Spausdinti

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Visai rimti teologai ir kiti išminčiai ima domėtis žaidimu. Kas yra žaidimas — ar tik vaikų darbas? Ar žaidimas turi ką bendro su viltimi, džiaugsmu, optimizmu? Ką jis atskleidžia apie žmogų, apie jo dvasios polėkius?

     Sociologas Peter Berger, ėmęs rašyti religiniais klausimais (The Sacred Canopy, Rumor of Angels), nagrinėja žaidimo ir sąmojo vaidmenį žmogaus gyvenime. Jo nuomone — žaidimas ir sąmojis yra transcendencijos ženklai.1 Žaidimas iškelia žmogų iš įprastų socialinio gyvenimo rėmų (kurie ne sykį net varžtais tampa). Šis džiugus užsiėmimas pateikia kontrastą gyvenimo rimčiai — gyvenimui, kuris turi baigtis mirtimi. Žaidimo gestai išreiškia kūrybos ir grožio pergalę prieš naikinančią ir žlugdančią blogio jėgą. Žaidžiantis žmogus išsiiria iš šniokščiančio laiko srauto į plačiuosius amžinybės vandenis. Žaidimas rišasi su religija, nešdamas ramybę ir išsilaisvinimą. Žmogaus prigimtis jam duoda galią galvoti... ir žaisti. Žaidžiantis žmogus ne mažiau žmogiškas negu mąstantis.

     Sąmojis rodo, kad žmogus pajėgia iškilti virš savo aplinkos, jisnėra jos vergas. Žmogaus sugebėjimas įžvelgti į komiškąją gyvenimo pusę, sako Berger, liudija, jog jo dvasia negali būti visam laikui įkalinta visatos ribose. Sąmojis išverčia rimtuosius kasdienybės užsiėmimus į išvirkščią, į juokingąją pusę. Juokas atskleidžia galutinę tiesą: kad tai, kas šiuo metu atrodo taip svarbu ir būtina, tėra tik laikina.2 Juokas nuverčia nuo sosto galinguosius ir iškelia mažuosius. Juokdarys byloja, jog išminčius kvailas, jei jis leidžia kasdienybės varžtams jį aklinai supančioti. Religija gimininga tokiam sąmojo supratimui. Religija nurodo dieviškosios komedijos prasmę ir pateisina žmogaus viltį, nes ji kalba apie aukštesnę realybę, nei kasdieniškoji, apie geresnį pasaulį, nei šiuolaikinis.

     Jėzuitas teologas Hugo Rahner savo knygoje Man at Play (Žaidžiantis žmogus) gvildena Aristotelio sąvoką — eutrapelia, t.y. etiško, tvarkingai gyvenančio žmogaus džiaugsmas. Naudodamasis graikų ir lotynų filosofų darbais bei rytų ir vakarų Bažnyčios tėvų raštais, Rahneris išveda šios sąvokos krikščioniškąją prasmę, padėdamas pamatus krikščioniškajai žaidžiančio žmogaus filosofijai bei teologijai. Jis tvirtina, jog nuo senų senovės būta tikslios įžvalgos, kad Dievas yra ne vien tobulai laisva, išmintinga, kūrybinga Būtybė — jis yra drauge ir žaidžianti, žaisminga Būtybė!3 Dar prieš Aristotelį apie tai kalba jo mokytojas Platonas. Deus ludens, Kūrėjas, vadovauja didžiajam visatos žaidimui, pašaukdamas būti ir mažuosius atomus, ir kilniąsias dvasias, kurios įsijungia į didįjį kūrinijos šokį. Laiko pradžioje Kūrėjas veikia su Logos (Išminties) pagalba, o jo kūriniai, ypač žmogus, seka jo pavyzdžiu, žaisdami jo sukurtoje visatoje. Po Platono ir Aristotelio šia idėja taip pat domisi Plotinas ir Heraklitas. Ją iš naujo nagrinėja žydų filosofas Filonas iš Aleksandrijos žydų tikėjimo šviesoje. Pagaliau Bažnyčios tėvai, ja vadovaudamiesi, pritaiko Senojo Testamento tekstus apie Išmintį

