Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE RAŠYBOS PAKEITIMAI
Praėjusį kartą rašėme apie kai kuriuos rašybos pakeitimus, kuriuos siūlo neseniai Lietuvoje išleista 390 puslapių knyga, pavadinta "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba". Šiame numeryje tą pradėtą darbą toliau tęsime. Minėtos knygos pratarmėje tarp kitko taip rašoma: "Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje stengtasi apžvelgti ne tik aiškius, bet ir kalbos praktikoje nenusistovėjusius rašybos bei skyrybos atvejus ir juos kiek galima suvienodinti. Atsižvelgta į spaudoje keltas pastabas bei pasiūlymus šiais klausimais. Ką nors keičiant, darbo autorių bei rengėjų tikslas buvo palengvinti lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą".
PRIEVEIKSMIŲ GALŪNĖS
Apie prieveiksmių vartojimo klaidas, ypač apie aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių galūnes jau buvo rašyta šiame skyriuje (1974 m. balandžio mėn.). Ten minėjome, kad kai kuriems yra neaišku, ar reikia rašyti aukščiausia ar aukščiausiai, pirmiausia ar pirmiausiai, dažniausia ar dažniausiai ir t.t. Duodami taisyklę, sakėme, kad reikia žiūrėti nelyginamojo laipsnio. Jeigu nelyginamojo laipsnio prieveiksmiai turi galūnę -ai ar -i, tai aukščiausiame laipsnyje bus galūnė -iai, pvz.: aukštai - aukščiausiai, anksti - anksčiausiai, labai - labiausiai, toli - toliausiai. Jeigu nelyginamajame laipsnyje yra kitokia galūnė, tai aukščiausiame laipsnyje bus galūnė -ia, pvz.: daug - daugiausia, pirma - pirmiausia (ir pirmučiausia). Taip iki šiol mes rašėme ir teberašome, bet jau ir vadinamojoje akademinėje gramatikoje paminėta, kad tokia "vartosena, ypač šnekamojoje kalboje, nebėra stabili: pasakoma ir daugiausiai, pirmiausiai. Neretai tie du prieveiksmiai taip ir parašomi, tik toks parašymas netoleruojamas nei mokyklose, nei redakcijose — jis laikomas klaidingu. Vadinasi, einama į visišką aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių formos suvienodinimą. Pačiai kalbos praktikai tai yra labai patogu" (Lietuvių kalbos gramatika, II tomas, Vilnius, 1971, 489 psl.).
"Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba" kaip tik ir siūlo šį suvienodinimą. Ten taip rašoma: "Būdvardžių aukščiausiojo laipsnio bevardės giminės formų galūnė yra -ia, pvz.: geriausia, gražiausia, vaizdingiausia.
Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio formos baigiasi -iai, pvz.: geriausiai, gražiausiai, toliausiai, arčiausiai, paskiausiai, daugiausiai, pirmiausiai, pirmučiausiai, tačiau trijų paskutiniųjų prieveiksmių gale gali būti rašoma ir -ia: daugiausia, pirmiausia, pirmučiausia" (47 psl.).
Galima numatyti, kad šis "leidimas" tris minėtus prieveiksmius rašyti su -ia ilgainiui, ypač mūsų jaunimo, bus užmirštas, nes tikrai būtų patogiau visus prieveiksmius rašyti vienodai ir tuo būdu juos aiškiau skirti nuo atitinkamų būdvardžių.
PRIEŠDĖLIAI API- ir APY-
Rašydami apie mūsų rašybos bei skyrybos pakeitimus, kartais paminėsime ir tokius dalykus, kurie iš tikrųjų nėra pakeisti, bet kai kuriems nebuvo aiškios taisyklės, kaip kada reikia rašyti. Kai kam sukelia neaiškumų priešdėlių api- ir apy- vartosena.
"Liet. k. rašyba ir skyryba" pateikia tokią taisyklę. Su priešdėliu api- rašomi:
a) veiksmažodžiai, kurių šaknis prasideda priebalsėmis p, b, f, pvz.: apipilti, apiprausti, apipelyti, apiberti, apibrėžti, apiforminti;
b) iš šių veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai, kai priešdėlis nekirčiuotas, pvz.: apipylimas, apipuolimas, apipilstymas, apiplyšėlis, apibėgimas, apibėrimas, apibraižymas, apiforminimas.
Su priešdėliu apy- rašomi: a) būdvardžiai ir būdvardiniai prieveiksmiai, pvz.: apyaukštis, apybaltis, apyilgis, apyjaunis, apykartis; apygreičiai, apygud-riai, apytamsiai, apyjuodžiai;
b) daiktavardžiai, tarp jų ir veiksmažodžiai, kai priešdėlis yra kirčiuotas, pvz.: apyakis, apybraiža, apyaušris, apykaita, apyrankė, apytamsa, apytaka, apyvoka: tik greta apykaklė, apynasris, apyvaras iš tradicijos dar rašoma ir apikaklė, apinasris, apivaras;
c) prieveiksmiai, kilę iš daiktavardžių bei būdvardžių, turinčių šį priešdėlį, pvz.: apybrėkšmiais, apylankomis, apyryčiais, apytamsiais.
