Spausdinti

Viktoras Justickis

     Niekur žmogus negali gauti tiek dėmesio, šilumos, niekas juo taip nesirūpina, kaip šeima. Tačiau kartu su tuo jokia gyvenimo sfera iš jo paties nereikalauja tiek darbo ir dėmesio. Tai ir namų ruoša, ir vaikų auklėjimas, ir gerų savitarpio santykių palaikymas.

     Savo kelyje šeima susiduria su įvairiais stambesniais ir smulkesniais sunkumais. Vieni sunkumai kyla pirmajame šeimos gyvenimo etape, sprendžiant buto ir buities problemas. Daug džiaugsmo suteikia kūdikio gimimas, bet kartu padidėja visos šeimos užimtumas, nervinė-psichinė įtampa. Visos šeimos gyvenimą ypač paliečia kurio artimojo liga, mirtis. Pasitaiko ir materialinio pobūdžio problemų.

     Šeimos stabilumui nepaprastai reikšmingas gyvenimo pusiausvyros išlaikymas. Visų pirma — pusiausvyra tarp to, ką individas šeimai atiduoda ir to, ką jis iš jos gauna. Kai ši pusiausvyra pažeidžiama, kyla asmenybės nepasitenkinimas šeima. 1972 m. buvo apklausta 25.000 moterų. Apklausa parodė, koks glaudus ryšys tarp buitinio krūvio, taigi ir moters nuovargio, ir jos pasitenkinimo šeima. Tarp moterų, kurios nesijaučia pervargusios, 59,9% savo šeimos gyvenimą vadina "labai laimingu", "laimingu" ar bent — "geru". Nuvargusių moterų tarpe apie savo šeimą taip galvoja tik 28,2%. Asmens nepasitenkinimas šeima "gadina" jo charakterį, tuo pačiu ir visų šeimos narių savitarpio santykius, yra viena iš pirminių šeimos nestabilumo priežasčių.

     Šeimai reikalinga dar pusiausvyra tarp jos instrumentalinės ir emocinės funkcijų. Instrumentalinė funkcija — tai piniginio ir laiko biudžeto kontrolė, rūpestis šeimos medžiaginiais poreikiais, visų svarbiausių šeimos reikalų tvarkymas, medžiaginių, dalykinių problemų sprendimas.

     Ne mažesnį vaidmenį gerai šeimos narių savijautai turi emocinė funkcija, ar kiekvienas gauna pakankamą šilumos, pritarimo, simpatijų kiekį, ar randa supratimą ir užuojautą. Kai šeima susiduria su sunkumais, padidėja jos pusiausvyros pažeidimo galimybės. Jei šeimoje yra ligonis, lemiamą balsą įgyja tas šeimos narys, kuris moka slaugyti. Jei šeimoje finansiniai sunkumai — lemia tas, kas padeda juos spręsti. Emocinė funkcija pasitraukia į antrą planą. Tuo metu svarbu ne "sentimentai". Galima pasakyti, kad, susidūrus su sunkumais, šeimos mikroklimatas atšąla. Susidaro paradoksali situacija. Juk sunkumų metu žmogui reikalinga užuojauta, simpatijos, supratimas. O kaip tik tada šeimoje apie tai mažiausiai galvojama. Ryškios pastovios instrumentalizacijos tendencijos pastebimos tose šeimose, kur šeimos buities ir jos emocinio klimato problemas stengiasi išspręsti vienas ir tas pats asmuo.

     Sunkumų metu kinta šeimos narių santykiai, keičiasi pareigos, keičiasi medžiaginės ir kultūrinės vertybės, poilsio stilius. Vietoj vienų įpročių susidaro kiti. Tai taip pat trikdo šeimos funkcionavimą. Sociologinių tyrimų duomenys rodo, kad gyvenimo stiliaus pastovumas, kai kuris "rituališkumas" — labai svarbi šeimos funkcionavimo sąlyga. Mažiausiai patenkintos savo poilsiu ne tos šeimos, kurios turi mažiau laisvalaikio, o tos, kur laisvalaikio kiekis kaitaliojasi, kur jo tai daug, tai maža. Daugiausia auklėjamojo pobūdžio sunkumų ne ten, kur materialinė šeimos padėtis labai gera arba atvirkščiai — bloga, o ten, kur ryškiai kinta vienam asmeniui tenkančios pajamos. Itin sunkiai šeima persiorientuoja į mažesnį poreikių patenkinimą.

