Spausdinti

M. Lukšienė

     O gal jos tik mūsų akyse gerokai suvyriškėjo? Bent jau aprangos atžvilgiu — juk dabar nelengva atskirti, kur eina mergaitė, o kur berniukas. Einu štai neseniai gatve, galynėjasi krūva vyresnių paauglių. Iš aprangos ir iš galynėjimosi būdo — tikri berniūkščiai, o kai išsiskyrė sukibusi krūvelė, pasirodė, kad ten būta daugiau mergaičių. Jos ne tik pasigalynėjo — pasimušė, bet dar ir atitinkamu tonu nusikeikė, taip kaip dažnai mėgsta daryti busimieji "vyrai". Ne, matytas vaizdelis nėra nei visuotinis reiškinys, nei dažnas, bet jis, deja, pasitaiko.

     Viena skaitytoja, susirūpinusi savo dukros brendimo kryptimi, pastebi, kad mergaitė nemėgstanti gėlių, jai patinka piešti velniukų kaukes, kita mama atkreipė dėmesį į bręstančių mergaičių pamėgtų spalvų derinių šaižumą, pvz., juoda-raudona. Mergaičių moteriškumo, o berniukų vyriškumo klausimais turėtų būti daugiau rašoma. Gyvenimas šiandien pastebimai keičiasi, o su juo ir žmogus. Susivokti besikeičiančių reiškinių sraute — tai jau iš dalies lygu numatyti kelią kai kuriems iš jų pakreipti pageidaujama linkme.

     Mūsų visuomenėje moteriai atviri visi keliai į beveik visa profesijas, ji dirba, ji ekonomiškai todėl nuo vyro nepriklauso, jai atdaros visos mokslo durys ir visi kultūros lobiai. Poreikis naudotis tais turtais moteryje šiuo metu beveik didesnis, nei vyruose (teatrų, parodų, koncertų salėse moterų matome net kiek daugiau, nei vyrų).

     Jaunimo tarpe vis plačiau realizuojasi naujasis mūsų laikų santuokos modelis, kada šeimos kūrimo pamatą sudaro ne vien biologinis giminės pratęsimo bei ekonominis vaikų išlaikymo veiksnys, bet dar ir siekimas abipusės jautrios paramos profesiniame bei visuomeniniame darbe, kada abu, moteris ir vyras, vienas antram padeda išsiskleisti kaip asmenybėms, padeda rasti vietą gyvenime. Šitaip suprantant šeimos paskirtį, ji turėtų ne kliudyti, varžyti, o sudaryti sąlygas maksimaliai realizuotis visoms žmoguje glūdinčioms jo vertybėms bei sugebėjimams.

     Tačiau matome ir kitų iš moters ir vyro lygiateisiškumo išplaukiančių pažiūrų ir atitinkamų poelgių. Moteris lygiateisė — vadinasi, jokio reikalo nėra jai užleisti vietą autobuse — nesvarbu, kad ji dar prieš išeidama į darbą, pritrepsėjo namie porą kilometrų ir dar trepsės parėjusi ligi vėlumos; net dažnai nesvarbu, kai aiškiai matyti, kad ji nešiojasi kūdikį po širdimi. Tokių iš pažiūros smulkmenų galima parinkti ne vieną. Mergaitės savo ruožtu neretai bando lygiuotis su vyrais prie stikliuko ar slopindamos savo drovumą, savo dvasingumo bei pakilumo ilgesį santykiuose su priešingąja lytimi, kaip sentimentalumo, taigi ir silpnojo moteriškumo apraiškas.

     Šalia teigiamųjų ir neigiamųjų, pasakyčiau, reiškinių, kylančių iš naujos abiejų lyčių sampratos, dar dažnai gyvenama ir elgiamasi pagal šimtmečiais nusistovėjusius patriarchalinės šeimos įpročius, nors gyvenimas radikaliai pasikeitė: moteris ne tik turi teisę dirbti profesinį darbą, ji dirba jį ir yra išsiugdžiusi profesinę ambiciją. O kai namie ant jos pečių užgriūva bemaž visa buitinių darbų darbelių našta, kada beveik nelieka laiko atsikvėpti ir susikaupti kitos dienos darbui, kada ji pasijunta atsiliekanti nuo savo bendradarbių vyrų — tada dažnai ji darosi namie irzli, atsiranda pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai vyrui ir vaikams. Neretai išsprūsta visai be reikalo šiurkštesnis žodis, o, svarbiausia, namuose susidaro įtampa, kovos būklė, o ne savitarpio supratimo, atlaidumo silpnybėms ir pastangų sutelktinėmis jėgomis jas nugalėti atmosfera. Toks moralinis klimatas nėra sveikas, ypač besiformuojančioms, bręstančioms jaunoms asmenybėms. Dažnai taip pat senu įpročiu moteris laukia iš vyro iniciatyvos dvasiniame gyvenime ir sprendžiant tas naujai besikuriančias naujomis sąlygomis situacijas, o nesulaukusi ir matydama, kad pasukama nutrintu keleliu, vėl jaučia kažkokį kartėlį.

