Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
SENOVĖS LIETUVIAI TURĖJO PALINKIMĄ RENGTIS BALTAI
Literatūros, meno ir kritikos žurnalas “Pergalė" išspausdino meno istorikės dr. Halinos Kairiūkštės-Jacinienės "Lietuvių tautos dangovės istorijos" ištrauką, jos 80-tųjų gimimo metinių proga. Ji tvirtina, kad senovės lietuviai vilkėjo daugiausia savo gamybos baltais lininiais (rečiau baltais vilnoniais) drabužiais. Šį senovės lietuvių palinkimą į baltą spalvą pastebėjo net Vakarų Europos valstybės.
19 a. lenkų istorikas V. A. Maciejovskis rašė, kad lietuviai, paprasti žmonės, labai mėgo baltą spalvą. Simanas Daukantas savo raštuose daug kur užsimena, kad lietuvės senovėje baltą drabužį dėvėjo. Moterys galvą baltais nuometais rutuliavo taip grakščiai ir puikiai, jog iki šiai dienai vyrai, pagerbdami moteris, baltomis galvomis vadina. Moterų ir merginų išeiginių drabužių buvo balti marškiniai.
1857-1863 m. lenkas A. Kosaževskis savo pastabose apie žemaičius pastebėjo, kad nepaprastą simpatiją jie jaučia baltai spalvai. Avis augina kaip galima balčiausias ir labai rūpestingai.
Aukštaičių padavimuose pasakojama, kad senovės lietuviai pagonys vilkėjo baltais drobiniais drabužiais. Paprastai žmonių atsiminimai išliko iki mūsų dienų. Baudžiavos laikais moterys dėvėdavo baltais pakuliniais trinyčiais ir tokiais pat sijonais. 1940 m. tarp Vilniaus krašto lietuvių rinktos tautinės žinios liudija, kad seniau drabužiai tik balti būdavo.
Baltą paprastų žmonių aprangą, baltus marškinius ir kelnes, baltą savo darbo sermėgą, ypač vasarą, savo raštuose pažymi ne vienas svetimtautis, rašęs apie Lietuvą.
L. Rėza 1818 m. mini baltus drobinius vasarą dėvimus vyrų ir moterų trinyčius. Jis rašo, kad trinyčiai yra tiek vyrų, tiek moterų balčiausias viršutinis apsiaustas, kuriuo jie apsivelka, dirbdami vasarą piūties darbus.
Daugiausia lenkų rašytojai, keliavę po Dzūkiją, susižavėjo dzūkų merginomis, kurios, kaip lėlės, buvo arba visai baltai apsitaisiusios, arba kaip šarkelės savo baltus drabužius apdengusios juodu sijonėliu. Jie rašė, kad Dzūkijoje beveik be išimties viešpatauja balta spalva. Dažniausiai moterų marškiniai, sijonas, prijuostė ir skarelė ant galvos yra iš tos pačios drobės. Jie pastebėjo, kad šventadieniais Kauno bazilikoje paprasti žmonės buvo apsirengę baltai. Poetiškai jie rašė: "Kokie paprasti ir turtingi paprastų žmonių apdarai. Lyg vienu baltu apdangalu apdengta visa žemė, nes visos moterys, apdengtos balta drobe, sudaro ištisas minias, nuo kurių netrukus nušvis medinės šventovės sienos. Visi paprasti žmonės skubantys melstis boluoja".
Pagonystės laikais balta spalva buvo laikoma šventa. Vydūnas rašė, kad lietuvių kasdieninė ir linksmų švenčių apranga buvo marga, o rimtų iškilmių — balta. Baltai rengėsi pagonių lietuvių žyniai ir vaidilutės. Simanas Daukantas mini Krivį-Krivaitį, kuris ilgus ir labai baltus drabužius dėvėjo. Vyriausiojo žynio požymis buvęs baltas labai plonas ir labai ilgas raištis, apvyniojamas apie liemenį.
Balta spalva senovės lietuviams reiškė grožio ir gėrio vertės pradmenį. Kreipiantis į žmogų žodžiu "baltasis" ar '"baltoji", norėta jį pagirti. Savo bičiulius, gerus žmones vadino baltaisiais, priešus — nebaltaisiais. Pasak S. Daukanto, kriviai ir krivaičiai vadino Krivį-Krivaitį baltuoju viešpačiu arba baltu karaliumi.