     Kristui, nes Naujajame Testamente ir Jonas, ir Povilas jau kalba apie Jėzų Kristų, kaip Logos, tobulą dieviškosios Išminties apraišką. Štai Patarlių knygos ištrauka (8, 27-31), suprantama kaip apibūdinimas Kristaus bendradarbiavimo su Tėvu kūrimo veikloje: Kada jis rengė dangų, aš ten buvau, / kai tikru įstatymu vedė sienas aplink gelmes, / kai stiprino aukštybėse oro sritis / ir svėrė vandenų šaltinius, / kai vedė aplink jūrą jos ribą / ir davė vandenims įstatymą neperžengti savo krantų, / kai dėjo žemės pamatus, / aš buvau drauge su juo, visa tvarkydama, / ir gėrėjaus kasdien, / žaisdama visą laiką jo akivaizdoje, / žaisdama ant žemės skritulio, / ir mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais.

     Kristus, kūrinijos pirmavaizdis, dalyvauja kūrimo darbe pasaulio pradžioje, ir taip pat, laikui atėjus, nužengia (nušoka!) žemėn iš dangaus skliauto įvykdyti Tėvo jam pavestą atkūrimo darbą pasaulyje. Štai Jame išreiškiamas slaptingas kontrastas tarp dieviškojo rimtumo bei prakilnumo ir jo žaismingumo. Šis nuostabus kontrastas glūdi įsikūnijimo paslaptyje. Mistikai, jau nuo Meister Eckert laikų, mėgsta žaismingojo kūdikio simboliu išreikšti Jo apvaizdos nuostabų veikimą. Ir Lisieux Teresė savo autobiografijoj šį simbolį naudoja, save apibūdindama Kūdikio Jėzaus mažu žaislu.4 Daugelis viduramžių dailininkų vaizduoja Kūdikį Jėzų, bežaidžiantį su obuoliu — žemės skrituliu.

     Rahneris dar teigia, kad visais laikais, įvairiose kultūrose šokis ir žaidimas buvo laikomi šventu veiksmu ir įjungiami į religines apeigas išreikšti antgamtinio pasaulio realybę. Vaikas jau nuo seno laikomas busimojo džiaugsmo simboliu, o šokis ir žaidimas — dieviški užsiėmimai, kuriuos imituoja žmogus, ir tuo, dar žemėje būdamas, dalyvauja dieviškoje būsenoje. Žaidimas ir šokis taip pat išreiškia darną tarp žmogaus kūno ir dvasios. Juose kūnas ritmingai vaizduoja dvasios pilnutinį džiaugsmą bei laisvę. Žemėje ši darna patiriama tik trumpam laikui, bet tikima, jog kada nors tai bus pastovi žmogaus būsena. Žmogaus žaidime atsispindi Dievo kosminis žaidimas. Žaidžiantis žmogus yra drauge ir rimtas ir linksmas — kai įsižiūri, tokie yra žaidime paskendę mažų vaikų veidai. Žaidžiantis žmogus gali visiškai paskęsti savo žaidime, nes jis tiki gyvenimo prasmingumu ir kad jo buvimas pasaulyje — tik pradžia dar ne visai pražydusios tikrovės.5

     Peter Berger, Hugo Rahner ir kiti, kuriuos dar minėsime, daug skolingi Johan'o Huizangos studijai Homo ludens (išleista 1838 m. Amsterdame, anglų kalba — 1949 m.). Huizanga — filologas, Leideno universiteto profesorius, drąsiai nusiyrė į svetimus vandenis, imdamas žaisti filosofu bei istoriku su labai įdomiais rezultatais. Jis priėjo išvados, kad įgimtas žmogaus palinkimas žaisti (nes žmogus ne vien darbui sutvertas) atsidūrė lūžyje vakarų kultūroje. Devynioliktojo šimtmečio pramonės bei darbo kone sudievinimas yra kaltas, kad esame praradę daugelį žaidimo bruožų, būdingų ankstesniųjų amžių žmogui.8 Lotynų kalbos žodis "ludus", kurį Huizanga naudoja, reiškia ir žaidimą, ir mokymąsi (darbą), kuriuo vaikas užsiima mokykloje. Tai yra rimtas ir drauge malonus užsiėmimas, kuris turi savo prasmę, bet yra giminingesnis menui, negu darbui.

