Spausdinti

R. B.

     Gražina tą dieną atėjo į raštinę gerai nusiteikusi. Rytas buvo saulėtas, spindėjo sniegas, prie braižymo lentos laukė įdomus darbas, o megztinukas, kurį vakar baigė nusimegzti, tikrai pavyko, ir šiandien ji galės truputį pasipuikuoti.

     Bendradarbės jau buvo susirinkusios. Iki darbo pradžios dar buvo likusios kelios minutės, ir įstaiga negarsiai šurmuliavo: viena šnabždėjo draugei vakarykštes naujienas, kita pustėsi prieš veidrodėlį, ir Gražina, išsitraukusi šepetį, įprastu judesiu persibraukė ilgus šviesius plaukus, šį kartą užšukuodama už ausų. Ji buvo daili, jauna ir, kaip sakiau, gerai nusiteikusi. Naujas megztinukas gražiai apgulė liekną jos kūną.

     — Susibrukai plaukus už ausų, o ausys tavo atlėpusios, net baisu, — šypsena pasaldindama tariamus žodžius, mestelėjo Gerda. Ir pasilenkė prie savo lentos.

     Gražinos nuotaika staiga užgeso. Ir ne dėl tų nelemtų ausų, kurias ji nesunkiai paslėptų savo purių plaukų gausybe. Vis kas buvo daug sudėtingiau, bet tuo momentu jai nebuvo kada apie tai galvoti — reikėjo dirbti, ir labai įtemptai, o dirbti ji mėgo ir mokėjo. Tik po darbo grįžusi namo, ji prisiminė rytinį incidentą. Kodėl jų įstaigoj taip yra? Ji tik dabar sumetė, kad jos bendradarbės niekad apie nieką nekalba gerai, niekad nieko nepagiria, nepasigroži. Ir ji staiga nustebo tuo, kad ir pati nesistebi, kai girdi aplinkui:

     —    Stora, o užsitempė mini...

     —    Tu visai nederini spalvų, vaikštai kaip vaivorykštė...

     —    Tu taip sukritai, kad net skruostai įdubo...

     —    Kojos plonytės, o uždėjo platformas...

     Ir taip toliau...

     Tiesa, visose šiose replikose būna didesnis ar mažesnis trupinėlis tiesos, bet kadgi niekad neatsveriama žodžiais, kurie galėtų būti pasakyti, tačiau nepasakomi:

     —    Tiesa, ji storoka, bet užtat kokios raiškios jos akys ir kokie puikūs plaukai!

     —    Tereikia tau pakeisti rankinuką, ir bus labai įdomus spalvų derinys!

     —    Skruostai, tiesa, truputį įkrito, bet kokia daili tavo figūra!

     —    Platformos nelabai tinka, užtat kojų grakštumo Dievas nepagailėjo!