Senovės lietuvių gedulo spalva taip pat buvo balta. Šis paprotys paprastų žmonių tarpe laikėsi ilgus amžius. Apie tai rašo daugiausia vokiečiai, sakydami, kad lietuvių moterys rengėsi į laidotuves, kaip į kitas sueigas, baltai ir švariai, o merginos, eidamos į bažnyčią, kaip gedulo ženklą apsirišdavo galvą baltu raiščiu. Mirus tėvams, lietuvių merginos ant galvos užsirišdavo baltą raištelį.
Lietuvių audeklo baltumą svetimtaučiai lygino su sniegu, su jūros puta. Kad tikrai lietuviai dėvėjo baltus rūbus ir jų daug turėjo, galima spręsti iš duomenų, kurie surašyti Lietuvos Metrikos knygoje. Šioje knygoje sudarytas skriaudų sąrašas, padarytas Livonijos ordino Lietuvos žmonėms. Čia rašoma, kad viename ūkyje buvo pagrobta 100 marškinių, kitame — 30, trečiame — 40, o viename net trys kubilai baltų drabužių ir t.t.
Vokiečių rašytojas mini vieną lietuvę našlę, kuri mirdama paliko net 50 marškinių, įskaitant ir trejus marškinius, su kuriais ją turėjo palaidoti.
Lietuvos didikų bei dvasiškijos liturginiai rūbai buvo tik baltai siuvinėjami. "Balti siuvinėjimai ant balto audeklo, — rašo Vydūnas, — visada buvo laikomi rinktiniais, o siuvinėti spalvotai — kasdienine apranga".
Anais laikais einančios į bažnyčią moterys su baltomis skarelėmis, o taip pat suklupusios prieš Dievo altorių, sudarė savitą vaizdą.
PAŽODŽIUI IŠ “TIESOS”
Kaunas. Daug laiko praranda žmonės, ieškodami moteriškų 39-40 numerio batų. Kaip užkerėta, niekur nerasi didesnio numerio. Ir kuo tas žmogus kaltas, kad jo koja didelė? Kodėl šitokio dydžio batų nepagamina tiek, kad jų užtektų visiems? O štai Jurbarko rajono Veliuonos parduotuvėje nukainuotų moteriškų batų pūpso keli šimtai porų. Tik jų niekas neperka, nes toks dydis netinka nei vaikams, nei suaugusiems. Kažkas juos gamino, skubėjo, veltui gaišo laiką.
Jurbarko rajonas. Vieną kartą ėmiau ir pasidomėjau, ką gi veikia po darbo keletas labai skubančių žmonių. Maniau, kad nori kur nors išvažiuoti ar turi kokį neatidėliotiną darbą namuose. Pirmiausia jie pasuko parduotuvės link, apsikaišė buteliais svaigalų, kurių dalį netoli parduotuvės užsislėpę išgėrė. Gėda dėl tokio skubėjimo.
Vilnius. Kuo dėta technika? Nuo 1974 m. sausio mėn. Vilniaus miesto Spalio rajono Valstybinio draudimo inspekcijoje buvau apsidraudęs gyvybę, vadinamuoju mišriuoju draudimu. Kas mėnesį įmokėdamas įnašus, buvau tikras, kad ateityje sulauksiu paramos. Pastaruoju metu tapęs invalidu, kreipiausi į inspekciją, prašydamas nutraukti draudimo sutartį ir grąžinti mano įnašus. Toks atvejis sutartyje kaip tik ir numatytas. Tačiau man buvo pareikšta, kad pinigai bus grąžinti ne anksčiau kaip ateinančių metų sausio 20 d. Į mano klausimą, kodėl teks taip ilgai laukti, priėmusi pareiškimą darbuotoja atsakė, kad skaičiuojame mašina, todėl pagreitinti šio proceso neįmanoma.