     1952 m. pasirodė vokiečio filosofo Josef Pieper knyga anglų kalba: Leisure, the Basis of Culture (Laisvalaikiskultūros atrama), kurioje jis aiškina, jog žmogus gali žaisti tik tada, kai yra nurimęs pats savyje, kai yra vienybėje pats su savimi. Modernusis žmogus pilnas nerimo ir sąmyšio, todėl jis nežaidžia, tik dykinėja arba blaškosi.7 Vėlyvesnėje savo knygoje — In Tune with the World: A Theory of Festivity (Darnoje su pasauliu: šventimo hipotezė) — Pieper aiškina, kaip žmogus švenčia ir ką švęsdamas pasiekia. "Švęsti", sako, "reiškia pritarti visuotinei pasaulio tikrovei".8 Švęsdami mes lyg tariame "taip" tai tikrovei, šventėje iškeldami vieną jos momentą, priimame save ir visa, kas yra.

     Bene pirmasis moderniojo amžiaus teologas, kuris ėmė ieškoti ryšio tarp komiškumo ir religinės įžvalgos — tai Soren Kierkegaard, 1841 m. parašęs disertaciją On the Concept of Irony (Ironijos sąvoka). Įdomu, kad tas jo darbas sekė didelį religinį perversmą bei susitaikymą su šeima po ilgų metų blaškymosi ir nerimo.

     Šiuo metu, kaip matėme, žaidimo problema vėl aktuali. Daug kas ta tema rašo, ne vien filosofai ir teologai. Pokarinėje vokiečių literatūroje (Herman Hesse, Elisabeth Langgasser) dramatiškai išreikšta, kaip labai moderniam žmogui reikia vėl išmokti žaisti, prieš tai, kai jis užtrokš savo paties padirbtame pastate, kur viskas vien naudinga ir reikalinga. 20-tojo šimtmečio pradžioje anglų rašytojas G. K. Chesterton, kuris savo raštuose kėlė krikščioniškojo komiškumo svarbą, atsispiriant jau jo laikais besireiškiančiam moderniam pesimizmui, taip charakterizuoja mūsų laikų žmogų:

     Moderniam žmogui dangus atsiduria po žeme (nes jo kojos kadaruoja, viršun iškeltos, beprasmėje ekstazėje, o smegenys į bedugnę sukišti). Kodėl? Labai paprasta: jis stovi ant galvos, o tai labai menkas pjedestalas. Kiekvienas gerai žino, kada jo kojos siekia žemę, kada ne. Krikščionybė pilnai patenkina žmogaus gilų instinktą stovėti kaip reikiant, nes skelbia, kad džiaugsmas didingas ir tikras, o liūdesys — mažas ir nereikšmingas. .. Tragedija mums duoda savotišką atoslūgį nuo džiaugsmo: kitaip, dieviškosios veiklos begalinė energija nuolat mus parblokštų. Mums lengviau sau ašaras šluostyti, nei apsiprasti su angelų šūkavimais. Tad tūnome savo žvaigždėtame ir tyliame užkampyje, nes visatos juokas per garsus, kad galėtume jį išgirsti.9

     Ir mūsiškiai rašytojai yra išreiškę panašias mintis, įžvelgdami galutinę džiaugsmo pergalę tam, kuris drįsta tikėti ir viltis. Vaižgantas, aprašydamas karo vaizdus, pragiedrulius mato, vieversėlio giesmę įsiklausęs:

