Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

 GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

    Peržvelgdami praeitus 20 metų, girdime daug kalbų apie įvairius trūkumus, spragas. Vienu metu atrodė, kad Rusija savo technologija pralenks Ameriką, nes ten griežtieji mokslai labiau buvo pabrėžiami. Bet per keletą metų Amerikoje atsirado tiek inžinierių, fizikų ir t.t., kad ne tik pasigamino geresnes raketas, bet net ir darbų šiose srityse pritrūko. Panašiai įvyko ir su mokytojais. Prieš trejetą ketvertą metų Amerikos mokytojai keliavo į Europą dirbti, nes čia savo profesijoje jau nerado vietos. Panašiai susitvarkė ir lietuviai išeivijoje. Atvažiavę į Ameriką, mokėmės krašto kalbos, bet greit atsirado mokyklos, stovyklos, spauda, organizacijos ir t.t. Vis tenka spaudoje skaityti, kad trūksta mokytojų, vaikams literatūros, muzikos ir pan., bet neteko skaityti, kad kokia lituanistinė mokykla užsidarė, nes pritrūko mokytojų, o vasarą stovyklos pilnos lietuviškai (geriau ar silpniau) kalbančių ir dainuojančių vaikų. Nenoriu teigti, kad ten viskas be vargo idealiai vyksta. Kai kurie šios veiklos aspektai itin nusmukę kokybės atžvilgiu, bet kai būna labai blogai, vėl atsiranda asmuo, kuris pasiraitoja rankoves ir kimba į darbą, nes juk aišku, kad vien burnos aušinimu darbas pats nepasidirbs.    Atsirado spraga-krizė ir dvasinių pašaukimų srityje. Trūksta kunigų, vienuolių. Ką surinkti duomenys rodo?

DABARTINĖ PADĖTIS

    Kunigų vienybės suvažiavimo aprašyme ("Draugas", 1973.X.9) kun. J. Šarauskas teigė, kad "klierikų skaičius stipriai sumažėjęs, pagarba kunigui menkėja, nusiskundžiama pamokslais, mažėja šeimos, kurios norėtų, kad jų vaikai būtų kunigai". Dr. Carroll W. Tageson savo studijoje "Report of study of Church vocations" pateikia aiškius duomenis, pabrėždamas, kad sumažėjęs klierikų skaičius pilno paveikslo neparodo. Prie to dar reikia priskaičiuoti, kiek per tą laiką išstojo kunigų bei vienuolių, kiek padidėjo tikinčiųjų skaičius ir kiek proporcingai iš padidėjusio jaunimo skaičiaus mažiau domisi dvasiniais pašaukimais. Tarp 19-36 ir 1969 m. išstojo iš viso 3413 kunigų: 1749 iš parapijų ir 1664 iš vienuolynų. Vyrų bei moterų vienuolynuose yra maždaug tie patys duomenys. Moterų vienuolynuose tarp 1965 ir 1972 metų vidutiniškai per metus įstojo 768, o sumažėjo 3841, kurių tik trečdalis mirė. Neskaitant išstojimų ir sumažėjusio naujų kandidatų skaičiaus, taip pat proporcingai mažiau kandidatų pasilieka. Moterų vienuolynai daugiausia kandidačių turėjo 1965 metais — 4110. Šis skaičius iki 1971 m. sumažėjo iki 506, t.y., sumažėjo 81,2%. Palyginus dvasiškių skaičių su pasauliečiais, gaunasi aiškesnis vaizdas. 1965 m. vienas kunigas buvo 775 pasauliečiams, 1957 m. vienas vienuolis 3818 pasauliečiams, o 1966 m. viena vienuolė 264 pasauliečiams. 1973 m. jau buvo vienas kunigas 851 pasauliečiui, vienas vienuolis 5269 pasauliečiams, viena vienuolė 339 pasauliečiams. Nors šie skaičiai rodo, kad proporcingai dvasiškių skaičius mažėja, tačiau šiuo metu krizė dar yra abstrakti. Čia neparodyta, kad vidutinis dvasiškių amžius didėja. Ilgainiui, neturint pakaito, o vyresniesiems mirštant, ši krizė bus labai reali. E.C. Kennedy ir V.J. Heckler savo studijoje apie Amerikos kunigo gyvenimą kelia susirūpinimą šios grupės psichologiniu subrendimu, lyginant kunigus su kitomis profesijomis. Čia ryškėja frustracija ilgesnį laiką dirbantiems parapijose, kur turimi talentai nėra pakankamai naudojami.

