koks netašyto būdo, menkai teauklėtas ir skonio neišmanantis prastuolis. Iš tikrųjų apie stilių ir skonį vargu ar kas nors tada daugiau nusimanė už Džefersoną. Jo dar prieš prezidentu tampant pasistatydinti namai buvo tikra architektūrinė puošmena. Pavadinti itališkai Monticello "kalneliu" (todėl, kad stovėjo ant medžiuose skendinčios kalvos), jie neperseniai pavaizduoti net viename JAV pašto ženkle. Gal dar labiau už pačius namus juose besilankančius svečius, kurių niekada nestigo, stebindavo vaišės savo skoningu paruošimu, gardumu ir gausa. Čia, besilankančiųjų aprašymu, "respublikoniškas paprastumas buvo suporuotas su epikūrišku skonėjimusi". Gyvendamas Prancūzijoje, kur tarnavo Amerikos ambasadorium, Džefersonas su pamėgimu domėjosi prancūzų kulinarijos menu, pasidarė maža sau lygių teturinčiu jo žinovu, kaip liudijo Monticello ir vėliau Baltųjų Rūmų valgomasis. Tai turėjo daug įtakos visai Amerikos virtuvei. The American Heritage Cookbook, plačiai iliustruota knyga apie Amerikos virimą, turi ištisą skyrių apie šio prezidento įnašą.

PASLAPTYS UŽ MISISIPĖS

     Gal ne menkesnis žinomas, kaip virtuvėje ir valgomajame, Džefersonas buvo sode ir darže: pažino kiekvieną vaismedžio rūšį savo sode, kiekvieną augalą darže ir teikė tikslius nurodymus savo tarnams, kur ir kada turi būti sodinama, kaip prižiūrima, kiek ir kuo tręšiama. Bet bene visų labiausiai Džefersono dėmesį traukė dar viena sritis: Amerikoje randamos iškasenos. Didžiausiai vertinama dovana Baltiesiems Rūmams, Džefersonui valdant, buvo maišas su atkastų gyvulių, ypač priešistorinių, kaulais, kuriuos prezidentas galėjo nagrinėti ir regzti apie juos savo teorijas.

     Turime nepamiršti, kad praėjusiojo šimtmečio pradžioje, kai tapo prezidentu, JAV tebebuvo palyginti siauras žemės ruoželis palei Atlanto vandenyną. Kur šiandien stovi milijoninė Čikaga, ten 1803 m. tebuvo tik

Autorius su savo dviračiu Badlands kalnuose, Pietų Dakotoje.

vienas namas, ir tas pats iš rąstų, šalia indėnų palapinių. Iki Misisipės esantys paupiai ir paežeriai buvo jau kiek pažįstami; apsigyventi nuo jų toliau buvo neparanku ir dėl nesamų sausumos kelių, ir bijomų indėnų. Ne kartą buvo pasitaikę, kad kur vieną dieną baltieji ėjo, kitą tik jų skalpai kabėjo prie raudonodžių palapinių. Nuo jų pavadintos net Amerikos valstybės aplink Didžiuosius ežerus, kaip Indiana. O kas buvo nuo Misisipės į Vakarus, nežinojo niekas, išskyrus tai, ką miglotai papasakodavo tas ar kitas užklydęs tenykštis indėnas. Į visą didžiulę teritoriją nuo Misisipės upės iki Ramiojo vandenyno praėjusiojo šimtmečio pradžioje nebuvo veik įkėlęs baltasis žmogus savo kojos.

     Lengva suprasti, kaip jos paslaptys traukė Džefersono lakią dvasią ir taip daugeliui sričių imlų dėmesį. Jei buvo randama šiapus Misisipės mamuto kaulų, tai anapus gal jų tebesama ir gyvų? O va, šio priešistorinio žvėries griaučiai: gal išnykęs tik rytinėje krašto dalyje, o anuose neištirtuose plotuose į Vakarus bėgioja pulkais, kaip šiapus po preriją matomos kaimenės buivolų?