     O atrodo, visi tie ir daugelis kitų tos rūšies reiškinių tėra pereinamojo laikotarpio pagydoma liga. Ji liečia ir vyrą, ir moterį. Dar visai neseniai, kuriant kultūrą, dominavo vyriškasis pradas. Šiandien pilnateisė tame procese ir moteris. Tad šiuo metu būtų netikslu laukti sprendimo tik iš vyro. Tačiau kiek moteris suvoks šalia bendrųjų žmogiškųjų savo išskirtines galimybes, nuo to pareis ir jos įnašo būdingumas į kultūrą, į gyvenimo santykius.

     Štai čia ir grįžkime prie mūsų skaitytojos klausimo ir jo tikslumo: ar iš tikro mergaitės šiurkštėja, ar tai gerai? Bet ką mes vadinsime šiurkštumu? Mergaitės šiandien daug gyvesnės, judresnės, daugiau turi ir rodo iniciatyvos, jos fiziškai visapusiškiau išsivysčiusios, intelektiškai labiau subrendusios, interesai nebesiriboja buitimi ir t.t. Savaime atsirado daugiau jausminio santūrumo, bet šalia ir žymiai laisvesnio požiūrio į biologinius instinktus, į papročių nustatytas elgesio normas. Iš dalies kai kurias pakaitas nulemia bendras ir lygus berniukų ir mergaičių mokymas ir auklėjimas. Be abejo, mergaitė čia daug laimi. Veikia, žinoma, ir kiti veiksniai. Tačiau lieka akivaizdūs ir kai kurie psichiniai lyčių skirtumai. Šiandien, sustiprėjus pedagoginėje praktikoje dėmesiui individualiems bruožams, nemaža moksliškai gilinamasi ir į skirtumus tarp mergaičių ir berniukų, tarp vyro ir moters. Tos skirtybės amžiais konstatuojamos, tik jos labai dažnai buvo vertinamos vyriško organizmo ir psichikos mastu. Šiuo metu vis labiau ryškėja sveika kryptis ne vertinti pagal minėtą mastą, o ugdant harmoningai visus žmogaus sugebėjimus, kiek galint atsižvelgti į jo individualiąsias savybes, jų tarpe ir į lyčių skirtybes.

     Didysis moters ypatumas — tai motinystė ir motiniškumas. Jis ne tik gamtinis instinktas, kuris ateina kaip akla jėga gyvulių pasaulyje, ne, jis gali būti ir yra kartu reikšmingas kultūros kūrimo akstinas. Motinystė — tai didelė socialumo, žmoniškumo mokykla, tai praktiška kantrybės, pakantumo, žmogaus pažinimo mokykla.

     Seniai konstatuojama, kad vyro ir moters meilėje dvasingumo ilgisi labiausiai moteris. Tai taip pat vienas jos bruožų. Tai du esminiai moteriškumo bruožai. Jų nereikėtų pamiršti, augant mergaitei. Seniau, ypač feodalinėje santvarkoje, šie moteriškumo požymiai buvo aukštinami tik kaip vyro gyvenimo puošmena, bet nieku būdu ne savarankiškas veiksnys. Dabartinėje visuomenėje jis gali ir turi būti aktyvus kultūros vystymosi faktorius.

     Čia ir norėtųsi pamąstyti apie mergaitės švelnumo puoselėjimą, kuris neįmanomas be aukštos vidinės kultūros ugdymo, — jis yra viena tos kultūros apraiškų.