KRIZĖS PRIEŽASTYS

    Dr. Carroll W. Tageson ir Pat Holden skirsto surinktas nuomones į keturias pagrindines kategorijas:

    1.    Kandidatų yra, tik mes neužtenkamai uoliai jų ieškom. Ieškant kandidatų, reikėtų daugiau panaudoti įvairias priemones, supažindinti su šiuo pašaukimu, efektingiau susisiekti su naująja generacija.

    2.    Kandidatų vėl bus, kai susitvarkysim, kai dulkės nusistovės. Daug kongregacijų įsiveda įvairias reformas, tikrina savo darbą, tad galimiems kandidatams jų vertybės ir tikslai šiuo metu atrodo migloti. Kai ši reforma aiškiau susikristalizuos, vėl kandidatų bus.

    3.    Visuomeninės vertybės pakrypo į negatyvią pusę, sugadindamos jaunimą. Hedonizmo plėtimasis užkrėtė jaunimą, ir jis nebepajėgia aukotis religinėms vertybėms.

    4.    Visuomenė pasikeitė į teigiamą pusę. Atsirado naujas susidomėjimas demokratija, asmeniškumu, humanistinėmis vertybėmis. O Bažnyčia atsiliko šiose srityse ir kai kurių laikoma pasenusia. Norint šioje srityje susitvarkyti, reikia iš pagrindų peržiūrėti visą struktūrą.

KRIZĖS IŠSIVYSTYMO ĮTAKOS

    Ši krizė neišsivystė per dieną ar per metus, tad planuojant, kaip ją tvarkyti, reikia pažvelgti, kokie įvykiai, kokie pasikeitimai vyko ir įtaigavo paskutinį dešimtmetį, kad taip stipriai pradėjo mažėti pašaukimų skaičius.

    Pirmiausia II Vatikano suvažiavimas atvėrė duris įvairiems per ilgą laiką užkietėjusių išorinių formų pasikeitimams. Pagaliau ir patys pasauliečiai gavo balsą bažnytiniuose reikaluose, jų norai buvo išgirsti. Pasikeitė išorinis bažnyčios veidas. Nuo bažnyčių sienų buvo nuplauti išgrimuoti šventieji, išimtos Komunijos grotelės, altorius atsuktas į tikinčiuosius, kunigas laiko mišias suprantama kalba, dingo mistika ir smilkalų kvapas. Pasikeitė ir išorinė religijos praktika. Beveik visai panaikintas pasninkas — reikia pačiam susigalvoti atgailą. Sekmadienio mišias galima išklausyti ir šeštadienį. Teologai vis garsiau pradeda abejoti kai kuriais dalykais, kurie pirmiau buvo laikomi beveik dogmomis. Vieniems tas "naujas vėjas" labai patiko, kiti pradėjo skųstis, kad "pasidarėm kaip protestantai, visai ne ta bažnyčia, nesinori net į ją eiti".

