Spausdinti

A. KUČINSKAITĖ

     Pirmadienį grįš buhalterė, palaidojusi dukrelę. Visi jai spaus ranką ir tars tą trafaretinį užuojautos!

     — Šis žodis, prisipažįstu, stingsta mano lūpose, — skundėsi bendradarbė.

     Be abejo, žodis, virtęs trafaretu, nustoja savo prasmės. Nemalonu jį tarti, dar nemaloniau jo klausytis. Formalus bendradarbių kartojimas: užuojautos! užuojautos! užuojautos! gedinčio ar šiaip liūdinčio žmogaus nepaguodžia. Tiems, kuriems dėl tos buhalterės liūdesio nei šilta, nei šalta, tokio formalaus žodžio gal ir užteks: atseit, atliksime savo pareigą, padarysime, kaip pridera, kaip įprasta, ko daugiau reikia! O draugai, bičiuliai — ką sakys?

     Išmintingas žmogus žodžio kišenėj neieško. Kodėl būtinai "įsikąsti" tą vieną nusibodusį pasakymą užuojautos, kurį kartais "numetame" lyg elgetai išmaldą! Kas kam rūpi — ant liežuvio tupi. Pasiklausykime vaikų širdies balso:

     — Mamyte, — sako eidamas gulti sūnelis: — dabar aš tave pabučiuosiu du kartus, už save ir už sesutę (kurios netekome).

     Jei mūsų užuojauta tikrai nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys, pvz.: Liūdžiu kartu su tavimi. Tu žinai, kaip man gaila tavęs ii visos jūsų šeimos. O kad galėčiau nors kiek palengvinti tau skausmą! Tau dabar be galo liūdna... Ar pajėgsi šiandien dirbti?

     Jei sunku surasti tinkamą žodį, jei draugo nelaimė tave nepaprastai jaudina, tarytum užkanda žadą, — paspausk jam ranką tyliai, be žodžių (tyla — gera byla; geriau jau tyla, negu bet kokia byla). Užjaučiantis tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas — bus geriausia paguoda.

     Tuo dar nenorime pasakyti, kad nelaimės prislėgtą bičiulį, bendradarbį, kaimyną ar šiaip žmogų turėtume sutikti visiškai tyliai, nieko jam nepasakydami. Tai būtų slegianti, ne guodžianti tyla. Paspaudę nelaimės ištiktajam ranką, slogią tylą pasistenkime tuojau praskaidrinti geru žodžiu. "Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą", sako liaudies išmintis. Galima pasidalinti laidotuvių įspūdžiais, pagirti tvarką, pasiteirauti apie mirusiojo paskutines dienas ar valandas, pasigėrėti žmonių nuoširdumu, pasisiūlyti kuo nors padėti namie ar įstaigoje. Leistis į tuščias kalbas, ką nors juokinga pasakoti po laidotuvių netinka.

     Ta pačia proga norime atkreipti dėmesį, kad pasitaiko tuščių kalbų ir lydint mirusįjį į kapus. Kartais laidotuvių eisenoje ar lydinčiųjų mašinoje girdėti tikra "erzelynė". Nepamirškime, kad geriausia užuojauta lydimo mirusiojo artimiesiems — tai kapų tyla!