     Apie tai sužinoti buvo tik vienas būdas: nuvykti ir pamatyti. Žinoma, ne pačiam: to neleido prezidento pareigos. Bet keleriems metams turima prezidento galia teikė aukso progą suorganizuoti ekspediciją ir gauti iš valstybės iždo jai reikiamų pinigų. Vadovu buvo numatęs savo sekretorių Meriwether Lewis, su kuriuo rišo ne tik tarnyba, bet ir draugystė. Planą dar paspartino ir palengvino pasitaikęs žemės pirkinys.

     Kai kuriems skaitytojams gal apmaudu, kad laukė dviratininko nuotykių, o gauna istorijos pasakojimų. Tokiam priekaištui atrodo ne vieta, nes keliautojui kad nebūtų lėkštas ir spragotas, privalu sakyti ne tik ką matė, bet ir ką mąstė. Vykdamas anomis vietomis dviračiu, negalėjau dažnai nemąstyti apie jų įdomią istoriją. Juk mums ir Lietuvos vietų aprašymas atrodytų peiktinas, jei tylėtų apie tai, kas jose dėjosi praeityje, tepateiktų reginius be ryšio su ja.

NAPOLEONAS PARDUODA ŽEME

     Plotai į Vakarus nuo Misisipės per visą žemyną, nuo Kanados iki pat Meksikos įlankos priklausė Prancūzijai kaip jos kolonija ir vadinosi Louisiana. (Šiandieninė Louisianos valstybė tėra maža dalelė tos teritorijos pietuose). Tai rodo ir išlikę vietovardžiai, kaip Prairie du Chien, Saint Louis, Baton Rouge. Kadangi Misisipės upė buvo svarbus prekybos kelias, amerikiečiams norėjosi turėti savo rankose jos žiotis; kitaip bet kuri svetima valstybė, jas kontroliuojanti, galėjo nutraukti laivų susisiekimą ir visą prekybą užsmaugti. Anglija, su kuria Napoleonas ruošėsi karui, tikriausiai žiotis okupuotų. O su jos karaliumi dėl pakeltos revoliucijos ir laimėto karo buvusių Amerikos kolonijų santykiai draugiškumu nepasižymėjo.

     Džefersonas liepė JAV ambasadoriui Paryžiuje pasiteirauti, ar prancūzai neparduotų gabalo žemės prie Misisipės žiočių, kur šiandien New Orleans miestas, įgaliodamas pasiūlyti iki 2 milijonų dolerių. Deryboms nesistumiant į priekį, pasiuntė ambasadoriui Livingstonui į talką savo draugą ir kaimyną Monroe (vėliau išrinktą 5-ju JAV prezidentu). Prancūzijos užsienio reikalų ministeris Talleyrand, vieną dieną su jais pusryčiaudamas, lyg iš netyčių paklausė, ar amerikiečiai kartais nenorėtų pirkti visų Louisia-nos žemių, užuot tik jos dalelės. Abu Amerikos atstovai suprato, kad toks ministerio klausimas, nors lyg šiaip sau mesteltas, negalėjo būti be Napoleono žinios, dar daugiau — jo įsakmaus liepimo.

     Napoleonas jau buvo skaudžiai pasimokęs iš vietinių gyventojų maišto Martinique saloje, kiek pinigų ir kareivių suėda tolimose kolonijose išlaikytina tvarka arba jų gynyba. O dabar, kaip minėta, ruošėsi karui su Anglija, kuriai smogti reikėjo koncentruoti iždo pajamas ir karinius dalinius. Louisianos žemių pardavimas ir atpalaiduotų nuo rūpesčių jas išlaikyti, ir atneštų taip reikalingų pinigų.

