Spausdinti

Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI

KAUNO DRAMOS TEATRAS

     Kauno Dramos teatras švenčia 57-sius gyvavimo metus. Šiandien jo vyriausias režisierius, nusipelnęs meno veikėjas Vytautas Čileiras. Pranašystė, kad judomieji paveikslai, o ypač televizija, nustelbs dramos teatrą — neišsipildė. Kauno Dramos teatras nesutalpina savo salėje norinčių pamatyti vaidinimus ir todėl galvojama apie įsteigimą antrojo dramos teatro Kaune. Per metus suvaidinama 420 spektaklių, kuriuos ne visi dramos teatro mėgėjai pamato. Daugumas Kauno gyventojų priversti laukti sekančio sezono. Perpildymas dramos teatro salės priskiriamas visuomenės kultūriniam išprusimui. Didžiąją žiūrovų dalį sudaro jaunimas.

LIETUVIAI MOKO KUBIEČIUS ŽUVAUTI

     Geriausieji Lietuvos žvejybos laivyno žvejai apmoko kubiečių jūreivius pažangiausių žvejybos būdų. Klaipėdos uoste sustoja Kubos laivai prekių pasikeitimui. Havanoje atliekamas Lietuvos žvejybos laivų taisymas, o taip pat Atlante žuvaujančių jūrininkų įgulų pasikeitimas.

Romo Bartuškos nuotrauka

     Klaipėdoje atplaukusius kubiečius jūrininkus Lietuvos jūreiviai pasveikino su 24-tosiomis metinėmis nuo įvykusio Kuboje santvarkos pasikeitimo. Ant Kubos laivo "Gintaro salos" įvyko draugystės vakaras.

RAGINAMA AUGINTI TRIUŠIUS

     Iš gyventojų superkami gyvi triušiai ir jų mėsa paruošiama visuomeninio maitinimo įmonėms, parduotuvėms, vaikų darželiams ir ligoninėms. Pernai jų buvo supirkta beveik 312 tūkstančių, iš kurių gauta 1.425 tonos triušienos. Šiemet norima prisiauginti triušių daugiau. Pradėta steigti triušių augintojų draugijos, kurių šių metų pradžioje buvo daugiau kaip dvidešimt. Draugijos ruošia parodas ir triušių pardavimus, norėdamos šia ūkio šaka sudominti daugiau žmonių. Įsteigta septyniasdešimt premijų. Artimoje ateityje numatoma išspausdinti knygų apie triušių auginimą, nes šiandien jokių praktiškų patarimų triušių augintojams lietuvių kalba neturima.

     "Plėtodami triušių auginimą, teikiame vartotojų stalui puikios dietinės mėsos ir aprūpiname pramonę vertinga žaliava — kailiukais", taip rašo "Valstiečių laikraštis".

DANTĖS ENCIKLOPEDIJOS VERTIMAS

     Romoje išleistoje Dantės Enciklopedijoje užtinkama žinių apie susidomėjimą "Dieviškosios komedijos" kūrėju Lietuvoje. Aprašomi A. Churgino vertimai. 1968 m. Vilniuje išspausdintas lietuviškasis "Pragaro" vertimas, 1970 m. — "Skaistykla" ir 1971 m. — "Rojus". Vertimai įvertinti labai gerai. Enciklopedijoje minimos trys lietuvaitės studentės — E. Kuosaitė, L. Rapšytė ir I. Veisaitė, kurios studijuojančios Dantės kūrybos įtaką pasaulio tautų literatūrai ir menui.

DAILININKO KAZIO ŠIMONIO DARBŲ PARODA

     Kaune M.K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo dailininko K. Šimonio darbų paroda, atvaizduojanti visą jo kūrybinį kelią.

     Kazys Šimonis gimė prieš devyniasdešimt metų, neturtingo ūkininko šeimoje. Šešiasdešimt savo amžiaus metų jis paskyrė dailei. Nebuvo lankęs jokios meno mokyklos. Išsimokslino pats per save, kaip ir daugumas tų laikų paprastų ir neturtingų žmonių menininkų...

     1917-18 m. lankė vakarinius piešimo kursus Petrapilyje. 1918-19 m. dar pasitobulino pas dailininką Tadą Daugirdą. Nuo 1920 m. K. Šimonis jau išdrįsta dalyvauti beveik visose Lietuvoje ruošiamose meno parodose. Įsidrąsinęs suruošia keliolika savo asmeniškų parodų Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Rygoje, Paryžiuje, Bostone, Čikagoje ir kitur.

     K. Šimonis yra nutapęs aliejumi, tempera, guašu ir akvarele daugiau kaip du tūkstančiu paveikslų ir tiek pat pieštuku, tušu bei pastele. Jo darbus įsigijo Kauno, Vilniaus, Paryžiaus, Liuksemburgo, respublikos kraštotyros muziejai, įvairios įstaigos ir privatūs asmenys.

