Nijolė Jankutė

    Po Pyliponio lietuviškasis "mystery" romanas taip ir nuvyto; iš tikrųjų, kaip reikiant net išsiskleist nesuspėjęs. Jei kuris rašytojas kada ir norėjo suregzt paslaptingą detektyvinę istoriją, tikriausiai neišdrįso: šios rūšies kūryba pas mus nebuvo laikoma literatūra. O gaila, nes nuotykingų, intriguojančių, gudriai sunarpliotos fabulos pasiskaitymų trūksta. Netikiu, kad nuotykių romanų pasiskaitymas uždeda skaitytojui blogo skonio antspaudą; taip pat netikiu, kad nuotykių romanas būtinai yra "prasta" literatūra. Svarbu, kaip jis parašytas.

    Kad Almenas sugeba parašyti intriguojančių nuotykių knygą autentiškumą išlaikančiame istoriniame fone, spėjom įsitikint, skaitydami jo "Upė į rytus, upė į šiaurę" ir "Šienapiūtė". Bet su "Sauja skatikų" autorius atverčia mums naują savo kūrybos lapą — detektyvinį romaną.

    Kad šis romanas Almenui taip pat gerai pavyko, kaip jo nuotykingieji istorijos rėmuose, nebūtų galima užtvirtinti. Detektyvinis romanas su viena pagrindine paslaptim, kurią turi paprastai labai trumpu laiku išrišti vienas asmuo, nėra dėkinga sritis autoriui, mėgstančiam plačius kūrybinius mostus, būrius veikėjų, įvykius - nuotykius, kurie rutuliuojasi vienas iš kito per dešimtmečius.

    "Saujos skatikų" nuotykiai vyksta dabartyje, JAV-bėse. Veikėjų nedaug: paslaptingas Vilnius Sadauskas bei jo šeima ir Donatas Vėbra, visai netikėtai tapęs detektyvu ir besivaikąs Sadausko paslaptį nuo Shenandoah per Baltimorę ir Čikagą iki Okanogan Falls, Vašingtono valstijoj. Paslapties užuomazga — karo metu Lietuvoje dviejų draugų paslėpti provincijos muziejėlio eksponatai (tarp jų ir senų skatikų sauja). Tų eksponatų dabar ieško trečiasis, tėvynėj pasilikęs bičiulis per Donatą Vėbrą, milicininką, kuris lanko savo gimines Amerikoj. Tų skatikų svarbą romano eigai autorius anuliuoja jau 41 psl., pagilindamas V. Sadausko paslaptį. Tačiau ją per likusius 209 puslapius Donatas Vėbra, lietuviškasis Columbo-Kojak įsikūnijimas, skaitytojui išnarplioja ir sklandžiai atsako į visus iškilusius klausimus.

    Vilniaus Sadausko paslaptis gana įdomi, jos išaiškinimas nuotykingas, veikėjai gyvi ir natūralūs, kaip ir jų autentiška mums visiems įprasta, JAV-bių didmiesčių aplinka. Veikėjų kasdienybė — darbai, apkalbos, baliukai, prestižo lenktynės, tėvų -vaikų apkartę santykiai, taip pat prisideda prie literatūrinės romano tikrovės. Tačiau pagrindinis "Saujos skatikų" herojus Donatas Vėbra, vis dėlto, kaip amerikiečiai sako, "too good to be true" net ir detektyviniam romane.

    Pirmąkart į JAV-bes iš okupuotos Lietuvos atvykęs, anglų kalbą mokąs iš gimnazijos vadovėlio, Donatas "piauna" per Amerikos miestus, greitkelius ir visą gyvenimo būdą, kaip peilis per sviestą. Jis neturi nė mažiausios kalbinės problemos su amerikiečiais pašnekovais, pradedant autobuso bendrakeleiviais, baigiant policininkais, firmų egzekutyvais ir negrais. Ne tik problemų, bet nė trupinėlio nejaukumo Donatas nejaučia, vairuodamas įvairias mašinas šio krašto surizgusiais greitkeliais ir nepažįstamų didmiesčių gatvėmis. Tačiau Donato pokalbiai su Delstar bendrovės egzekutyvu Mr. O'Donell ir jo sekretore gerokai pertempia įtikimumo ribas. Ne todėl, kad detektyvai neužsiimtų tokiais "klaidinančio identiteto" triukais ar šantažais, vyktų tai literatūroj ar gyvenime, bet kad tokias šerlokiškas plonybes be kliūčių ir abejonių "išspaudžia" vos kelias savaites svetimam krašte pabuvęs policininkas. To stebėtino apsukrumo Donatui galėtų pavydėti garsieji TV detektyvai, kaip lt. Columbo ir lt. Kojak. Taip greitai ir sklandžiai paslaptis išaiškinti jiems nepavyksta.

    Beje, daugelį skaitytojų šokiruos Eglės Sadauskaitės elgesys dviejų šio romano lapų apimtyje. Ar tas epizodėlis padeda romano intrigai, klausimas, bet kad jis intriguoja (ar šokiruoja) skaitytoją—aišku. Taip pat aišku, kad mūsų tautybė, deja, nesuteikia imuniteto amoralumui. Bet Eglė, gink Die, nepretenduoja į "tipingą lietuvaitę". Greičiau, ji patetiškas pragmatiškų mokyklų ir hedonistinės aplinkos produktas.

    "Sauja skatikų", atrodo, visai nebuvo taisyta nei kalbos, nei korektūros atžvilgiu. Ir vienur, ir kitur — daugybė klaidų. Pvz. tiesioginės kalbos skyryba smarkiai šlubuoja. Dažnai nebegalima atskirti, kur veikėjas pasakoja dabartyje, o kur jis prisimena kitus kalbant praeityje. Svetimų kalbų posakius knygoje vartojant, reikėtų atidžiai pasitikrinti jų gramatinį taisyklingumą. (Pvz. romane užtinkamas "in pacem" turėtų būti "in pace"). Aplamai, skaitant sunku atsikratyt jausmo, kad knyga buvo "skubinta" konkursui.

    Tačiau nežiūrint nesklandumų, lietuviškas detektyvinis romanas — maloni staigmena. Neturėdami šio žanro specialistų ir ilgamečių tradicijų, lietuviškos A. Christie gal ir nesulauksim, tačiau K. Almenas geras kandidatas į paslapčių sunarpliotoją-atnarpliotoją.

Kazys Almenas. “Sauja skatikų”. Premijuotas romanas. Aplankas dail. V. O. Virkau. Spaudė “Draugo” spaustuvė 1977 m. Kaina 5 dol.