Paskaičiavau, kad šią operaciją buchalterija atliktų per valandą. Apmaudu, kad šios įstaigos darbuotojai, versdami kaltę skaičiavimo mašinoms, patys tokie nerangūs. Kaipgi kitaip paaiškinti?
Kietaviškės. Dirbau Kaišiadorių rajone, Kietaviškių Žuvininkystės ūkyje vyriausiąja zoolotechnike. Už rezultatus gyvulininkystėje ne kartą buvau premijuota, esu gavusi socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo ženklą. Tačiau šiemet kilo nesutarimai dėl to, kad kėliau aikštėn ūkio vadovų kai kurias suktybes. Prasidėjo vadovų puolimas prieš mane ir kitus specialistus. Galų gale lapkričio 26 d. laikinai einantis ūkio direktoriaus pareigas B. Melinskas atleido mane iš darbo.
Prisipažįstu, kad darbe dariau ir klaidų. Tačiau man atrodo, kad ne vien aš kalta dėl bėdų gyvulininkystėje. Ir laikau atleidimą iš darbo kaip ūkio vadovų kerštą. Veronika Andriulevičienė.
Kernavė. Gerbiama redakcija, jums rašo Širvintų rajono Kernavės kolūkio moterys. Ne apie gražią mūsų gamtą, ne apie garsius mūsų apylinkių istorinius paminklus šį kartą norime papasakoti. Atsirado Kernavėje ir aplinkiniuose kaimuose daug girtuoklių bei degtinės pardavinėtojų. Jie drumsčia savo šeimų ir kaimynų ramybę. Pasigendame griežtesnių apylinkės Tarybos, rajono milicijos darbuotojų veiksmų. Yra kolūkyje draugovininkų būrelis. Tik niekas iš kernaviškių neatsimena matęs kada juos su raudonais raikščiais.
“ILIADOS” IR “ODISĖJOS” POEMŲ Į LIETUVIU KALBĄ VERTĖJO JERONIMO RALIO PAMINĖTA 100-TO METŲ GIMIMO SUKAKTIS
Vyrą pagarbinki. Mūza, prityrusi vargo didžiausio, / Ilgąmet jūroje vargusį, šventąją Troją sugriovus. / Daug žmonių jisai matė, tvirtoves ir būdą pažino, / Daugel jis jūroj nelaimių prityrė ir skausmo širdingo.
(Homero "Odisėjos" pradžia)
Pyktį, dievaite, dabar tu Achilo Pelido giedoki,/ Baisią rūstybę, kur suteikė skausmo achajams be galo: / Sielų daugybę geriausiųjų vyrų į Hado valstybę / Tamsią išvarė, o kūnus šunims ištąsyti paliko / Ir vanagams sudraskyti — valia tokia buvo, mat, Dzeuso.
(''Iliada", pirma giesmė)
Jeronimo Ralio 100-tosios gimimo metinės buvo paminėta Lietuvos poezijos mylėtojų 1976 m. spalio 10 d. J. Ralys savęs literatu nelaikė ir iš pašaukimo buvo gydytojas. Šiaulių gimnazijoje buvo gabus mokinys ir jau besimokydamas penktoje klasėje iš originalo išvertė "Odisėjos" penktosios giesmės — 478 eilutes. Vertimas pateko į P. Višinskio rankas ir buvo persiųstas "Varpui". "Varpo" redaktorius rankraštį atmetė. Anot J. Tumo-Vaižganto, Homero kūrybos vertimas į lietuvių kalbą nebuvo lengvas.
J. Ralys mokėjo daug Vakarų Europos kalbų. J. Tumo-Vaižganto raginamas 1920 m. kovo mėn. trečią kartą baigė versti "Odisėją".
1921 m. Švietimo ministerija paprašė Tumą-Vaižgantą rūpintis jos išspausdinimu. Lietuvos visuomenė knygą sutiko su džiaugsmu, bet kritikai netylėjo. Tumui-Vaižgantui buvo nemalonu, nes vertėjas J. Ralys tikėjosi, kad Vaižgantas vertimą pataisysiąs. Vaižgantui atrodė vertimas tobulas, ir "Odisėja" buvo išspausdinta be taisymo.