    Beveik tuo pačiu metu civiliniame gyvenime iškilo moterų teisių sąjūdis. Moterys nusprendė, kad gana vergauti, kad jos yra lygiateisiai žmonės. Pradėjo keistis vienuolynų gyvenimas. Statistikos rodo, kad didžiausias kandidatų skaičius buvo tuoj po II Vatikano suvažiavimo, tačiau po penkmečio — pats mažiausias. Kodėl? Galima teigti, kad šis suvažiavimas sukėlė daug vilčių, žadėdamas esmines reformas, tačiau tos reformos nebuvo įvykdytos, tad išsivystė nusivylimas. Daugelis naujų kandidatų nepasiliko, o kiti, nepasitikėdami pažadais, nestojo. Kai kur vienuolės būriais ėjo iš vienuolynų arba sukūrė naujus. Daugelis kunigų metė kunigystę, jausdami, kad suvaržyta jų laisvė, kad per daug jaučiama vyskupo ranka, kad jų gabumai lieka neišnaudoti, kd nėra kam pasiskųsti. Pvz. kai kun. J. Kavanaugh šiais klausimais parašė savo vyskupui skundą, vyskupas jam įsakė atlikti uždaras rekolekcijas ir negriauti nustatytos tvarkos. Kavanaugh savo skundą išspausdino knygoje "A Catholic priest looks at his outdated Church" ir išstojo. Nors II Vatikano suvažiavimas surašė aiškesnius nuostatus vyskupams, apibrėždamas jų santykius su kunigais, tačiau jų vykdymas per lėtai vyksta. Taip pat per daugelį metų susidarę kai kurie priekaištai kunigams nepasikeitė. Noriu trumpai apžvelgti šias įtakas iš pasauliečių pusės.

MATERIALINIS, PSICHOLOGINIS IR DVASINIS KUNIGO GYVENIMAS

    Kunigų vienybės suvažiavimo aprašyme ("Draugas", 1967.X.9) randamos šios nuomonės pašaukimų trūkumo klausimu: "Kun. J. Šarauskas... pateikė faktus, kad pagarba kunigui mažėja, nusiskundžiama pamokslais. .. didėja procentas siūlančių, kad būtų panaikintas celibatas... Ses. Ona Mikailaitė pažymėjo, kad šeimų prestižas lenkia vaikus siųsti į gydytojus, inžinierius..."

    Gyvenant materialiniame pasaulyje, reikia atkreipti dėmesį ir į kunigo materialinį gyvenimą. Patikrinus algas, pasirodo, kad katalikų kunigas mažiau uždirba už protestantų kunigą bei už kitus to paties išsilavinimo vyrus, o jo darbo našta dažnai daug sunkesnė. Pridedant prie to dar ir nelanksčią autoriteto struktūrą, gaunama labai neviliojanti profesija. Žinoma, ne dėl algos jaunuolis stoja į seminariją, bet vis tiek "darbininkas vertas savo užmokesčio". Senatvėje ne vienam tėvui ar motinai pristinga valiutos net maistui pirkti, tad turint sūnų gydytoją ar inžinierių, nereikia tuo rūpintis, o jei sūnus kunigas ypač neturtingoj parapijoj, tai ar jis pajėgs sušelpti tėvus? Tad rūpinantis religiniu švietimu, reikėtų ir į materialinę gerovę atkreipti dėmesį.

    Žvelgiant į psichologinį kunigo gyvenimą, pirmiausia reikia pastebėti, kaip bažnytinio autoriteto kunigas yra nutolintas nuo žmonių. Per eilę metų yra susidariusi beveik neperžengiama siena tarp kunigo ir pasauliečio. Tik prisiminkime, kiek pasikeitė kunigo autoritetas nuo anų laikų Lietuvoje, kai kaimo klebonas būdavo absoliutus autoritetas ir beveik vienintelis raštingas žmogus visoje parapijoje. Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, ypač švietimo srityje, sumenkėjo ir pagarba kunigui. Visi jau moka skaityti ir rašyti, o labiau išsilavinusiųjų tarpe pasitaiko ir tokių parapiečių, kurie teologijos bei filosofijos srityje daugiau turi žinių už savąjį kleboną. Tad pradėta kunigus daugiau vertinti kaip žmones, ne tik kaip dvasiškius, ir toji pagarba atsidūrė platesniuose rėmuose.

