Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

    —    Priklausai redakciniam kolektyvui, tai rašyk, — rimtai tvirtina Vyriausias Redaktorius.

    Tema jam kažkaip galvon užklydo, o gal išplaukė iš dažno ir artimo bendravimo su žmonėmis. Veltui purčiau galvą, traukiau pečiais. Tai ne tema, o anekdotas. Ką galima rašyti?

    —    Parašyk, — sako, — kodėl mergaitės labai nori ištekėti!

    Ėmė ir sužėrė visas išsilaisvinusių laikų moteris į vieną maišą lyg pupas. Argi jis negirdėjęs apie moterų lygias teises? Argi nežino, kad moterys dabar jau laisvos — jos gali norėti ir pasiekti, ką tik nori. Kodėl būtinai ištekėti?

    Kai nuslūgo pirmojo susierzinimo potvynis, ėmiau dairytis. Kuo labiau dairiausi medžiagos temai, tuo keisčiau visas reikalas pradėjo atrodyti.

    Nuėjau apsipirkti. Didžiulėje maisto produktų parduotuvėje metalinius vežimėlius stumdė geras pustuzinis jaunų moteriškių. Pavargusiais veidais, tuščiomis akimis ir spiegiančiais įsakymais jos gaudėsi savo mažamečius vaikus tarp parduotuvės lentynų, kimšo į vežimėlius kūdikių maisto stiklainiukus, popierinius vystyklus, šluostė nosis, ramino besipešančius ir stengėsi kaip nors apsipirkti, neperšokant turimų pinigų sumos. Ar jos norėjo ištekėti? Ar norėdamos žinojo, kas jų laukia?

    Nuėjau parsivesti mažamečio sūnaus iš mokyklos. Aikštėn sugužėjo pulkas moteriškių, jos taip pat vaikų laukia. Dažna su vežimėliu, su vedamu už rankytės, su nešiojamu po širdimi. Jų veiduose taip pat maža gyvenimo džiaugsmo, nedaug energijos. Aišku, kad jos ir namuose neturi per daug poilsio, ramybės, o darbo ir rūpesčių — iki valiai.

    Ir taip visur: moterims - šeimininkėms skirtuose žurnaluose, televizijos reklamose. Ištekėjusios moters gyvenimas — ne pyragai. Darbas, rūpestis, maža pasitenkinimo atliktu darbu, nes jo nematyti, nors vakare visus sąnarius spaudžia nuovargis ir galva sunki. Jeigu dar moteris turi dirbti ir už namų sienų, jos parai per mažai 24 valandų. Tada prisimena Dievo prakeikimas iš liaudies pasakos "Artojas ir verpėja", kad moteris niekad savo darbų užbaigti negalėsianti, o vyras, atlikęs savuosius, galės visuomet atrasti laiko poilsiui. Ar tikrai merginos taip veržiasi į tą vedybinį rojų?

    Užklausta maža draugės dukrelė, kuo ji užaugusi norinti būti, tvirtai atsako: "mamytė". Visai tas pats atsakymas, tik kitais žodžiais pasakytas, nuskamba iš pradinės mokyklos šeštojo skyriaus mergaičių ir iš aukštesniosios aštuntokių. Tą pat šiek tiek droviai pakartoja su doktoratu pažįstama. Gerai mokslai, karjeros ir įdomios profesijos, bet merginų svajonė dar vis ta pati — ištekėti. Tuo tarpu pasiteiravus panašaus amžiaus berniukų, neatsirado nė vieno, kurio gyvenimo tikslas būtų vedybos.

    Jeigu prie šios berniukų nuomonės dar prikergus vyrus, tai susidaro įspūdis, kad vedybos yra moterų sugalvota institucija, į kurią vyrai nejučiomis įmanipuliuojami, įšnekinami, kai kitos išeities nebelieka.

    Ieškant medžiagos temai, pradėjo darytis visai neaišku: ar tikrai merginos taip nori ištekėti, ar čia dar vienas vyriškai giminei patogus mitas, kuris ilgus amžius laikė moterį "savo vietoje". Vyrai planavo didžius žygius, garbingus darbus dirbo, o moterims priklausė "vaikai, virtuvė ir bažnyčia". Moterys, įpratusios paklusti, nusileisti, nusilenkti "pranašesniems" vyrams, nuolankiai priėmė tokią situaciją. Ką jos galėjo daryti? Nedaug pagarbos ar teisių neištekėjusi moteris galėjo tikėtis. Kai kuriose kultūrose ji net sielos neturėjo, kol susirasdavo vyrą, kuris ją iš tokios baisios situacijos sutikdavo išgelbėti — vesti. Argi nuostabu, kad didžiausias tėvų rūpestis buvo ištekinti dukteris, kraičio gausumu paperkant būsimą vyrą, o mergaičių svajonė — ištekėti.

