Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVOS LITERATŪRA UŽSIENYJE

     Svetimomis kalbomis spausdinami tarybiniai žurnalai atidaro platesnius vartus užsienio skaitytojams geriau pažinti lietuvių literatūrą. Ypač Maskvos žurnaluose literatūros kritikai negaili pagyros žodžių lietuviams rašytojams. Lietuvių literatūra Tarybų Sąjungoje išversta į 32 TSRS tautų kalbas. Prancūzų kalba išleistas M. Sluckio romanas "Uostas mano neramus". Anglų kalinėtas". Ispanų ir anglų kalbomis K. Kubiba J. Avyžiaus romanas "Sodybų tuštėjimo linsko pasaka "Varlė karalienė". E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus kūrybos pavyzdžiai paskelbti angliškoje antologijoje "50 tarybinių poetų".

     Šiuolaikinė lietuvių literatūra yra įtraukta į Europos tautų literatūrines enciklopedijas. Ypatingai Lietuva pagarsėjo Europos kultūriniame pasaulyje paprastų žmonių dainomis, kurias į vokiečių kalbą vertė Johann Herder. Savo įvairių tautų paprastų žmonių dainų rinkinyje yra išvertęs ir 8 lietuvių dainas. Goethe, rašydamas operetę "Die Fischerin", joje panaudojo keturias iš J. Herderio užrašytų lietuviškų dainų. Viena iš jų Ruigio į vokiečių kalbą išversta "Aš atsisakiau savo močiutei". Į šią enciklopediją įrašytas K. Donelaitis, pavadintas didžiausiu lietuvių poetu, sukūrusiu pasaulinės reikšmės poemą "Metus". Po jo Adomas Mickevičius. Vėliau pasirodė per paskutiniuosius 15 metų Salomėja Nėris, P. Cvirka, J. Baltušis, A. Venclova, V. Mozoriūnas, E. Mieželaitis, M. Sluckis, Just. Marcinkevičius. Šiandieniniai lietuviai literatai tęsia senus ankstyvesnio laikotarpio papročius, stengdamiesi kiek pajėgdami dar daugiau praturtinti musų lietuvių literatūrą, taip žurnale "Pergalėje" rašo A. Stankus.

LIETUVIŲ KALBOS SALELĖS

     TSR Mokslų akademijos kalbos tyrinėtojai yra išaiškinę, kad kaimyninėse valstybėse išsilaikiusios lietuvių kalbos salelės yra išsaugojusios nemažai senovinių kalbos ypatybių. Daugiausia tyrinėta lietuvių kalbos salos Gudijoje ir kaimyninės Lenkijos pakraštyje. Dėl šiaurinės lietuvių kalbos ribos ploto manyta, kad ji dabar maždaug sutampa su respublikos siena. 1970 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis, Latvijos kaimuose ir miestuose rasta, kad čia lietuvių gyvena penkis kartus daugiau, negu Gudijoje ar Lenkijoje. Latvijoje dar šiandien užtinkami lietuvių kalbos ploteliai, kurie nesisiekia su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu ir todėl jie kasdien po truputį mažėja ir nyksta. Labiausiai nutolusios į šiaurės rytus yra lietuvių kalbos salos Latgaloje. Artimiausiu keliu nuo respublikos sienos jos yra apie 63 mylios. Remdamasis kalbos garsų pakitimais ir Naugardo kronika, K. Būga manė, kad Latgaloje lietuviai gyveno jau nuo 12-13 amžiaus. Vėlesniais tyrinėjimų duomenimis, pasirodė, kad Žiemgaloje, Kuržemėje ir Vidžemėje lietuvių buvo dar daugiau negu Latgaloje.

LIETUVIU LITERATŪROS MOKSLAS IR KRITIKA

     Šioje knygoje surinkti visi literatūros, mokslo ir kritikos darbai su bibliografine rodykle. Leidinyje rašoma apie literatūros, mokslo ir kritikos knygas, garsinimus, disertacijų autoreferatus, darbus, išspausdintus filologinio pobūdžio testiniuose leidiniuose ir svarbesniuose sąjunginiuose bei respublikiniuose laikraščiuose, o taip pat žurnaluose spausdintus straipsnius bei įvertinimus. Aprašomi ir atsiminimai apie rašytojus.