    Populiarėjant anketoms apie pašaukimų trūkumą, nutariau šia tema apklausinėti žmones savo kaimynystėje. Vaikai nė vienas nesidomi religiniu gyvenimu. Tėvai pasisakė, kad neturėtų nieko prieš, jei sūnus taptų kunigu. Pradėjau teirautis, ar kas iš tėvų galvojo stoti į seminariją. Užklausti aštuoni vyrai visi prisipažino, kad buvo lankę protestantų seminariją. Du iš jų dabar save laiko ateistais, nes studijuodami įsitikino, kad organizuota religija — tai geras metodas tik turtams susikrauti, o Dievas lieka labai antraeilėj vietoj. Kiti šeši (5 psichologai ir 1 psichiatras) sutarė taip: jei nori žmonėms padėti, tai rinkis kitą profesiją, nes kunigai negali tiek prie žmonių priartėti, jiems padėti, kiek atitinkamos profesijos pasaulietis. Iš kunigo tikimasi antgamtinės tobulybės, nekreipiant dėmesio į tai, kad ir jis yra žmogus su tomis pačiomis silpnybėmis, reikalavimais ir pageidavimais.

    Lucille Lavender, protestantų kunigo žmona, savo knygoje "They Cry, Too" vaizdžiai aprašo dažną vienišumą ir skausmą dvasiškio gyvenime. Apklausinėjus šimtus protestantų ir katalikų kunigų, taip aiškina: "Juose taip pat yra daug ašarų ir skausmo. Reikalaujama, kad jie būtų visų draugai, bet niekeno nereikalaujama būti jų draugais. Jie eina nuo vieno prie kito, visus guosdami, kai atsitinka kokia nelaimė: mirtis, katastrofa, liga, vedybinės nesantaikos. Tačiau nėra kas juos paguostų. Jie daug savęs kitiems duoda, o patys nieko negauna". Su kunigu elgiamasi, lyg jis gyventų išbaltintame bokšte, nieko apie grubesnius gyvenimo reiškinius nežinodamas. Autorė siūlo, baigus moterų išlaisvinimą, pradėti dvasiškių laisvinimą. Prie to išlaisvinimo reikėtų pridėti ir celibato klausimą. Ypač sunku tiems kunigams, kurie neturi artimų giminių, kur galėtų atsivėpti. Kodėl nepalikti celibato laisvam pasirinkimui? Ne kiekvienas vyras yra tinkamas vedyboms ir vaikų auginimui, taip pat ne kiekvienas kunigas norėtų vesti. Tačiau kai kuriems būtų didelė pagalba turėti šeimos ratelį, kur galėtų vėl pasijusti pilnu žmogumi. Atrodo, kad humanizmas to reikalauja.

    Dvasinis kunigo gyvenimas, lyginant jo kunigiškus įsipareigojimus su atliktais darbais, lieka neaiškus. T. P. Barius, OFM, aprašydamas Kunigų vienybės seimą ("Aidai", 1976, nr. 10), pabrėžia, kad viena mintis visiems padariusi didelį įspūdį: visi kunigai ir vienuoliai turėtų atsinaujinti pagal II Vatkano susirinkimo dvasią, turėtų daugiau melstis ir uoliai dirbti, o Dievui palikti rūpintis tais dalykais, kurie ne jų galioje. Tokiu būdu atsinaujinant, reikėtų patikrinti, kiek laiko kunigas praleidžia prie pasaulietiškų darbų, kai tą laiką galėtų sunaudoti sielovados darbams. Manau, ne vienas girdėjo priekaištų kunigams: tas per daug geria, anas su šeimininke mylisi, kitas visą laiką golfą žaidžia... Tačiau neteko girdėti, kad kas pasakytų, jog tas kunigas blogas, nes mišias atlaikęs jau mano visas pareigas atlikęs, o kitas dėl to netinkamas, kad užuot lankęs ligonius žaidžia golfą ir pan. Matyt, peikiant kunigus, nedaroma skirtumo tarp kunigo-žmogaus ir kunigo-dvasiškio. Atkreipiamas dėmesys tik į žmogiškąsias silpnybes, kurios neturėtų tiek užkliūti, nes visi jų turime. Vysk. Fulton Sheen aiškina, kad Kristus parinko būti Bažnyčios galva ne šv. Joną, o šv. Petrą, nes šv. Petras nebuvo toks tobulas; jis mums yra prieinamesnis pavyzdys. Šv. Petras miegojo, kai reikėjo melstis, paskui šoko kardu švaistytis; Kristų suėmus, jis Jį seka iš tolo, vyriausiojo kunigo kieme šildosi prie laužo (ieškojo kūno patogumų) ir paskui Kristaus išsigina. Tai penki žingsniai, kuriais kunigas atsitolina nuo Dievo (vysk. F. Sheen pamokslas kunigams).