    Nors laikai pasikeitė, mitas užsiliko. Šiandien moteris gali savo gyvenimą tvarkyti pati, nereikia slėptis už vyro nugaros. Ji gali siekti mokslo, gali "planuoti didžius žygius ir dirbti garbingus darbus" greta vyrų. O vis dėlto įgimtasis lizdo sukimo sindromas dažnai pralenda pro moderniškumo kevalą, kuriuo šiuolaikinė mergina dangstosi. Mergaitės ištekėti nori gal nė kiek nemažiau, kaip prieš porą šimtmečių ar daugiau, kada jos meldėsi jaunam Mėnuliui dievaičiui, nešė aukas deivei Mildai, kad atsiųstų bernelį su aukso žiedeliu...

    Belieka klausimas — kodėl? Atsakymų tiek, kiek užklaustųjų: nes mylėjo, nes norėjo visą gyvenimą kartu praleisti, nes be jo gyventi negalėjo, nes tingėjo dirbti, nes norėjo turėti saugų gyvenimą... Gal būt, atsakymo neverta ieškoti, nes jis yra paties Tvėrėjo, pačios natūraliosios gamtos padiktuotas. Atskirai vyras ir moteris, nesvarbu kokias asmeniško išsilavinimo ar nepriklausomumo aukštybes pasiekę, lieka kažkaip nepilni, tarytum neišbaigti, lyg dvi atskiros to paties vieneto pusės. Moteris, būdama jautresnė tikriesiems gamtos dėsniams, tai pajunta pirmoji. Jaučia tai ir vyras, tik jo "vyriškumas" dažnai neleidžia prisipažinti. Daugumui vyrų dar gana toli iki tokio žmogiškosios evoliucjos taško, kada galės ramiai tarti, kad nori sukurti šeimą, kad jam svarbu vesti. Įgimtasis lizdo sukimo sindromas ir juos veikia, tik vyrai tai mėgsta vadinti kitokiais vardais, pajuokdami moteris už atvirumą.

    Ne visos merginos svajoja apie vedybas, tik tokių kilnių tikslų skatinamos. Daugeliui tai mados reikalas. Negarbinga likti senmerge, lyg niekam nereikalinga, niekeno nepasirinkta. Daugeliui tai materialinių išskaičiavimų reikalas. Vyras, ypač su gera profesija, uždirbs pragyvenimą, nereikės rūpintis ateitimi. Didelė materialistinio galvojimo propaguotoja yra mergaitės mama, kiuri svajoja apie daktarą, inžinierių ar kitos pinigingos profesijos vyrą savo dukteriai ir nejučiomis tas svajones perduoda mergaitei. Dabartinės populiariosios komercijos tikslas — privilioti, patraukti pirkėjus, nes tas ar kitas reklamuojamas produktas patiks priešingos lyties asmeniui. Tam skiriami ir intensyviai reklamuojami įvairūs reikmenys televizijoje, spaudoje, filmuose, kiekvienoje įmanomoje ir neįmanomoje vietoje. Nežiūrint, kad komercija stengiasi suartinti priešingų lyčių asmenis nors ir dirbtinėmis priemonėmis, visuomenė į tą suartėjimą dar vis žiūri abejingai, net su pasipiktinimu, jeigu jis nesibaigia vedybomis. Šeima tebėra pagrindinis visuomenės vienetas, nors liberalieji stengiasi propaguoti "be varžtų, be žiedų" laisvą gyvenimą.

    Nors ir komercinių manipuliacijų kiek atbukintos, mergaitės tebejaučia, kad "laisvo" gyvenimo nėra. Anksčiau ar vėliau kas nors turės už tuos malonumus užmokėti. Dažniausiai tokia sąskaita pateikiama moteriai. Todėl tas natūralusis atsargumo instinktas leidžia mergaitei reikalauti vedybų, o ne kažkokio dirbtinio pakaitalo.

    Išvada labai paprasta: mergaitė nori ištekėti, tai tiesa, bet lygiai taip pat ir vyrai nori sukurti šeimas. Niekas jiems rankų nesuka, kad eitų prie altoriaus, eina besišypsodami! Jeigu vyrai vis dar nepajėgia prisipažinti, kad jiems svarbus šeimyninis gyvenimas, reikalingos vedybos, tai moterys yra jiems atlaidžios. Joms juk nesunku žaisti tuos nekaltus žaidimėlius, o vyrai tiki išlaikę savo "vyriškumo mitą" sveiką ir nepalaužtą. ..

Moterystė — tai laivelis, nešąs du asmenius audringa jūra: jei kuris jų padarys neatsargų, neapgalvotą judėsį — laivelis apsivers.

L. Tolstoj