     Anuo metu nebuvo nei telefono, nei telegrafo, kuriuo Livingstonas ir Monroe greitai galėtų susisiekti su prezidentu Vašingtone, o geležį reikėjo kalti, kol karšta. Galėjo užtrukti geras mėnuo, kol per Atlantą suvaikščiotų laiškai, o per tiek laiko galėjo vėl pasikeisti ir Bonapartės planai. Todėl, paleisdami vėjais gautas instrukcijas Misisipės žiočių pirkimui teišleisti ne daugiau kaip 2 milijonus dolerių, stvėrė tokią nelauktą progą ir pasirašė pirkimo aktą, sulygę už Loui-sianą 15 milijonų, gerai žinodami, kad tokiu neįgaliotu žingsniu rizikuoja prarasti savo tarnybą. Žiniai pasiekus Ameriką, Džefersonas susilaukė nemaža kritikos. Vieniems atrodė, kad nupirkta teritorija niekam verta; kiti sakė, kad dėl žmonių kėlimosi į ją "atsiskies gyventojai". Be to, JAV konstitucija prezidentui nedavė jokios galios pirkti svetimų žemių, o čia dar nupirkta tiek, kad šalies plotas iškart padvigubėjo.

ISTORINĖ EKSPEDICIJA

     Kitais (1804) metais į naujai įsigytą teritoriją nepažįstamuose Vakaruose išvyko Džefersono planuota ekspedicija. Jos tikslas — pasiekti Ramųjį vandenyną, prakeliaujamas vietas kiek galima geriau ištirti, rastas indėnų gentis palankiai nuteikti Vašingtone valdančiam "Baltajam Tėvui" ir grįžus apie visa pranešti. Aišku, buvo pasirinktas vandens kelias, kol jis tęsis — toli iš Vakarų atsiranganti Misurės upė. Ja iš Saint Louis, kur įteka į Misisipę, trimis valtimis leidosi 42 vyrai, pasiėmę 21 ryšulį dovanų indėnams, 14 statinių džiovintos sriubos mišinio, 20 statinių miltų, 7 statines druskos, 50 statinaičių sūdytos mėsos ir 50 bušelių grūstų grūdų. Be to, vežėsi įvairiausių įrankių, kone ištisą kalvę, gausiai medikamentų ir mokslinio tyrimo instrumentų. Gerai, kad vienas įsidėjo turėtą smuiką: jo muzika pasirodė esanti geriausia ryšių cementuotoja su indėnais.

     Matome, kad daiktų, ypač maisto, buvo prisikrovę kaip reikiant, nes apskaičiuota (ir neapsirikta), jog kelionė gali užtrukti porą metų. Ją lėtino jau tai, kad žiemos mėnesiais turėjo sustoti ir laukti dėl vandenį sukausčiusio ledo. Be to, reikėjo vykti prieš vandenį, didžiąją kelio dalį stumiantis į dugną remiamomis kartimis. Irklais dėl upės sraunumo iš viso vargiai tebūtų judėję į priekį, o plaukti buvo atsargiau viduriu, kur kaip tyčia srauniausia, nes pakraščiuose kyšojo arba skendėjo privirtusių medžių, uolienų, smėlio seklumų. Kiek Misurės vandenys pavojingi, galime spręsti iš to, kad netoli Pierre miesto Pietų Dakotoje pažymėti net šeši juose susikūlę ir nuskendę garlaiviai. Vietos žmonėse susidaręs net priežodis: "Iš visų nepastovių dalykų kūrinijoje netikriausi yra trys: prisiekusiųjų teismo sprendimas, moters mintis ir Misurės upės padėtis".

     Ekspedicija neapsiėjo be daugelio nuotykių. Šalia smuiko, indėnus labiausiai domino kartu vykęs negras, vardu Jorkas. Sužinoję apie jų dar niekada nematytą juodos spalvos žmogų, suplaukdavo iš tolimiausių apylinkių. O kai Jorkas nusiimdavo kepurę, atidengdamas garbanotus plaukus, per visą indėnų pulką perbėgdavo nustebimo murmesys. Tačiau tų nuotykių čia neaprašysiu, nors labai įdomūs, nes metas ateinančiame numeryje imti pasakoti apie anomis vietomis vykstant patirtus savuosius.