    Šių dienų kunigų dalyvavimas visuomeninėj veikloj, protestų eisenose yra lygus šv. Petro elgesiui su kardu. Sielovados pareigos nustumiamos į antraeilę vietą. Nenoriu vertinti, kurios pareigos būtinesnės už kitas, bet kai kunigas praleidžia daug laiko prie tokių darbų, kuriuos gali atlikti pasauliečiai, tai ar stebėtina, kad trūksta kunigų "kunigiškiems" darbams? Jau kelinti metai sunku rasti kapelioną lietuvių jaunimo stovykloms. Visi kunigai turi daug kitokių darbų, tai negali. Lietuvių parapijose dar nėra įvesta vaikams liturgija. 1973 m. popiežius patvirtino vaikų mišių gaires. Kai kuriose diecezijose jos tuoj buvo išverstos į anglų kalbą ir vartojamos, bet neteko girdėti, kad bent vienoj lietuvių parapijoj būtų tokios mišios.

    Kunigas neturėtų užmiršti savo kaipo "dvasios tėvo" atsakomybės. Niekad negalima žinoti, kada koks nors žodis gali pakreipti jaunuolio gyvenimą kita linkme. Vysk. F. Sheen tai labai gražiai pailiustravo savo pamoksle kunigams. Vienas berniukas, patarnaudamas mišioms, netyčia išliejo vyną. Kunigas į jį piktai pažiūrėjo ir pasakė, kad išeitų ir daugiau nebegrįžtų. Tas išėjo ir nebegrįžo. Tai buvo Benito Mussolini. Kitas berniukas tarnavo vyskupui mišioms, bet netyčia jam iš rankų išslydo indelis ir sudužo. Po mišių vyskupas jį pasišaukė ir paklausė, į kokią kolegiją manąs eiti. Paskui pasakė: "Vieną dieną tu būsi toks, kaip aš". Tas berniukas — vysk. Fulton J. Sheen.

ATEITIS — AUKSINĖ ATSINAUJINIMO PROGA

    Mano vyro kabinete kabo paveikslas, vaizduojąs kinietišką žodį, reiškiantį "krizę", su paaiškinimu: "The Chinese word for 'crisis' contains two characters. One of them means opportunity". Tikrai, įvairios krizės dažnai gali išeiti į gera. Pavyzdžių yra nemaža. Kunigui Damien dirbant su raupsuotaisiais, kartą pakilus audra nušlavė visas ligonių lūšneles į vandenyną. Ligoniai tai labai skaudžiai pergyveno, o T. Damien džiaugėsi, kad pagaliau pasitaiko proga pastatyti naują švarų kaimelį tų lūšnų vietoje. Iš gautos pašalpos pastatė ne tik padorius namukus, bet ir ligoninę. Kitas pavyzdys: pirmasis pasaulinis karas buvo krizė, bet lietuviams tai buvo proga atgauti nepriklausomybę.