     Pasiklausyk, Lietuvi, kad ir kur giliame ir tamsiame rūsy sėdėdamas: nejaugi tu neišgirsi savo dūšioje tos giesmelės, nejaugi tu neatsiminsi, kaip nuo jos kaito tavo kraujas, tempės gyslos, kėlės tavo galybė, energija? Kaip atkakliai tu vartaliojai tebedrėgną žemę maitintojėlę, kaip nuovargio nejautei, linksmas grįždamas namo pavakario laiku? Saulė ūmai nudegino tau veidą ir rankas. Tamsios jos: o kaip šviesu tavo dūšioje! Nuo drėgmės kojos suskilo"gervės sukapojo". Peršti, stingsta; o dėlto pačios kilojasi ne tik eiti, bet dar liuoksėti.10

     Dar arčiau mūsų temos Krėvė-Mickevičius "bedievio" lūpomis prakalba:

     ... pragaras, tik tol, kol žmogus gyvas. Dangus čia, žemėje, mūsų giriose, šlaituose, kapinynuose, tik mes jo per darbą nemokame pamatyti. Dangus tenai tam, kuris jau nieko nebereikalauja, kurio siela laisva kaip paukštutė. Manau, kad gyvas žmogus neklausytų savo uvėrių akių, o tik sielos balso, kuriai nieko nereikia, jis dar šiame gyvenime dangų sau rastų.11

     Kodėl per paskutiniuosius 400 metų, nuo reformacijos laikų, pasaulį atitverėme į dvi dalis — vieną skirtą vaikams, kurie žaidžia, kitą — suaugusiems, kurie užsiima rimtesniais dalykais? Psichologas J. H. Plumb sako, kad tuo žaidimą nuvertinome.12 Vaikų žaidimą toleruojame kaip laikiną fantazijos pasispardymą, o suaugusiems jį paverčiam darbu. Juk suaugusiam žmogui gėda žaisti! O dangų, kaip ir Kalėdų senį, palikome anapus užtvaros, kurią seniai jau peržengėme.

     Populiarusis rašytojas-teologas Harvey Cox gana gerai susumuoja kaip mes, vakariečiai, besididžiuodami savo neįtikėtina pažanga, nugarmėjome savo per didelėje rimtyje, kuri dabar mus ima slėgti. Technologijos išsivystymas nuo industrinės revoliucijos laikų mus padarė pernelyg darbščius, todėl nevertiname žaidimo; mokslo kilimas mus apakino faktais, todėl nebevertiname fantazijos. Sekuliarizmas apiplėšė mūsų religinių simbolių kraitį, o pragmatizmas uždarė mūsų galvojimą naudingumo rėmuose.13 Savo knygoje Feast of Fools (Kvailių šventė) Cox bando išaiškinti ir kūrybingai spręsti modernaus žmogaus sunkumus su liturgija. Kodėl jam religinės apeigos tokios svetimos? Kodėl jam taip sunku į jas įsijausti, pilnai ir džiugiai jose dalyvauti? Ko liturginis sąjūdis yra pasiekęs? Ar jis vystosi gera kryptimi?

     Moderniam žmogui sunku garbinti, sunku viešai išreikšti religinį išgyvenimą dėl to, kad jis kasdienybės nebemoka atšviežinti žaidimu, ir dėl to, kad jis nebemoka gyventi trijų dimensijų laike. Jis azartiškai bando atsikratyti praeities, mušdamasis į ateitį arba siekdamas dirbtinai prailginti dabartį. Cox sako: "Atsižadėjus 'le milieu divin', istorija tampa vienintelė realybė žmogui, kuris ilgainiui ima bodėtis jos klaustrofobiniais varžtais".14 Cox pamini, bet pakankamai nepabrėžia, kad liturgija, ir krikščioniška, ir prieškrikščioniška, ir net nekrikščioniška, kaip tik padeda žmogui susidoroti su laiku — joje jis gali grįžti į praeitį ir vėl išgyventi lemtingo įvykio prasmę, nepaneigiant, bet apšviečiant dabartį ir nusikeliant viltimi į ateitį, į amžinybės slenkstį. Liturgija, galima sakyti, yra lyg koks šventas žaidimas. Ji gimininga ir kitoms žmogiškoms šventėms, kurios taip pat siekia įprasminti prabėgantį momentą ir skubiai nutekantį žmogaus gyvenimą. Thomas Merton, vienuolis trapistas, išauklėtas benediktinų liturgiją pabrėžiančioje tradicijoje, yra rašęs, kad mišios — tai savotiškas baletas. Ar tai jau per didelis šuolis fantazijon?