     Knygos turinys labai platus ir įvairus. Surašyti lietuvių ir kitų tarybinių tautų bei užsienio autorių darbai lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis apie lietuvių literatūrą.

     Knygoje yra keturi skyriai: "Lietuvių literatūra", "Rusų literatūra", "Kitų TSRS tautų literatūra" ir "Užsienio literatūra". Žinoma, didžiausias yra lietuvių literatūros skyrius. Jis skirstomas į bibliografiją, bendrąjį skyrių ir literatūrą apie atskirus autorius.

     Leidinys labai naudingas ir svarbus šaltinis literatūros mokslo darbuotojams, mokytojams, bibliotekininkams ir visiems besidomintiems literatūra.

     Knygą sudarė E. Stančikas. Išleido "Vaga" Vilniuje 1976 m.; 429 puslapių.

DAUGIAU ŽINIŲ APIE KURŠIŲ NERIJĄ

     Vokiečių gamtininkas ir keliautojas A. Humbolt yra pasakęs, kad Kuršių nerija tokia nuostabi, kad ją taip kaip Ispaniją arba Italiją turi pamatyti kiekvienas, kas nori, kad jo sieloje nestigtų stebuklingo grožio vaizdų.

     Kuršių nerijoje pavasaris visada vėliau nei anapus Kuršmarių. Čia žmogus turi du didelius džiaugsmus — Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Prie pušyno ir marių stovi žvejų namai su lentelėmis ir užrašais, kad praeivis būtų pagarbus šiems pastatams. Prie šių namų gali pamatyti senoviškas žvejų valtis, o viduje įrengtus muziejus.

     Senais laikais Kuršių Nerija buvo toliau į vakarus. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Susidariusios smėlio plokštumos, statmenos viena kitai, ėmė slinkti tolyn į neriją. Ilgainiui iškilo ištisas smėlio kalnynas, kuris apaugo žole ir krūmais, o vėliau net nuskurdusiomis pušaitėmis. Dažnai gaisras nusiaubdavo kalnagūbrius, bet medžiai vėl greit ataugdavo. Po kiek laiko čia apsigyveno žmonės. Tai buvo neturtingi žvejai. Jie, kiek sveikatos turėjo, pradėjo kovoti su gamta. Darbas buvo nelengvas. Vėjas pūtė nuo jūros pusės, slinko smėlio kalnai, bet žmogaus pasiryžimas sunaikino tai, ką gamta buvo sukūrusi per tūkstantmečius. 19-tojo amžiaus pradžioje Kuršių nerija tapo smėlio dykuma su nedidelėmis oazėmis. Lakusis smėlis užpustė septynis kaimus. Lotmiškių kaimas buvo užpiltas 42 metrų aukščio kalva, Pilkopos kaimo sodai 59 metrų aukščio kopomis. Buvo palaidoti taip pat ir Karvaičiai, Naujoji Pilkopa, Kuncus, Priedinė, Naglius, o Naujuosius Naglius staiga užpylė nuslinkusi kopa. Likusių Smiltynės, Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos gyventojai kėlėsi į kitas vietas.

     Rašytiniuose istorijos šaltiniuose — kryžiuočių karo kelių aprašymuose — Nida minima 1385 m. Tada ji buvo apie du kilometrus nuo dabartinės. 1599 m. Nidoje gyveno 36 žvejų šeimos. 18 a. pradžioje senoji Nida užpustoma smėlio, ir gyventojai persikelia į dabartinę Nidą, prie kurios dar netoli buvo Skruzdynės kaimas. Gyventojai iš Naujųjų Naglių įkūrė Purvynės kaimą. Ilgainiui visi kaimai susiliejo į vieną, ir 1732 m. yra Nidos miestelio pradžia.

