Ses. Ona Mikailaitė

PAPRASTI DALYKAI...

Paprastas raudonumas
gėlių ant kaimyno palangės —
toks tiesiog i kaktą mušantis
raudonumas
man primena,
jog Tu,
kurio žodžiais nepajėgiu prisišaukti,
kurio artumos apdainuoti nemoku,
esi kaip tas raudonumas — tikras
ir paprastas.

*

Juodo asfalto brūkšnys,
nubrėžtas žemės veidu,
pusiau padalinęs pievą
ir mišką,
aiškiai, be jokių kompromisų sako,
jog reikia rinktis,
jog reikia pasaulį
laužti pusiau — kaip obuolį,
                    kaip duonos riekę,
ir rinktis
geresniąją pusę.

*

Ir lapkričio rožės,

mieste matytos,

į plytų sieną atsirėmusios,

man mena šiandien,

kad ir lapkričiui ranką paspaudus,
retkarčiais galima rasti
geltonos rožės žiedlapį
delno duobutėj...

*

Tavo balsas
duslus ir tolimas,
ir pilnas nesuprastų žodžių,
bet šiltas tavo balsas,
kaip oras virš kepamų kaštanų,
man sako,
jog susikalba žmogus su žmogum,
nežiūrint visos agonijos,
nežiūrint širdgėlos,
nežiūrint nesuskaitomų bandymų
pasakyti arba suprasti
paprastą ir žmogišką žodį
bent vieną sykį...

*

Praplikęs medis,
kuris tiesiog į mane žiūri
Ir seka mano judesius
pro lango stiklą,
yra nekalbus,
tačiau jis man patinka,
nes kasmet
pats pirmutinis nusimeta lapus
ir stovi sau,
nepaisydamas nieko, stovi
ir žiūri,
ir laukia,
ir žino, kas bus toliau.