     Susirinko jos dirbti į įstaigą beveik visos jaunos, baigusios aukštąsias mokyklas, kiekviena savaip graži ir įdomi, rodos, neturėtų būti jokių menkavertiškumo kompleksų, ir štai geriausias pavyzdys: "tavo ausys atlėpusios"... O gal tai gerai, gal čia tikrasis draugiškumas? Gal teisybė žodžiuose, kad, draugei pagyrus kokį nors drabužį, skubėk nusivilkti jį, nes jis tave darko, o draugė slapta siekia triumfo? Ne, ne. Gražina pati supranta, kad yra dalykų, kurių estetine verte galima neabejoti, tačiau jie moteriškos lyties draugijoje atvaizduojami tarytum kreivame veidrodyje. Ir ji suvokė: tiesiog gražus buvo jos megztukas, perdaug gera nuotaika švytėjo akys, ir Gerda neatsilaikė pagundai sugadinti jos tą nuotaiką. Su kokiu grauduliu Gražina prisiminė studijų laikus, kai bendrabutyje, išleisdamos viena kitą į pasimatymus ar šokius, priekabiai apžiūrėdavo visą nuo galvos iki kojų, siūlydamos pasirišti taškuotą skarutę, naujas pirštinaites, ar, nutarusios, kad tas megztinukas netinka, rausdavosi po savo nelabai turtingą studentišką garderobą, kiekviena siūlydama ką turinti geriausio. Būdavo kalbos ir apie, kaip jos vadindavo "broką": Linos plaukai buvo retučiai, ir visas kambarys tardavosi, kokią sugalvojus šukuoseną, kad jie atrodytų tankesni, puresni. Marytė pergyveno dėl savo paraudusių rankų (kažkada nušalo), ir Lina niekada nepamiršdavo jai atvežti iš namų žąsies taukų; Gražina ją prievarta nutempė į kosmetikos kabinetą, į kurį savo ruožtu ją buvo įkalbėjusi nueiti Vida, grupės draugė, kai Gražina pasiskundė, kad veidas pasidarė kažkoks nelygus, išbertas... Tai ir buvo tikrasis draugiškumas, geraširdiškas noras, kad visos ne tik gerai mokytųsi, sėkmingai laikytų egzaminus, bet ir būtų gražios, elegantiškos, kiek leido studentės ištekliai. Keistos moterys susirinko į jų įstaigą. .. Ne, ne visos tokios, bet toną duoda Gerda, Alina ir Janė. Kitos tyli. Tylėdavo ir ji, Gražina, gal todėl, kad jos lyg ir neužkabindavo, ji buvo lyg pašalinė stebėtoja. O tylėjimas — pritarimo ženklas, todėl Gražina su dideliu priekaištu sau prisiminė, kad ji tik nuleido galvą tada, kai Gerda, pamačiusi spragelę priekiniuose Nijolės dantyse, tiesiog paliepė: "Tau išrovė dantį? Išsižiok, parodyk!" Gražina buvo suglumusi ir dėl Gerdos išsišokimo, ir dėl Nijolės sumišimo, bet tylėjo. Ji buvo vėliausiai už visas atėjusi dirbti ir nutarė, kad gal čia tokia forma reiškiamas draugiškumas. Ką žinai, gal Gerda žino gerą dantistą, gal ką nors Nijolei patars... O dabar, kai Gerda garsiai pasibaisėjo jos, Gražinos, ausimis, kitos tylėjo. Matyt, džiaugiasi bent tuo, kad šį kartą ne joms kliuvo, kad piktas Gerdos liežuvis jau pasirinko kitą auką. Būtent, piktas liežuvis. Ir mintyse Gražina nutarė: nuo šiol ji netylės. Na, tegul jai Gerda dar kartą pasakys, kad jos atlėpusios ausys, kad jos kreivi dantys, kad jos plaukai — šiaudų kupeta, kad...

•    Gallup Poll apklausinėjimai parodė, kad 57% JAV katalikų yra priešingi moterų šventinimui į kunigus, o 37% pritaria.

•  Nek. Prasidėjimo bažnyčia Berwicke, Pa., tur būt, bus pirmoji JAV-se bažnyčia, kur šildymas ir vėsinimas įtaisytas saulės energija.

•    Britų vyriausybė pažadėjo per dvejus metus paskirti 5 mil. dolerių padėti atnaujinti istoriškas bažnyčias. Iki šiol tokia parama tebuvo duodama bažnyčioms, kurios jau nebenaudojamos pamaldoms. Dabar bus padedama ir tarnaujančioms kulto reikalams.

•    Net 32 vietnamiečiai kunigai, seselės ir pasaulietės moterys praleido vasarą Dieviško vardo kolegijoje Epworth, Iowa, studijuodami anglų kalbą, susipažindami su šios šalies papročiais, apskritai — pasirengdami geriau padėti šiame krašte apsigyvenusiems vietnamiečiams. Kolegija jiems šią progą sudarė, neimdama jokio užmokesčio.