     Pirmasis žmogus, kuris ėmęsis apsodinti slenkančias pajūrio kopas medžiais, buvęs Dovydas Kuvertas. Daug metų truko žmogaus kova su slenkančiu smėliu. Miškininkai nuosekliai ir planingai dirbo, atkurdami Neringos miškus. Kopas žmonės tvirtino sėdami žole ir kalnų pušaitėmis. 1966 m. Nerijos apylinkė buvo paskelbta draustiniu.

     Pasakojama, jog filosofas Emanuelis Kantas, žvelgdamas į rasto gintaro gabale suakmenėjusį uodą, taip kalbėjo: "Jeigu tu, mažasis uode, galėtum prabilti, mūsų pažinimas būtų kitoks".

     Žmonės bando atskleisti dar nežinomas Kuršių nerijos paslaptis. Einant per Kuršių neriją, smėlis girgžda po kojomis ir tartimi kužda paslaptingą praeitį.

LIETUVOS VISUOMENĖ

     Lietuvoje visuomeninėje gamyboje dalyvauja arba mokosi apie 93 procentai visų darbingo amžiaus žmonių. Likusieji 7 procentai, daugiausia moterys, augina priešmokyklinio amžiaus vaikus ir užimtos asmenine pagalba namų ūkyje. Yra sumažėję galimybės paskirstyti darbo jėgą tarp įvairių ūkio šakų, nes kaimas, ilgus metus šelpęs miestą žmonėmis, dabar pats jaučia darbo jėgos trūkumą. Šiuo metu Lietuvoje viltys papildyti darbo jėgą yra šiandieniniai mokiniai, kurie šiame penkmetyje sudarys apie 80 procentų dirbančiųjų.

     Kasdieninių reikmenų gamyboje dirba keturi penktadaliai visų dirbančiųjų, iš kurių daugiau kaip trečdalis dirba pramonėje ir apie trečdalis — žemės ūkyje. Dirbančiųjų statyboje ir prekių pervežime palyginus labai nedaug. Bendrame dirbančiųjų skaičiuje padaugėjo inžinierių ir architektų. Užtektinai turint šios srities žinovų, numatyta praplėsti šiuos pramonės miestus: Alytuje statybinių medžiagų, drabužių ir pašarų paruošimo pramonę; Kapsuke pieno gaminių, metalo apdirbimo, o taip pat statybinių medžiagų; Utenoje — metalo apdirbimo, mašinų gamybos, maisto ir trikotažo; Jurbarke — statybinių medžiagų ir trikotažo.

     Rytinių respublikos rajonų jaunimui siūloma tapti energetikos žinovais ir vėliau dirbti Ignalinos atominėje elektrinėje.

     TSR Ministrų Tarybos Valstybinio darbo komiteto pirmininkas B. Gaigalas nusiskundžia, kad tik 48 procentai tėvų pritaria vaikų išsirinktam darbui, 13 procentų tėvų nepritaria, o 39 procentai iš viso nekreipia dėmesio į vaikų ateities planus ir pasilieka tik pašaliniais stebėtojais.

IŠ VIENO KUNIGO LAIŠKŲ

     Čia duosime keletą ištraukų iš vieno Lietuvoje dirbančio kunigo laiškų, kuris, nežiūrint įvairių sunkenybių, labai gražiai apaštalauja tarp mūsų tautiečių, ištroškusių Dievo ir paguodos savo dabartinio gyvenimo varguose.

Redakcija

Mielieji,

     Praėjusį sekmadienį mūsų kaimyninėje parapijoje buvo atlaidai. Nuvažiavau iš vakaro, paklausiau išpažinčių, pasakiau žodelį, o sekmadienį kalbėjau net tris kartus. Buvo labai daug išpažinčių; ypač dabar, prieš mokslo metus, daug jaunimo ėjo išpažinties. ..

