Spausdinti

Zenta Tenisonaitė

KOKIA GRAŽI TU, ŽEME

Kokia graži, tu, Žeme,
kada regiu tave,
kabėdamas aukštai erdvėj.
Kai tuštumos rūkai
ir žvaigždžių milijonai
mane tik supa ir linguoja.

Kokia graži tu, Žeme,
tarytum mėlyna vilties liepsna
juodo dangaus akiraty
ir šviesus kelrodis
į pasakos svajonių karalystę.

Kad nors lietaus lašai
paliestų veido odą ...
Kad juodžemio ir molio kvapas
pakutentų nosį ...
Aš tik mąstau, mąstau —
dabar —
kokia graži tu, Žeme ...

DIEVO VEIDAS

Koks nuostabiai gražus
turėtu būti Dievo Veidas,
jei būtų matomas Jis
žmogaus akimis.

Dabar kaip atspindys, kaip veidrodis,
žiedų spalvose mirguliuoja,
o šypsena — kiekviename gėlės žiede
gerumą rodo.

VĖJO DOVANA

Šiandien iš Tėviškės man vėjas
atgabeno saulės spindulėlį vieną.
Ir aromatą atnešė vandens
iš šnekančio šaltinio girioje.
Nors rankose šiandien
tik vėsu vėjo kvapą dar laikau,
bet taip brangi, brangi ta dovana,
kad su tavim nesidalinsiu.

RYTO GARSAI

Rytą, kai jauna šviesa
apgraibom ieško tako,
pirmieji paukščių trimitai
garsiai ir ikyriai
padalina pasaulį į dvi puses —
tau ir man.

AUŠROS GIMIMAS

Naktis, tarytum pasakiškas paukštis,
suplasnojo sparnais
ir pakilo į dangų.

Baltame dienos lizde
paliko prasikalęs rytas
gaidžio balsu kelti
tamsumos dangą.

BAIMĖ

Nerimas įleidžia kreivas šaknis į širdį
ir sužydi, tarytum juodi erškėčiai.
Siela rauda žemės žalumo, kai žmogus
galvotrūkčiais dangina save į prarają.

AR SVARBU

Amžina Laiko jūra,
kurioje nuskęsta
gyvenimas, meilė, mirtis ...
Ar svarbu?...
Ar svarbūs žodžiai
ir benamės mintys
vienišu keleiviu,
kurie kaip meteorai
nušvinta ir dingsta
Amžinybės jūroje ...
Ar svarbu?... Ir kam ...

MIRAŽAI

Mano sapnai sudužo,
kaip kristalo veidrodis ūmai...
O aš mačiau jame,
kaip jūrą, platų ežerą
ir
ant vandens linguojantį
baltos lelijos žiedą ...
Saulėtekio spalva pragydusi
pavasarį girdėjau,

ŽODŽIAI

Kaip sieną auga žodžiai.
Siena kaip kalnagubrys.
Sakyk, kodėl žodžių šešėliuose
slepiasi nakties tyla,
o tarp jų žydi
violetiniai vijokliai
kaip siena ...