     Daug lietuvių tautosakos rinkinių, apie penkiolika knygų, K. Šimonis yra papuošęs vinjetėmis, užsklandomis ir įvairiais paprastų žmonių tautiniais raštais. Tais laikais šalyje dar nebuvo šios rūšies žinovų.

     Klemensas Čerbulėnas savaitraštyje “Literatūra ir menas" rašo, kad "šimoniškas" stilius labiausiai atsiskleidžia jo tapyboje. Čia iš karto galima pastebėti menininko giliai suprastą paprastų žmonių gaivią pasaulėjautą, nuspalvintą žaismingomis spalvomis. Gamtos tikrumas tartum užleidžia vietą netikram matymui: poezijai, muzikai, pasakai, padavimams, paslaptingoms miestų pilims ir įsivaizduojamiems krašto vaizdžioms. Jie netikri, bet žmonėms patinka. Todėl K. Šimonis ir piešia šiuos dalykus gražiomis spalvomis, kad paprastas žmogus galėtų pamiršti savo juodą vargą ir pasidžiaugti jų grožiu. Menininko dvasios pasaulis atskleidžia turtingą įsivaizduojamą pasaką su tolumoje spindinčiais žiburiais, bokštais, auštančiu rytu, gintaro kolonada.

     Daug paveikslų nutapęs vaikams, kuriuos jie supranta iš pirmo žvilgsnio. Dailininkas domisi ir šių dienų mokslinėmis bei visuomeninėmis įdomybėmis, kurias jis atvaizduoja savo paveiksluose.

     Kazys Šimonis yra vyriausio amžiaus antras lietuvis dailininkas dar tebegyvenąs mūsų tarpe. Kūrybinį kelią pradėjo su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis. Jo paties gyvenimas daug kuo panašus į legendą. Kas matyta, patirta, girdėta, atsiminta — surašyta į autobiografinę knygą "Gyvenimo nuotrupos", kurios išėjo du leidimai.

     K. Šimonis vienas iš tų lietuvių dailininkų, kurio darbų daugiausia pasklidę po plačiąją visuomenę. Jo tikrų kūrinių galima užtikti net paprastų žmonių trobose. Dailininkas ypač mėgo tapyti Kauno architektūros būdingas mažmenas. 1918-40 m. yra sukūręs šešiasdešimt paveikslų, kuriuose parodomas vien tik Kauno architektūros grožis. Šių darbų buvo surengtos net dvi parodos.

SENAME VILNIUJE

     Po gana ilgai trukusių atnaujinimo darbų, pačiame Vilniaus vidurmiestyje, senuose ir įspūdinguose rūmuose įsikūrė LTSR Meno darbuotojų sąjunga. Šie seni rūmai dvelkia žila senove.

     Kažkada čia buvo apsistojęs garbės ištroškęs Napoleonas. Juose buvo apsistojęs Aleksandras I, Kurtuzovas ir kurį laiką gyveno Muravjovas, kuris miegodavęs antrojo aukšto kambaryje be langų, kad niekas negalėtų pasikėsinti į jo gyvybę. Šiuose rūmuose gyveno daug vyskupų bei aukštų bažnyčios dvasiškių.

     Įdomi šių rūmų istorija. Spėjama, kad 15-tojo amžiaus pabaigoje Vilniaus vyskupai pradėjo statyti šį pastatą, o jau 16-tojo amžiaus pradžioje atsirado mūriniai rūmai, suprojektuoti G. Ertlio. Kaip jie atrodė — tiksliai nežinoma. Šiandieninę išvaizdą rūmai įgavo 19-tojo amžiaus pradžioje. 1832 m. pastatas buvo galutinai įrengtas.

     Rūmai turi daug salių, kurios vadinamos pagal sienų spalvas: Raudonoji, Žalioji, Pilkoji. Retą vakarą jos būna tuščios. Jose vyksta įvairiausi renginiai ir minėjimai. Iškilmingiausioji ir didžiausioji salė yra Baltoji. Jos plotas — 330 kvadratinių metrų.

     Rūmų kiemo vartai išeina tiesiog į universitetą. Nuo jų netoli Dailės mokykla. Pedagoginis institutas ir Konservatorija. Nuolatiniai rūmų svečiai — šių mokslo įstaigų studentai.

     Rūmus tvarko keturi žmonės: Elena Barkauskienė, Valerija Žlibinienė, Algimantas Švažas ir Rimas Venckus.