     Jūs rašote, kad teko susitikti keletą asmenų, šią vasarą buvusių Lietuvoje ir papasakojusių labai daug gražių dalykų apie ją. Labai gražu, kad juos susitikote ir išgirdote pasakojant apie pažangą Lietuvoje. Reikėtų juos daugiau pavedžioti ir daugiau ką parodyti. Daug ką pamatė ir iš Rytų Vokietijos atvykę vyskupai. Jie buvo uoliai globojami ir vedžiojami. Buvo Trakuose, berods, taip pat ir Vievyje pas Kaišiadorių valdytoją, vyskupų vasarvietėse ir kitur. Norėjau ir aš su jais pasikalbėti, bet kad jų laukė vis nauja ir nauja programa. Jiems buvo rodoma įdomesnių dalykų, kokių ir jūsų turistai galėjo pamatyti ne tik Vilniuje, bet Maskvoje ar Rygoje...

     Per radiją girdėjau, kad pas jus, Clevelande, šią vasarą buvo kongresas. Kaip malonu būtų bent kur nors kampelyje tarp jūsų visų pabūti, pasiklausyti, pasidžiaugti. Taip labai norėtųsi jus visus ten pasveikinti ir palinkėti ištvermės. Žinokite, kad jūsų darbas nėra beprasmis, jo vaisiai ir čia labai jaučiami.

     Visas paskutines žinias iš mūsų krašto jūs ten greitai sužinote. Šiomis dienomis kiek apsitvarkiau, kad nebūtų kur nors aplinkui nereikalingo balasto, kuris gali būti nenaudingas...

     Gyvenime tenka daug kuo nusivilti, ne kartą noris rankas nuleisti ir kažin kur pabėgti. Bet kartais pas tuos pačius žmones, kuriais nusivili, vėl pamatai daug gražių dalykų, pamatai, kaip pagaliau visi veržiasi kažkur aukštyn. Juos tik laikinai kas nors buvo sulaikę...

     Apaštalas Paulius, sumuštas akmenimis, nenusiminė, rankų nenuleido, bet stiprino kitus, ragindamas ištverti, nes "per daugelį vargų reikia įeiti į Dievo karalystę". Bet kokia kaina, bet kokiu keliu mes visi turime sugrįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą. Tėvynės ilgesys nustelbia bet kokį skausmą, kuris pasidaro net nebejaučiamas. Pereiti per kančias, per erškėčius pasidaro nebebaisu, kai akys nukreiptos į amžinybę. Žmogui pats brangiausias dalykas yra gyvas tikėjimas. Be tikėjimo ir be pasitikėjimo Dievu reikėtų gyventi nuolatinėje baimėje, galima būtų iš proto išeiti. Dabar gi nebūtų baisu visko nustoti, kad tik būtų galima rasti Dievą ir pas jį sugrįžti. Žinoma, širdis dar trokšta už jo teises ir garbę pakovoti, bent truputį pakentėti. Aš tikiu, kad jeigu jis mums siunčia kokį vargą ar uždeda ant pečių sunkų kryžių, tai duoda ir jėgų, reikalingų malonių, tam kryžiui nešti. Tada belieka tik už viską ir visada jam dėkoti...

     Man berašant šį laiškelį, atvažiavo žmogus vežtis mane į laidotuves. Laidojom moterį 40 m. amžiaus, kuri pirmiau nelabai pavyzdingai gyveno, bet prieš mirtį atliko išpažintį. Kapinėse per laidotuves paprastai susirenka daug žmonių, kurie į bažnyčią labai retai, o gal ir visai neina. Gera proga ką nors pakalbėti. Po mano žodžio pradėjo kalbėti dar viena moteriškė. Kalbėjo poetiškai apie paukštelių čiulbėjimą, amžiną atminimą, paliktus vaikus našlaičius, "gal kuris jų bus kosmonautas" ir t.t. Paskui aš priėjau prie jos ir pagyriau jos poetišką talentą. Užsimezgė kalba apie Dievą. Žmonės aplinkui sustoję klausėsi. Paskui ji atšovė: "Kas matė Dievą? Viską daro tiktai žmogaus protas". O aš tada ją paklausiau: "O kas gi matė protą, kaip jis atrodo?" Ji, nebeturėdama ką pasakyti, atsiprašė, kad dar turinti eiti atsisveikinti su mirusia... Kiti žmonės man sako: "Gerai, gerai, kad kunigėlis taip pasakei..