     Tačiau toks palyginimas nėra vien keistas prasimanymas, gal būt, per daug fantazuoti linkusio vienuolio, atsiskyrusio nuo realaus gyvenimo. Už jo yra tradicija, su kuria, deja, esam per mažai susipažinę. Štai daugelio mėgstamas rašytojas Romano Guardini jau prieš trisdešimt su viršum metų rašė apie liturgiją, ją vadindamas šventu žaidimu.18 Guardini iškelia du žmogiškosios egzistencijos polius: naudos ir prasmės. Bažnytinė santvarka, pavyzdžiui, yra naudinga, o liturgija — prasminga. Iš jos nėra jokios naudos. Ji panaši į žaidimą arba į meną. Ji mums duoda progos pasidžiaugti Dievo artumoje, pažaisti dvasinių realybių rojuje, pamirštant daugelį kasdienybės tikslų bei siekinių ir paskęstant nesudėtingoje ir vientisoje tikrovėje. Įsijungdamas į liturgiją, žmogus tampa vaiku. Dievo vaiku. Jis bent trumpam pagyvena tuo gyvenimu, kuriuo kada nors džiaugsis visuomet. Liturgija formas ir spalvas skolinasi iš meno pasaulio, o gestus — iš šokio ir žaidimo. Bet tai ne viskas. Jos giliausias patrauklumas yra tas, kad per ją laisva, žaisminga, kūrybinga Dievo Dvasia išvilioja žmogų iš kasdieniškų veiksmų rutinos pasiganyti Dievo soduose. Taip galvojo Guardini, vienas pirmtakų liturginio sąjūdžio, subrendusio ir davusio vaisiaus II Vatikano susirinkimo metu.

     Tiesa, per didelis ar neapvaldytas entuziazmas baigiasi chaosu, bet galima klysti ir sustingimu bei formalizmu.16 Jei norime išmokti džiaugsmingai garbinti Dievą, turime iš naujo pažvelgti į Dievą, kurį garbiname. Senojo Testamento vadinamoji išminties literatūra mums parodo Dievą ne vien kaip Teisėją ir Valdovą — Dievas-Kūrėjas žaidžia kurdamas ir džiaugiasi savo kūrinija. Tą dieviškąjį žaismingumą puikiai pagavo mūsų naujasis psalmių vertimas. Štai 103 psalmė:

     Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų! / Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. / Štai plyti jūra bekraštė, / o kiek roplių ropinėja, / kiek didelių ir mažyčių gyvūnų! / Čia laivai vandenis rėžo, / tavo sukurtas slibinas žaidžia. (Ps 103, 24-26)

     Jeruzalės šventraštyje paskutinioji eilutė kiek kitaip išversta: "slibinas, kurį savo malonumui sukūrei..." Kas tas slibinas, neaišku. Galėtų būti krokodilas (plg. Jobo 40, 20), bet šioje psalmėje gali būti ir banginis. Apie jį net rimtasis ark. Skvireckas linksmai rašo: "Leviatanas (t.y. slibinas) pagonių mitologijoje yra pabaisa, kovojanti su dievais. Anot psalmininko, yra tai Dievo sutvertas gyvūnas, kad žaistų jūroje, arba: kad Dievas žaistų su juo, kaip kad vaikai žaidžia su nedideliais gyvulėliais".17 Taigi, Dievas žaidžia su savo kūriniais. Ir su žmogumi mėgsta pajuokauti. Skaitome Pradžios knygoje, kad Dievas laukia, kol jo ištikimasis Abraomas pasiekia pilno subrendimo (99 metų!), prieš duodant jam pažadėtą sūnų.