Išspausdinus "Odisėją", J. Ralys su užsidegimu verčia "Iliadą". Vertimo reikalais dažnai iš Jonavos važinėja į Kauną. Gruodžio mėn. viduryje bekeliaudamas persišaldė, gavo plaučių uždegimą ir 1921 m. gruodžio 17 d., anksti rytą, būdamas 45 metų amžiaus, mirė.
Prieš mirtį dar suspėjo išversti ir paruošti spaudai 15 "Iliados" giesmių. Likusias devynias giesmes 1930 m. išvertė bendromis jėgomis S. Čiurlionienė-Kymantaitė, A. Dambrauskas, J. Talmantas ir P. Žadeikis.
J. Tumas-Vaižgantas apie J. Ralį rašė, kaip nepaprastai taikų ir žmones mylintį inteligentą. Kas jį pažinojo, visi pamilo už jo linksmą, kad ir netriukšmingą kalbą, už gražią pasakotojo iškalbą, už šimtus anekdotų, už vaišingumą. Buvo didelės širdies žmogus. Tumas nujautė, kad J. Ralys nebaigs "Iliados" vertimo, bet netikėjo, kad taip greit viskas nutruks. J. Ralys buvo didelis graikų kalbos žinovas ir hegzametrininkas.
J. Tumo-Vaižganto rūpesčiu, visuomenės lėšomis 1931 m. Jonavos kapinėse J. Raliui buvo pastatytas paminklas.
TRUMPAI
* Ignalinos rajone statoma pirmoji respublikoje atominė elektros jėgainė.
* Pirmą kartą V. Lenino raštų rinkinys lietuvių kalba jau buvo pradėtas leisti 1950 m. Visi 35 pagrindiniai tomai, išversti iš ketvirtojo leidimo, išėjo iš spaudos per šešerius metus, 1973 m. buvo baigta leisti dešimt papildomų tomų. Iš viso lietuviškai pasirodė 45 V. Lenino raštų tomai. Ruošiamasi išleisti iš naujo 55 V. Lenino raštų tomus. Kasmet pasirodys po šešias knygas.
* "Tiesoje" giriamasi, kad Lietuvoje turimos dvi elektrinės traukinių linijos. Iš Vilniaus į Kauną pravesta prieš metus, o praeitą rudenį iš Vilniaus į Trakus.
* Šiaulių televizijos gamykla pagamino du milijonus televizijos priimtuvų. Dumilijo-ninis numeris atiteko priimtuvui "Taurui — 207". Ta proga gamykloje įvyko iškilmės. Pirmasis televizijos priimtuvas Lietuvoje buvo pagamintas prieš keturiolika metų — "Tempas — 6". Kasdien įmonėje pagaminama apie 650 vienetų. Pirmajam milijonui pagaminti užtruko devyneri metai, o jau antrajam — ketveri. 1977 m. bus pradėti gaminti pirmieji lietuviški spalvoti televizijos priimtuvai "Tauras — 711".
* "Tiesoje" rašoma, kad keičiasi Tarybų Lietuvos veidas. Žmonės iš vienkiemių keliasi į gyvenvietes. Gyvenvietės vejasi miestus. Miestuose užsižiebia naujų gatvių šviesos. Respublikos žemėlapyje, miestų planuose atsiranda ligi šiol negirdėti pavadinimai.
* Nuo 1970 m. Lietuvoje gyventojų padaugėjo 149 tūkstančiais. 1973 m. pradžioje gyveno 3 milijonai 315 tūkstančių žmonių. Vilniuje — 447 tūkstančiai, Kaune — 352 tūkstančiai, Klaipėdoje — 169 tūkstančiai, Šiauliuose — 112 tūkstančių, Panevėžyje — 94 tūkstančiai, Alytuje — 48 tūkstančiai, Kapsuke — 35 tūkstančiai.
* Pastebėta, kad gyventojų skaičius per paskutiniuosius penkerius metus padidėjo visuose miestuose. Įdomu, kad gyventojų padidėjimas miestuose yra didesnis už bendrą visos respublikos gyventojų prieauglį.
* Lietuvos respublikoje priskaitoma dešimt pramonės, mokslo bei kultūros židinių: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Kapsukas, Telšiai, