Spausdinti

A. SUSLAVIČIUS

     Vadovo asmuo ir elgesys, iš tiesų gana dažnai, jeigu ne nuolat yra valdinių svarstomas ir vertinamas. Neatsitiktinai. Nuo vadovo pažiūros į valdinius (arba nuo valdinių santykių su vadovu) daug kas priklauso: bendra darbo psichologinė atmosfera — draugiška arba nedraugiška; darbo produktyvumas ir drausmė, bendras pasitenkinimas darbu ir t.t. Kai žmogus keičia darbovietę, jo sprendimas daugeliu atvejų yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su konfliktais tarp vadovo ir valdinių.

     Kiekvienam jaunam ar naujam vadovui kyla problema, kaip jį priims valdiniai ir kaip jam elgtis, kad viskas vyktų kuo sklandžiausiai. Tos pačios abejonės apima vyrą ir moterį. Mat, iš visų vadovavimo meno dėsnių tėra kokie du trys, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį ypač moterims. Ne daugiau.

     Vadovui visų pirma reikia įsitvirtinti valdinių tarpe, įgyti autoritetą ir pagarbą. Nors kiekvieno vadovo autoritetas priklauso nuo tų pačių dalykų, būtent, nuo kvalifikacijos, amžiaus, lankstumo asmeniniuose santykiuose, — kiekvienas kreipia didesnį ar mažesnį dėmesį į vieną kurią tų savybių. Vienam atrodo, kad svarbiausia — geras dalykinis pasiruošimas. Kitam tai mažiau svarbu, o labiausiai jis vertina gerus santykius su valdiniais.

Kartais, kai trūksta vadovavimui būtinų savybių, bandoma jas kompensuoti kitais būdais. Taip atsiranda pernelyg įsakmus tonas, nesiskaitoma su valdinių nuomone. Būna ir kuriozų. Teko pažinoti kontoros viršininką, kuris stengėsi, kad jo drabužiai, batai, laikrodis, asmeninio tualeto reikmenys būtų pranašesni ir brangesni, negu jo bendradarbių. Štai šitas bruožas pavojingas moterims.

     Kadangi viršininkas yra nuolat stebimas, valdiniai greit sužino jo silpnąsias vietas, prisitaiko prie vadovavimo stiliaus, kartais ir labai neigiamais sumetimais. Taip atsiranda pataikavimas. Kiekvienam vadovui rūpi valdinių nuomonė apie jį. Teigiama jų pažiūra ypač reikalinga vidutinių gabumų vadovui. Jų pagyrimą, pritarimą savo elgesiui toks vadovas visada suvokia kaip pritarimą vadovavimui, kaip teigiamą jo organizacinių ir administracinių sugebėjimų įvertinimą. Dažnai jis net neišsiaiškina, ar rodoma pagarba ir pritarimas yra tikri, ar tik tariami. Šios klaidos nereikėtų daryti.

     Kiekvienas vadovas, be abejo, nori būti savo kolektyvui artimas. Kartais vien todėl viršininkas, pavyzdžiui, negali padaryti paprasčiausios pastabos bendradarbiui, sudrausminti jį. Bijo, kad žmogus įsižeis, kerštaus, pasiskųs kitiems, ir taip žlugs vadovo "geras vardas". Toks vadovo priklausymas nuo emocinių santykių su savo valdiniais silpnina vadovavimo efektyvumą. Tai vienas kraštutinumas. Kitas kraštutinumas — šykštūs santykiai tarp vadovo ir pavaldinių, nesidomėjimas jų interesais ir asmeninėmis savybėmis. Tiek atitrūkus nuo valdinių, tiek ir per daug su jais susiliejus, vadovo autoritetas nukenčia. Pirmuoju atveju jis laikomas pasipūtėliu, antruoju atveju nedaug kas iš viso jį vadovu telaiko. Vadovavimo menas, be abejo, pasireiškia kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų.