     O Abraomas į tai: "Abraomas parpuolė ant savo veido, juokėsi ir sakė savo širdyje: Argi žmogui šimtamečiui gimtų sūnus?" (18, 17). Jis Dievui pasiūlo praktiškesnę išeitį — palikti jam jau gimusį tarnaitės sūnų, Išma-elį. Bet Dievas tik kartoja savo pažadą. Ir Abraomo žmona juokiasi, išgirdusi, kad gimdysianti: "Argi aš iš tikrųjų pagimdyčiau, senė būdama?" (18, 13). O kai juodviem gimsta sūnus — jį pavadina Izaoku (hebrajų kalba — "juokas"). "Didysis Baikininkas"18 rašo tiesiai žmogaus sukeverzotomis eilutėmis.

     Džiaugsmas Dievo artumoje yra biblinės religijos pagrindas. Jis ypač reiškėsi kulto apeigose. Žmogus džiūgauja, skelbdamas nuostabius Dievo darbus — kaip karalius Dovydas, šokdamas prieš sandoros skrynią — Senojo Testamento tabernakulą. Senojo Testamento žydas tiki, kad Dievas yra su juo, kad jis gali drąsiai vesti pokalbį su "kareivijų Viešpačiu". Iškilmingas pokylis yra svarbi dalis švenčių Senajame Testamente — jis išreiškia Dievo ir žmogaus artimą bendravimą. Tokioj pakilioj nuotaikoj Dievo tauta mini savo išgelbėjimą praeityje, pasitikėdama Jo globa ir ateityje. Ir juo didesnis pavojus gresia dabar, juo atkakliau tikima ateities džiaugsmu ir išvadavimu. Pranašai ir išminčiai pokylio simboliu išreiškė amžinąjį ištikimųjų džiaugsmą su Dievu laiko pabaigoje, kai visi priešai bus nugalėti.

     Naujajame Testamente Jėzus valgo su savo draugais ir su tais, kurie teisiųjų atmesti, tęsdamas senus papročius. Šio gesto reikšmę mažai kas besupranta. Kai kurie net piktinasi: kam jis valgo su nusidėjėliais? Galop Eucharistinėje vakarienėje Senojo Testamento simbolika bei lūkesčiai išsipildo netikėtu būdu: Dievas ir žmogus ne tik sėdi prie vieno stalo, bet Dievo ir žmogaus "com-munio"-bendravimas, tampa itin intymus.

     Tad žaidimo teologija siekia atverti mums kelią į naują religijos supratimą. Gal per daug būsime pabrėžę kaltę ir bausmę, per mažai džiaugsmą ir išsilaisvinimą, kurį Dievas mums teikia dovanai. Gal esame tiek įsižiūrėję į blogį, jog nebematome gėrio. .. Savo knygoje apie maldą (New Seeds of Contemplation) Thomas Merton rašo:

     Esame tiek įsitikinę, jog praeity patirtas blogis turi pasikartoti, kad patys imame jį kartoti. Nedrįstame rizikuoti nauju gyvenimu, kuriame praeities blogis būtų visiškai užmirštas, nes manome, kad naujas gyvenimas atneš ir naujų sunkumų, o mums saugiau grumtis su gerai pažįstamu blogiu, negu rizikuoti susidūrimu su nepažįstamuoju. Tad laikomės įsikibę savo įprastų sunkumų ir kasdien juos atnaujiname, kol su jais sutampame ir pasikeisti jau nebeįmanoma.19

     Elgiamės, lyg būtume užmiršę, kad "kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to — mes dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino" (Rom 5, 10-11).

