Spausdinti

KAS BUVO KOMEDIJOS “AMERIKA PIRTYJE” AUTORIUS?

     Praėjusių metų lapkričio mėnesi skyriuje “Tėvynėje” buvo paminėta, kad Vincas Kuzmickas “Kultūros baruose” rašęs, jog Leningrado Valstybiniame istorijos archyve suradę Antano Vilkutaičio 176 lapų tarnybinę bylą, kuri atskleidusi kai kurių faktų iš jo gyvenimo. Toliau rašoma, jog tie faktai įrodę, kad tikrasis komedijos “Amerika pirtyje” autorius buvęs ne Juozas Vilkutaitis (Keturakis), bet Antanas Vilkutaitis. Neatrodo, kad ten pateikti argumentai šį teigimą įrodytų.

     Vėliau gavome Juozo Vilkutaičio dukros Birutės Vilkutaitytės-Gedvilienės laišką, kuriame ji piktinasi tomis paskelbtomis žiniomis, sakydama, kad tikrasis minėtos komedijos autorius esąs jos tėvas Juozas Vilkutaitls-Keturakis. Ji mananti, kad komunistai nenori Juozo pripažinti autorium tik dėl to, kad jis pabėgo nuo raudonųjų antplūdžio, 1944 m. paliko savo tėvynę, ieškodamas išsigelbėjimo ir prieglaudos kitur. Ji rašo Juozo Vilkutaičio vaikų vardu ir sako, kad ir jie turi “tarnybinę bylą”, iš kurios bus galima įrodyti tikrąjį autorių. Šį savo laišką ponia Gedvilienė išsiuntinėjo ir kitiems laikraščiams, kai kur jau jis buvo išspausdintas.

     “Lietuvių enciklopedijoje” (t. XXXIV, p. 123) taip tarp kitko šiuo klausimu pasisakoma: “Okupuotoje Lietuvoje literatūros istorikai komediją Amerika pirtyje priskiria ne broliui Juozui V., bet jam (t.y. Antanui, Red.), nors paskutiniu metu ji vėl laikoma Juozo V. kūriniu (VI. Žukas). Dėl komedijos Amerika pirtyje autorystės dar prileidžiama, kad Juozas V. davė siužetą, o Antanas V. jį literatūriškai apdorojo”. Panašiai rašo ir Pranas Naujokaitis: “Prileidžiama, kad Juozas davė “Amerika pirtyje” realų Lietuvos kaimo gyvenimo siužetą, o Antanas sukūrė pačią dramą” (Lietuvių literatūros istorija”, 1973, t. I, p.476).

     Tad klausimas vis dėlto iki šiol laikomas kontroversiniu. Tikimės, kad p. Gedvilienės minimų dokumentų paskelbimas abejojimus išsklaidys.

AR TIK LIAUDIS KALTA?

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Perskaitęs Jūsų žurnale “Kas gera ir kas bloga” (1976 m. spalio mėn.), nenorėčiau su viskuo sutikti. Ar būtų tikslu kaltinti tikinčiuosius dėl jų ėjimo išpažinties, kaip sakote, iš baimės ir kitų įsigalėjusių religinių papročių, kurie atliekami iš nežinojimo ar baimės. Argi ne iš dvasiškių mes gavome pirmuosius religinius pamokymus, gąsdinimus pragaru ir smala. . . Po II Vatikano susirinkimo yra pasimetę visi. Bažnyčia yra supurtyta. Tad kodėl yra kalta ta liaudis? Kokie kunigai, tokie ir tikintieji.

A. Paulius

Mielasis A. Pauliau,

     Tame straipsnyje konstatavome tik faktą apie baimę. Iš kur ji kilusi, kokios jos šaknys, ten neminėjome. Žinoma, kad bent iš dalies ją žmonėms yra įvarę kunigai, kurie praėjusiais laikais per griežtai aiškino kai kuriuos tikėjimo dalykus. Po II Vatikano susirinkimo į daug ką kitaip žiūrima. Kiekviena didesnė reforma įneša tam tikro pasimetimo ir neaiškumo. Reikia kantriai palaukti, iki viskas nusistovės, iki visi apsipras.

ATSAKAU Į “LAIŠKUS”...