     Liepos 4-5 d. buvau nuvykęs į Žemaičių Kalvariją (ją šiandien Varduva vadina). Nors oras buvo lietingas, tačiau žmonių minių neatbaidė. Tiesa, šių metų atlaiduose žmonių buvo kiek mažiau negu paprastai. Komunijų šiais metais buvo išdalinta 4000, o paprastai per šiuos atlaidus būdavo išdalinama 5000. Su dideliu būriu žmonių apėjome Kalnus, giedodami ir melsdamiesi. Giedoriams reikia stiprios sveikatos, norint ištraukti giesmę, kopiant į kalnus ir kalnelius. Tame būryje ėjome šeši kunigai, nemažai vyrų, bet daug daugiau moterų, jaunimo ir vaikų. Žemaičiai išgelbėjo visas tos šventovės koplytėles ir koplyčias (18) nuo sunaikinimo, o pasikėsinimų buvo nemažai. Kalvarijas jie švenčia visą savaitę, o kartais ir su priedais, pvz. šiais metais — nuo liepos 1 iki 10 d.

     Šių metų vasarą Lietuvoje mirė kun. Aleksandras Papučka. Vienas jo kurso draugas pasakojo, kaip jis visą gyvenimą troškęs mirti per mišias arba tuoj po jų. Taip ir įvyko. Vos-ne-vos mišias atlaikė, kiti turėjo jam padėti — palaikyti. Kristaus Kūno šventės oktavos dieną dar palaimino vaikus ir sukrito ant žemės. Kiti nunešė į butą, ir ten tuojau mirė.

     Kai jis klebonavo Skiemonyse, daug žmonių plaukdavo į Skiemonis. Kartais jis visą dieną sėdėdavo klausykloje, dažnai per dieną išdalindavo šimtus Komunijų. Kartą pas jį atvažiavo kažkokie ateistai ir prašė parodyti vietą, kur vyksta stebuklai. Klebonas juos nusivedė į bažnyčią, parodė klausyklą ir altorių ir pasakė: "Štai kur vyksta stebuklai. Jeigu norite juos pamatyti, palaukite, aš užsivilksiu kamžą ir užsidėsiu stulą — ateisiu išklausyti jūsų išpažinties. Tada pamatysite stebuklą". Šį pavyzdėlį apie kun. Papučką papasakojo kunigas per laidotuves.

     Kai kurie dalykai žmogų truputį slegia. Bet čia tuoj prisimenu evangelijos palyginimą apie sėjėją. Jeigu ir daug grūdų krinta ant uolos arba pakelėje, kur paukščiai juos sulesa, bet užtat dalis sėklos krinta į gerą dirvą ir neša šimteriopą vaisių. Yra žmonių, kurie atidirba už kitus — supasavusius. Pasaulyje yra daug tamsos, daug purvo... Būtų labai liūdna, jeigu tarp visų tamsybių nebebūtų tikrų švyturių. Kai audros dūksta, vėjai švilpia, tai kaip tik tokios audros dar labiau užkuria tikruosius švyturius, kurie dar labiau dega ir šviečia. Gražu šviesti ir aukotis kitiems. Jeigu ir niekas iš žmonių tavęs nesuprastų ir tavo pasiaukojimo neįvertintų, jeigu visas tavo darbas ir triūsas būtų lyg anoji evangelijos sėkla, nukritusi ant uolos, vis tiek ir tada tavo auka turi prasmę. Jeigu ji tik Aukščiausiajam patinka ir kaip Alpių žibutė tik Visagalį pagarbina. Kaip gera čia, žemėje, nelaukti jokio pasisekimo, jokio užmokesčio, o tik stengtis visa širdimi pašlovinti savo Tvėrėją ir Viešpatį. Man rodos, kad visi žmogaus nepasisekimai, visos tamsybės yra didelė Dievo dovana. Kaip tik tada žmogaus širdis dieną ir naktį visomis jėgomis veržiasi į savo Išganytoją ir savo Dievą. Ji pamiršta ir tas tamsybes, o mato tik šitą dangišką šviesą ir gieda padėkos giesmę.