     Ar tikrai taip sunku suprasti ir įsijausti, kodėl mūsų jaunimas (o gal ir senimas?) nori linksmesnio Dievo? Kodėl jis ieško besišypsančio, žmogiškai patrauklaus Kristaus? Praeities kartoms Kristus atėjo kaip mokytojas, teisėjas, gydytojas. Šiandien tokia jo išvaizda mažiau įspūdinga. Gal todėl, kad šiek tiek apsivylėme tomis profesijomis, kur turėtų būti daugiau artimo meilės, o dažnai matomas savanaudiškumas, egoizmas. Dabar į mūsų tarpą štai įžengia Kristus — arlekinas. Kristus juokdarys! Ar tai ne išjuokimas?

     Prancūzas dailininkas Georges Rouault, tapęs paveikslus daugiausia religinėm temom, pirmasis mūsų eroje pavaizdavo Kristų kaip juokdarį, klauną. Tačiau tai ne naujas, o labai senas bandymas išreikšti, kaip labai Kristus ir jo mokslas išsiskiria iš kasdieniškųjų vertybių.20 Net evangelijose Kristus laikomas '"nenormaliu", velnio apsėstu. Jis ne toks kaip kiti — nesielgia, kaip padorus pranašas turėtų, nekalba, kaip oriam mokytojui dera. Jis — klajojantis trubadūras, neturi kur galvos priglausti. Nesilenkia jis nei prieš "tą lapę" Erodą, nei prieš rašto žinovus ir fariziejus, tuos "pabaltintus karstus". Ir pagaliau virš prikryžiuotojo iškabinamas ironiškas įrašas — "žydų karalius". Šią ironiją pastebėjo pirmieji krikščionys, gal būt, Pauliaus įtakoje: "Dieviškoji kvailybė išmintingesnė už žmones ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones" (1 Kor 11, 25).

     Filme "Godspell", kurį jaunimas mėgo, o kai kurie iš vyresniųjų piktinosi, buvo išreikšta panaši mintis. Kristus — juokdarys su savo pasekėjais šokinėja miesto gatvėmis, skelbdami gerąją naujieną neįprastu būdu. Visi keistai apsirengę, išsidažę veidus. Todėl žmonės į juos šnairuoja, kvailiais laiko. Filme blogis vaizduojamas didžiule mašina, technologijos sukurta pabaisa, kuri, lyg koks slibinas, tykoja prie jos prisiartinusį sutriuškinti. Tik vienas Kristus drįsta arčiau prieiti, o jam priėjus, įsidrąsina ir kiti. Pasirodo, jog mašina tik iš tolo baisi. Tuomet Kristaus draugai ima ant jos karstytis, žaisti.

     Tikėjimas — draugystė su Dievu — ne kartą mus, kaip Abraomą, veda į neįprastus nuotykius. Ne kartą ir dabartinis žmogus psalmisto žodžiais norėtų Dievo šauktis:

     Pabuski, skubėk pas mane ii pamatysi...
     Tu, dangaus kariuomenių Viešpatie,
     Izraelio Dieve, pabuski! (Ps 58, 5-6).

     Dažnai, kaip apaštalai, Jėzui miegant laive, modernus žmogus aimanuoja: "Viešpatie, gelbėk, žūvame!" O Jis: "Ko gi jūs tokie bailūs, mažatikiai?" (Mt 8, 25-23). Tikėjimas — lyg koks žaidimas su besislapstančiu Dievu. Tokia tikėjimo istorija — štai Dievas pasirodo, veikia, kreipia istorijos įvykius gera linkme, bet štai Jis vėl, rodos, pradingsta, audroms ūžiant ir karalystėms griūvant.