     Šeimoje nepaprastai reikšmingas savitarpio supratimas. Žodžiai turi daug reikšmių. Dar daugiau jų intonacijose, veido išraiškose, poelgiuose. Savitarpio supratimas, mokėjimas teisingai "perskaityti" jausmus ir ketinimus daug priklauso nuo empatijos, tai yra nuo sugebėjimo įsijausti į kito būklę, teisingai suprasti žodžius, intonacijas, mimikas. Šis sugebėjimas žmonėse ir atskirose šeimose labai nevienodas. Vienose sutuoktiniai gerai jaučia vienas kitą, kitose to įsijautimo, supratimo nėra, šeimos stilius formuojasi per begalę nesusipratimų ir konfliktų. Kai šeimos sunkumai padidėja, didėja jos narių nuovargis, žmonės sunkiau supranta vienas kitą. Sunkumų metu sumažėja susidomėjimas artimųjų asmeninio pasaulio ir visuomeninio gyvenimo pusėmis. Sunkumų metu žmogui itin aštriai iškyla jo šeimyninio gyvenimo prasmės, šeimos reikalingumo ar nereikalingumo klausimas. Neretai tuo metu išryškėja prieštaravimai ir konfliktai, apie kuriuos iki tol niekas nežinojo. Antra vertus, sunkiose sąlygose dažnai išryškėja svarbiausia, tai, kas iki tol nelabai tebuvo ir suvokiama, būtent, kuo šeima laikosi, kas jai būtiniausia. Išryškėja ir nauji šeimos stabilumo šaltiniai. Jėgų ir vyriškumo suteikia atsakomybės už kitus asmenis jausmas.

     Būtent todėl, kad sunkiais periodais išryškėja giluminės šeimos gyvenimo pusės, tuo laiku neretai kyla konfliktai šeimose, kurios iki tol atrodė laimingos ir atvirkščiai — padidėja kai kurių, atrodė, nepavykusių šeimų stabilumas.

     Nustatytas nemažas skaičius veiksnių, nuo kurių priklauso šeimos sugebėjimas sėkmingai prisitaikyti prie išaugusių sunkumų. Labai svarbu, ar sunkumai pasirodo staiga, ar šeimos nariai turi laiko pasiruošti. Svarbu ir tai, kokia prasmė matoma pačiuose sunkumuose. Prisitaikyti lengviau, jei į juos žiūrima ne kaip į kliūtį, o kaip į neišvengiamą ir dėsningą etapą. Blogiau, jei sutuoktiniai įtaria vienas kitą esant tiesioginiu ar netiesioginiu sunkumų kaltininku.

     Ypatingą vaidmenį vaidina psichologinė kultūra, sugebėjimas suvokti savas vidines būkles, savo motyvus. Dažnokai žmogaus protas supranta, kad šeimos gyvenimo sąlygų pablogėjimas, pavyzdžiui, vaikui gimus, neišvengiamas. Tačiau jo pasąmonė su tuo nesutinka, protestuoja. Ir čia toks, rodos, nepagrįstas irzlumas, nervingumas, ieškojimas kaltų. Suvokimas viso, kas vyksta šeimoje, pasidaro tendencingas, dėmesys koncentruojamas tik į tai, kas pateisina nepasitenkinimą. Šiuo požiūriu labai įdomus Lenkijos šeimos konsultacijų patyrimas. Apibendrinus darbo patirtį, pasirodė, kad 21% besikreipiančių į konsultacijas negali pasinaudoti specialisto patarimu, nes juos domina tik viena — nauji argumentai, kuriuos būtų galima panaudoti, kaltinant kitus šeimos narius.

     Sunkumai visada asocijuojasi su kažkuo atsitiktiniu, laikinu. Žmogui būdingas tikėjimas, kad normalus tėra geras, jo poreikius atitinkantis gyvenimas. Tačiau su sunkumais susiduria kiekviena šeima. Optimistinės gyvenimo nuotaikos išsaugojimui labai svarbu, ar pažinta šeimos funkcionavimo specifika.