    Galima tikėtis, kad ir dabartinė pašaukimų krizė padės visiems pagalvoti apie jos priežastis ir paskatins ieškoti naujų kelių. Pagrindinė tos krizės priežastis, atrodo, nėra jaunimas, bet šiems laikams ne visai tinkanti bažnytinė struktūra. Priekaištas, kad dabartinis jaunimas nenori aukotis neįtikinančiai skamba, kai prisimeni, jog "Peace Corps" turi pakankamai kandidatų. Tad hedonizmas mažiau kaltas, negu kad mėgstama sakyti. Ar ne didžiausią kaltę reikia priskirti įvairioms taisyklėms ir tradicijoms, kurios per daugelį šimtmečių jau yra pasenusios. Nors visokios reformos jau yra daromos, bet vis dėlto dar daug kas taisytina ir keistina.

    Apie celibatą jau buvo užsiminta, bet reikėtų dar pažvelgti į moters vaidmenį bažnytiniame gyvenime. Tas jos vaidmuo yra labai antraeilis. Iškilus krizei, jis po truputį keičiasi. Vienuolė sociologė Katherine Gilfeather, atvykusi posėdžiams iš Čilės į Ameriką, stebėjosi šio krašto vienuolių padėtimi: "Neramu buvo save matyti tarp išsilavinusių ir pasiaukojančių moterų, dar vis tebekovojančių už pripažinimą ir priėmimą pastoraciniams darbams ("America", 1976.X.2). Čilėje yra vienas kunigas keturiems tūkstančiams tikinčiųjų, tačiau ten išsilaikė aukščiausio laipsnio dvasinės pastoracijos vadovybė. Dabartiniu metu beveik 80 moterų vienuolių yra parapijų administratorės. Taip pat daugelis pastoracinių darbų, iki šiol atliekamų tik kunigų, dabar jau yra atliekami moterų, pvz. kai kurių liturginių ceremonijų planavimas ir vykdymas, vaikų ir suaugusiųjų religijos mokymas, ruošimas vedyboms, kai kurių sakramentų teikimas. Kai kurie vienuolynai uždarė mokyklas, kad galėtų išlaisvinti personalą pastoraciniams darbams.

    Pagal "Religion Newswriters Association" apklausinėjimą, pernai svarbiausia religinė tema buvo moterų kunigystė. Norint įrodyti, kad tik vyrai gali būti kunigais, nurodomos tokios priežastys: Kristus buvo vyras, o kunigas turi būti panašus į Kristų. Kristus rinkosi apaštalus tik iš vyrų. Moteriai laikant mišias, būtų sunku joje matyti Kristaus atvaizdą ("Time", 1977.II.7). Šias priežastis galima laikyti tik silpnais pasiteisinimais, o ne rimtais argumentais. Kristaus laikais moters rolė gyvenime buvo labai ribota, o Kristus anų laikų tradicijų nelaužė, tad rinkosi vyrus. Žmogus, esąs pašvenčiamoje Dievo malonėje, turi savyje Dievą — yra tam tikras Dievo atvaizdas, nesvarbu ar tai būtų vyras ar moteris. Ir vyras, ir moteris yra sutverti "į Dievo paveikslą ir panašumą".

    Tad žvelgiant į šių dienų pašaukimų krizę, galima drąsiai sakyti, kad trūksta ne pašaukimų, o tik realios apžvalgos dabartinėms gyvenimo aplinkybėms ir dabartyje iškilusiai asmens dinamikai. Per ilgai užsilikusios kai kurios pasenusios tradicijos tą krizę palaiko ir ugdo.

Redakcijos pastaba.Šiame straipsnyje, kaip ir kai kuriuose kituose šia tema jau spausdintuose straipsniuose, gal yra viena kita kontroversinė mintis. Būtų gera išgirsti ir kitų skaitytojų nuomonę kai kuriais jautresniais čia paminėtais klausimais.