VEIKSMAŽODŽIAI SU PRIESAGOMIS -YTI, -IJA, -IJO
Grupė priesaginių veiksmažodžių turi bendratį su priesaga -yti, esamojo laiko trečiojo asmens formą — su -ija ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formą — su -ijo, pvz.: dalyti, dalija, dalijo; kirmyti, kirmija, kirmijo; vilnyti, vilnija, vilnijo; rūdyti, rūdija, rūdijo; ginčytis, ginčijasi, ginčijosi; geltony ti, geltonija, geltonijo. (Bet: gyti, gyja, gijo; atgyti, atgyja, atgijo; ryti ryja, rijo, nes y čia priklauso šakniai, o ne priesagai.)
BRŪKŠNELIO RAŠYMAS
"Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje" nemaža vietos skirta brūkšnelio rašymui. Daug kokių nors žymesnių pakeitimų čia nėra, bet daugiausia tik išryškinami brūkšnelio vartojimo atvejai, nurodoma, kur brūkšnelis rašytinas ir kur jo nereikia. Šiek tiek pakoreguotas brūkšnelio rašymas tarp tikrinių daiktavardžių. Siūloma brūkšnelio nerašyti tarp pavardę ar vardą sudarančių dviejų ar daugiau žodžių, kurių pirmasis (ar pirmieji) yra nekaitomas, pvz.: Tallat Kelpša, Kossu Aleksandravičius. Tačiau dvi kaitomos pavardės, tiek lietuviškos, tiek nelietuviškos, jungiamos brūkšneliu, pvz.: Lindė-Dobilas, Kymantaitė-Čiurlionienė, Rimskis-Korsakovas.
Brūkšneliu jungiami du daiktavardžiai, reiškiantys vieno daikto pavadinimą. Jie abu kaitomi linksniais ir skaičiais, pvz.: paskaita -koncertas, paskaitos-koncerto, paskaitai-koncertui ir t.t. Tačiau brūkšneliu jungiami tik lygiagrečiai, vienodai tarp savęs santykiaujantys daiktavardžiai. Nė vienas jų nėra svarbesnis už kitą ar priklausomas nuo kito. Pvz.: restoranas-valgykla, lopšelis-darželis, akušeris-ginekologas, sekretorė-mašininkė.
Brūkšnelis nerašomas tarp daiktavardžių, kurie reikšmės atžvilgiu nėra lygūs: vienas jų (paprastai antrasis) paaiškina, patikslina, papildo kitą ir eina jo priedėliu. Pvz.: gydytojas chirurgas, gydytojas psichiatras, inžinierius statybininkas, inžinierius elektrikas, sportininkas alpinistas, lakūnas kosmonautas, lietuviai atvykėliai, bitė darbininkė ir t.t.
Brūkšneliu jungiami du sintaksiškai lygūs būdvardžiai, reiškiantys vieną daikto ypatybę, o taip pat ir artimos reikšmės būdvardžiai (dažniausiai jie turi priesagą -inis). Pvz.: meninis-idėjinis, didaktinis-auklėjama-sis, socialinis-ekonominis, fizinis-mechaninis, mažybiniai-maloniniai (žodžiai) ir t.t.
Iki šiol brūkšnelius rašydavome samplaikose su ne- pvz.: kas-ne-kas, kada-ne-kada, kur-ne-kur, vos-ne-vos (Pr. Skardžius juos taip rašydavo: kas nekas, kada nekada, kur nekur, vos nevos), dabar siūloma juos rašyti be brūkšnelių: kas ne kas, kada ne kada, kur ne kur, vos ne vos. Tačiau ir toliau rašytina: noromis nenoromis, valia nevalia, vargais negalais.
Dėl ko daromas šis skirtumas? Priežastis nurodoma tokia: Juk turime žodžius nenorom, nevalia, negalai (jie rašomi vienu žodžiu su ne), bet dviem žodžiais rašome ne kas, ne kada, ne kur, ne vos.
Mes pavėlavome švęsti dvidešimties metų jubiliejų nuo pirmojo Leonardo Andriekaus poezijos rinkinio "Atviros marios" 1955 m. pasirodymo. Po to debiutinio rinkinio sekė kiti: "Saulė kryžiuose", gavęs Lietuvių rašytojų draugijos premiją, "Amen in Amber" (anglų kalba), "Po Dievo antspaudais", "Naktigonė"...