GRAŽIOSIOS TRAKU APYLINKĖS

     Trakų apylinkėje priskaičiuojama 259 ežerai ir aštuoni parkai, kurie turtingi savo augmenija ir grožiu. Ežeruose plaukioja retos žuvys, o parkuose skraido įdomūs paukščiai. Trakų apylinkės primena istorines vietas. Parkai ir ežerai yra valstybės apsaugoje, ypatingai Šventikų ir likučių ežerai. Šiais ežerais nuo seniai domėjosi mokslininkai. Jau 1630 m. atrasta, kad Šventikų ežere auga labai retas Lietuvoje vandens augalas — mažasis pūkenis. Be šio labai reto augalo dar atrasta 140 augalų rūšių. Čia auga nuodingoji nuotaka, siauralapė gegužraibė, kamaninis lendrūnas, pelkinis skiautalupis, pelkinės žilės ir k. Ežero krantai grožiu nepasižymi, nes neturi sumedėjusios augalijos.

     Visai kitoks vaizdas prie likučių ežero: krantai apaugę vešlia ir įvairia augmenija, o taip pat ir vandenyje klesti įvairūs vandens augalai. Jų čia auga 250 rūšių, iš kurių 44 rūšys sumedėjusios. Čia auga ligustrai, raugerskiai, akacijos, puslėniai, klevai ir daug kitų. Paežerėje daug žolinių augalų. Pietinėje kalno atšlaitėje auga labai gražus pusantro metro aukščio skėtinių šeimos plačialapis begalis. Aukščiau į kalną rausvažiedė miškinė lelija, paprastasis sinavadas. Vandenyje, netoli kranto, auga šakotoji ratainytė, o šalia jos, lyg šieno kūgis, pūpso pelkinis šaliavas, gelcijonas ir retos viksvos. Ežero dugnas pilnas povandeninės augmenijos: kelios rūšys maurabragių, plunksnalapių ir įvairių rūšių plūdžių. Ežeras labai mėgstamas poilsiautojų.

GRAŽUS SUVALKŲ KRAŠTAS

     Suvalkai — tūkstančio ežerų ir didžiulių miškų kraštas. Turtingi jie taip pat ir gamtinėmis iškasenomis, kurios esančios gan giliai po žeme.

     Šį puikų gamtovaizdį Suvalkai įgijo po paskutinio ledynmečio, kuris šiandien džiugina tikro grožio pasiilgusį poilsiautoją. Mažiau džiaugiasi ūkininkai, nes ledynai paliko storus klodus žvyro ir smėlio. Todėl prie Suvalkų išaugo didžiulės žvyro ir smėlio kasyklos, kurių pajėgumas apie du milijonai tonų per metus. Per parą iškastai masei išvežti reikia septynių traukinių sąstato. Žvyro ir smėlio telkinį bus galima kasti per dvidešimt metų. Po dvidešimt metų atsiras duobė, kuri užims apie 500 hektarų plotą, kurioje tyvuliuos didžiulis ežeras.

TRŪKSTA POPIERIAUS

     "Tiesoje" rašoma, kad popieriaus gamyba per pastaruosius 23 m. padidėjo šešis kartus, bet, deja... Kas apsilanko Lietuvoje, įsitikina, kad visur stokojama popieriaus. "Tiesa" skundžiasi, kad neįvykdomi planai, vadinamos "petiletkos". Popieriaus trūksta spaustuvėms, rašytojams, prekybininkams (kurie neturi suvyniojimui parduotai prekei), o svarbiausia higienos palaikymui.

LIETUVOJE DAUGĖJA GULBIŲ

     Tauragės rajone, prie Batakių esančiame prūde, kelis pavasarius iš eilės atskrisdavo gulbių pora. Atskrisdavo, pasidairydavo, paplūduriuodavo ir atsisveikindavo su bebaigiančiu užželti prūdu.

     Šį pavasarį atskridusios jau prūdo nepaliko. Visų nuostabai, vasarą žmonės pastebėjo penkis jaunučius gulbiukus. Pašauktos gulbės visu būriu priplaukia prie kranto ir mielai priima žmonių, o ypač vaikų, vaišes.

TAUTINIS PARKAS IGNALINOS RAJONE

     Ignalinos Tautinis parkas užima 30 tūkstančių hektarų žemės ploto, kuriame auga pušynėliai, tyvuliuoja ežerai, čiurlena upeliai. Parko rajone yra 97 kaimai su 3 tūkstančiais gyventojų. Čia labai daug padavimų ir legendų apie senuosius laikus. Parko gražiausioje vietoje nutarta įrengti muziejų, kuriame bus kraštotyrininkų surinkta paprastų žmonių menas, užrašytos jų dainos, legendos ir padavimai.

     Šiandien parke jau įrengta vienuolika stovyklaviečių, bet jų neužtenka stovyklautojams, ir tūkstančiai poilsiautojų apsistoja parko ribose pas vietinius gyventojus. Kas metai lankytojų daugėja, ir nutarta įrengti dar septynias stovyklavietes. Didesnės stovyklavietės yra Vaišniūnų, Gaveikėnų, dvi Plušės, Beržaragio, Obelų Rago, Kaltanėnų, Meilioragio ir daug mažesnių.