     Motinystė, kaip gamtinis reiškinys, šiandien pačios moters sąmoningo apsisprendimo rezultatas (bent taip turėtų būti). Tačiau, nepaisant, ar moteris - mergaitė bus motina ar ne, joje glūdintieji motinystės jausmai turėtų būti iš pat mažens brandinami ne vien tam, kad būtų pasirengę fiziologinei motinystei, bet kartu ir kaip pilnutinio moters asmenybės išsiskleidimo sąlyga. Ne visada, fiziškai moters organizmui subrendus, jis psichiškai pasiruošęs tai funkcijai. Ypač tai išryškėja šiandien, kai visuotinai konstatuojamas akceleracijos faktas. Ką bekalbėti apie motiniškumą kaip kultūrinį veiksnį. Jam reikia ilgo ir sąmoningo kelio. Kai gydytoja moteris grubi pas ją atėjusiam pagalbos ligoniui, o dar blogiau, kai ji abejinga net savo tiesioginei pareigai, kai pedagogė nepastebi savo mokinio užverktų akių ir formaliai, nepasiteiravusi priežasties (gal kokia nelaimė namie), ramiai parašo dvejetą, kai mergaitė akla kito skriaudai, kai ji nereaguoja į savo aplinkos moralinį užterštumą, kai... kai... — tokių atvejų pasitaiko, deja, ne vienas, — galima su skausmu pasakyti, kad motiniškumas čia dar toli nesubrendęs, nors pats instinktas gali būti ir labai iškerojęs (tokia motina gali skriausti kitą vaiką, norėdama savąjį palepinti). Mergaitėje turėtų būti brandinamas vidinis įsipareigojimas visur, kur bebūtų, jaustis globėja, šilumos skleidėja, ryšių žmogaus su žmogumi skatintoja, meilės kiekvienam gyvam padarui kurstytoja.

     Tas pat su dvasinio prado puoselėjimu ir gilinimu. Jis išskirtinis žmoniškumo požymis. Tai nieku būdu ne vien moters bruožas. Bet moters ilgesys meilėje dvasingumo gali ir turi būti akstinu jį skleisti ir palaikyti kasdienybėje, kad ši nesupilkėtų ir nesuaitrėtų.

     Tad šituo pereinamuoju, jei taip galima būtų nusakyti, moters ir vyro santykių klostymosi laikotarpiu moteris neturėtų būti tik pasyvi stebėtoja, o tų santykių lygiateisė kūrėja, su didele atsakomybe žiūrinti plačiu visuomeniniu žvilgsniu. Moteriškumas nėra blogybė, kurią reikia išdildinti ar užmaskuoti, tai tokia pat kaip ir vyriškumas — fizinė pusė ir kultūros veiksnys. Žemaitė, Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana ir daugelis daugelis kitų krovė ir tebekrauna lobius į mūsų tautos ir žmonijos lobyną, anaiptol neatsisakydamos savo esmės. Šitą turi suprasti mūsų vaikai. Ir mes pačios turime jaustis visur ir visada atsakingos už bloga ar gera aplinkui. O kur tų moterų šiandien nėra! Jei taip visur jos pasijustų motinos, ar galėtų išsprūsti užgaulus šiurkštumas?

•    Afrikietis kardinolas Bernard Gabtin vadovauja popiežiškai Teisingumo ir taikos komisijai. Kai jis, sugrįžęs į savo gimtąjį Benin kraštą, sostinėje Cotonou, kur jis buvo arkivyskupu, pasakė pamokslą apie pomirtinį gyvenimą, marksistinė to krašto vy-riausybbė jam uždraudė keliauti po kraštą ir viešai atlikinėti kokias nors pareigas.

•    Katalikų Artimųjų Rytų Šalpos sąjunga dabar globoja apie 11.000 vaikų, kurių tarpe daug Libano našlaičių.

•    Kard. Newmano kolegija, nauja aukštoji katalikų mokykla, atidaryta St. Louis mieste. Studentai įsiregistravo iš 22 šio krašto valstijų, net iš Aliaskos. Joje ypač bus išplėstas filosofijos, teologijos, biologijos, literatūros ir istorijos dėstymas.

•    Išsiskyrusių katalikų suvažiavimas spalio 14-16 d. buvo Notre Dame universitete.

•    Katalikų universitete Vašingtone šiemet susilaukta 800 naujų studentų. Dabar turima rekordinis studentų skaičius — netoli 8.000. Šiemet studentų skaičius 8% didesnis negu praeitais mokslo metais ir 15% didesnis negu 1975 m.

•    Rytų Vokietijos vyskupai: Meisseno vysk. Schaffran, Berlyno vysk. Kleineiden ir Erfurto vyskupijos administratorius lankėsi Lietuvoje.

•    Jugoslavijoje yra apie 1.500 vyrų vienuolių ir apie 7.000 seselių vienuolių. Surengtoje metinėje Jugoslavijos vienuolių studijų savaitėje Zagrebe dalyvavo per 500 kroatų ir slovėnų vyrų ir moterų vienuolių.

•    Vakarų Vokietioje yra daugiau negu 30 mil. katalikų. Jų centro komitetas griežtai pasmerkė tikėjimo slopinimą Vidurio ir Rytų Europoje.