     Kiekvieno vadovo teisės ir pareigos yra įstatymų bei instrukcijų nustatytos, griežtai apibrėžtos pagal užimamą postą ir visiems vienodos. Tad kaip atsiranda tie "įvairiausi vadovai"? Visų pirma todėl, kad kiekvienas žmogus, priklausomai nuo asmenybės savybių ir patyrimo, skirtingai supranta savo užimamas pareigas. (Atitinkamai ir valdiniai kiekvienas savaip supranta viršininko funkcijas, tikisi iš jo vienokio ar kitokio elgesio).

     Pirmiausia vadovas yra "administratorius", kolektyvo veiklos planuotojas ir reguliuotojas. Tai žmogus, atsakingas už kolektyvo darbą, jo kokybę. Todėl jis ir privalo būti ir geriausias, labiau už kitus patyręs tos srities žinovas.

     Viena sunkiausių vadovo darbo pusių— reguliuoti santykius kolektyvo viduje. Nuo to priklauso palanki ar nepalanki emocinė darbo atmosfera. Tarpasmeniniuose konfliktuose jis pasireiškia kaip teisėjas, taikintojas: vienus turi guosti, kitus barti. Vadovas baudžia ar giria valdinius priklausomai nuo darbo kokybės, įdėtų pastangų, konfliktiškumo laipsnio. Vadovas — tai pavyzdys, elgesio matas savo darbuotojams.

     Kaip matome, vienos vadovo pareigos yra oficialiai nustatytos ir įteisintos, o kitos — tik numanomos, "nerašytos". Pastarųjų žymiai daugiau. Iš jų ir galima spręsti, kokį valdiniai įsivaizduoja savo vadovą. Tikras vadovas — tai bendradarbių teigiamų emocijų centras, žmogus, kurio pavyzdžiu sekama, su kuriuo save sutapatinama. Geru viršininku pasitikima, jis sukuria savo darbuotojams saugumo jausmą. Jeigu kai kuriais atžvilgiais vadovas ir neatitinka savo valdinių idealų, jie gali jį mintyse "pertvarkyti" ir įsivaizduoti tokį, kokį, būtent, nori matyti. Ir kuo vadovas yra labiau nutolęs nuo savo valdinių, tuo daugiau vietos jis palieka bendradarbių vaizduotei perkonstruoti jo vaizdą taip, kaip jis atrodo valdiniams. Tai, žinoma, taikytina didesnių bendruomenių vadovams.

     Tai, kas pasakyta, liečia teigiamai vertinamą vadovą. Tačiau viskas gali smarkiai pakisti tuo atveju, jeigu kolektyvą ištinka nesėkmė, nekokybiška produkcija, plano neįvykdymas, atskirų narių pražangos ir pan. Tokiu atveju vadovas tampa "atpirkimo ožiu", nepasitenkinimo šaltiniu. Jeigu pasisekimo atveju vadovas yra gerų savybių simboliu, tai nepasisekimo atveju jis tampa visų negerovių ir trūkumų įkūnijimu. Nelengva tad iš tikrųjų būti geru vadovu.

     Vadovas niekados neturi užmiršti, kad valdiniai jį nuolat stebi. Pagal vadovo elgesį, jo emocinę būseną valdinys sprendžia apie savo santykį su vadovu. Niūri vadovo nuotaika gali būti sukelta, pavyzdžiui, nesklandumų šeimoje, bet žmogui, atėjusiam su asmeniniu prašymu pas tokį viršininką, susidarys įspūdis, kad vadovas nepatenkintas juo. Todėl ne veltui sakoma, kad geras vadovas yra tas, kuris savo nuotaikas palieka už kabineto durų.

     Ko gero, čia ir bus tas atvejis, kai vadovui gali trukdyti "emocionalumas" — t.y. nesugebėjimas paslėpti savo nuotaikų, kuris, daugelio psichologų nuomone, yra būdingesnis moterims. Kaip tai patikrinti, niekada nebuvus vadovu? Labai paprastai. Paklauskite save, ar įspūdžiai iš namų, šeimyniniai nesklandumai ir pan. labai veikia jūsų darbingumą? O darbe: ar greitai sutrinkate dėl nesėkmių ir duodate valią jausmams? Jeigu ne, jeigu mokate susitvardyti, ne perdaug atvirai reiškiate savo jausmus, galite būti ramus.