Gerbiamoji Redakcija,

     Jūsų “laiškus” gaunu jau 26 metai. Tik dabar išdrįsau į juos atsakyti. Man jie labai mieli ir laukiami. Paskutiniaisiais metais jie dar patobulėjo, įsivedė naujų skyrių. Labai gerai, kad duodama žymesnių įvykių santraukos, straipsniai jaunimui ir kt. Reikėtų stengtis dar labiau jaunimą pritraukti. Panašūs rašiniai, kaip pvz. V. Kasnio “Gyvenimo vaizdeliai”, visiems patinka. Ir pirmojo puslapio gilios bei prasmingos mintys, manau, dažną verčia susimąstyti.

Rožė Kriaučiūnienė

IR JĖZUITAI YRA INDIVIDAI...

     Vienas skaitytojas prašė daugiau “Laiškų lietuviams” jam nesiuntinėti dėl to, kad Jaunimo Centre buvę rodomi iš Lietuvos gauti filmai.

     Jau ne kartą pastebėjome, kad kai kurie visą mūsų santvarką įsivaizduoja, kaip kokią paslaptingą “jėzuitų mašiną”, kurioje atskiri asmenys yra tik nesąmoningi tos mašinos rateliai. Bet iš tikrųjų taip nėra. Jėzuitai taip pat yra individai ir už kai kuriuos savo veiksmus yra individualiai atsakingi. Redakcija apie tą filmų rodymo problemą sužinojo tik iš laikraščių.

APIE VEDYBAS...

     Su įdomumu perskaičiau V. Kasnio (ar neturėtų būti Kąsnis?) straipsnelį apie šeimų laimę ar nelaimę — vedybas (“L. L.” gruodžio mėn.). Džiaugiuosi, kad autorius prižada ir daugiau straipsnių šia tema, nes, atrodo, šeimų suirimo epidemija pagaliau pasiekė ir lietuvius. Šis reiškinys turėtų kelti nerimą kiekvienam šviesesniam lietuviui, nes iki šiol mėgome didžiuotis lietuviškosios šeimos tvirtumu — tautos gyvybės svetur išlikimo pagrindu. Šiandien jau beveik kiekvienas gali paliudyti, kad tas pagrindas ima sparčiai trupėti, irti. Kiekviename pažįstamų ar draugų ratelyje jau yra išsiskyrusių šeimų, ir kartais labai sunku susigaudyti, kaip į tokius žmones reaguoti, kaip su jais elgtis. Žmona, pasilikusi viena, nori, kad visi draugai kartu su ja neapkęstų jos buvusio vyro; vyrai nori, kad su jų buvusiom žmonom visi pažįstami nutrauktų ryšius. Ką daryti, kai tie žmonės į draugų ratelį pradeda ateidinėti su “kitu” ar “kita”? Kai kas mėgina vaizduoti labai modernių pažiūrų žmones ir elgtis “lyg niekur nieko”, lyg visa tai yra natūraliausias dalykas pasaulyje. Kiti varžosi ir išsiskyrusiųjų šalinasi.

     Tikrai daug kas pageidautų, kad šie klausimai būtų svarstomi tokiame rimtame žurnale kaip “Laiškai lietuviams”. Gal būt, šia tema galėtų parašyti skaitytojai, kuriems teko patirti išsiskyrimo nemalonumus. Žinoma, pavardžių galėtų ir nepasirašyti. ..

     Grįžtant prie V. Kasnio straipsnelio, norėtųsi padaryti vieną kitą pastabėlę. Būtų gera, kad autorius vengtų tuščios retorikos, rašytų konkrečiau, nes pasirinktoji tema tokia opi ir aktuali, kad ją paskandinti bereikalingame žodingume ir nerūpestingame tone tikrai neverta. Abstrakčiais išvedžiojimais (kaip straipsnelio kun. Pranaitis) tikrai nieko nepasieksime. Čia reikėtų griežtesnio skyrimo juoda nuo balta, tvirtesnių išvadų, nebijojimo pareikšti savo nuomonės šeimų irimo atveju. Būtų gera, kad į šiuos straipsnelius atsilieptų mūsų teologai, sociologai, šios skyrybų nelaimės paliestieji ir tie, kurie daug daug metų kartu išgyveno, nesivaikydami laiko madų ir netarnaudami lengvabūdiškam savanaudiškumui.    

     Sk.