     Žmogus alksta ir trokšta Dievo gerumo apraiškos — Jo malonės. Ji apsilanko nelauktai ir netikėtai, reikalaudama visiško pasidavimo jos veikimui. Aklai pulti į Dievo glėbį — ar tai ne žaidimas? Paprastuose, lyg ir perdaug kasdieniškuose daiktuose — vandens laše, duonos kąsny — Dievas prakalbina, pagydo, atnaujina žmogų. O štai, kai žmogus Jo už kiekvienos bazilikos kolonos ieško, neranda. Ar tai ne savotiškas Dievo maskaradas?

     Gal būt, mums, įpratusiems įtemptu budrumu sekti dideliu greičiu besisukančias mašinas, atėjo laikas savyje ugdyti kitą nuotaika — lengvesnę, žaismingesnę, švelnesnę. Gal atėjo ir mums laikas vėl išmokti žmoniškai gyventi, išsilaisvinti iš vergijos technologijai, kurią patys esame sukūrę. O juk esame patyrę, kad ten, kur pirmauja nauda, ten nėra vietos nei religijai, nei fantazijai. Mūsų giliausia nuojauta mums sako, kad yra kita santvarka, kurioje ne gėda o palaima būti vaiku. Tai tvirtina ir Johan Huizanga:

     Žaidimo formoje ir funkcijoje, kuri yra nepriklausoma, nelogiška ir neracionali, žmogaus nuojauta, kad jis yra pasinėręs šventoje santvarkoje, randa savo pirmykščių kilniausią ir švenčiausią išraišką.21

1.    Berger, Rumor of Angels (New York: Doubleday, 1970), pp. 58-59.

2.    Ten pat, pp. 69-72.

3.    H. Rahner, Man at Play (New York: Herder & Herder, 1967), pp. 11-25.

4.    Autobiography of St. Threese of Lisieux,

trans. Ronald Knox (New York: Kenedy & Sons, 1958), psl. 171.

5.    Rahner, psl. 26.

6.    Huizanga, Homo ludens: A Study of the Play Element in Culture (Boston: Beacon Press, 1955), psl. 195.

7.    Pieper, Leisure, the Basis of Culture, psl. 51.

8.    Pieper, In Tune with the World: A Theory of Restivity (New York: Harcourt, Brace, 1965), psl. 23.

9.    Chesterton, Orthodoxy (New York: Doubleday, 1959), psl. 160.

10.    Vaižgantas, “Karo vaizdai”, Vaižganto raštai, V (Kaunas: Švyturio Bendrovės leidinys, 1922), psl. 101.

11.    Krėvė, “Bedievis”, Raštai, II (Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956), psl. 12.

12.    Plumb, “The Great Change in Children”, Horizon (Winter, 1971).

13.    Cox, The Feast of Fools (Cambridge: Harvard University Press, 1969), psl. 9-10.

14.    Ten pat, psl. 47.

15.    Guardini, The Spirit of the Liturgy (New York: Sheed & Ward, 1935), pp. 171-184.

16.    Marcion Strange, “God and Laughter”, Worship (January, 1971), psl. 11.

17.    Senasis Testamentas, II, vertė J. Skvireckas (Roma: Fausto Failli, 1958), žodžio “leviatanas” aiškinimas, psl. 272.

18.    Kun. V. Bagdanavičiaus, MIC, sugalvotas epitetas.

19.    Thomas Merton, New Seeds of Contemplation (New York: New Directions, 1961), psl. 106.

20.    Cox, “Christ the Harlequin”, Feast of Fools, pp. 167-190.

21.    Huizanga, Homo ludens.

•    Pasaulio gyventojų augimas sumažėjo nuo 1,9% 1970 m. iki 1,64% dabartiniu metu. Dabar kasmet pasaulyje priauga 39 mil. žmonių. Taip skelbia demografijos specialistai.

•    "Social Thought" žurnalo, kurį leidžia JAV katalikų labdara, nauja redaktore yra pakviesta dr. Dorothy Mohler, Katalikų universitete baigusi socialines studijas.

•    Kenija savo ambasadoriumi prie Vatikano paskyrė N. M. Mugo. Kenijoje iš 13 mil. gyventojų katalikų yra daugiau kaip 2 milJ.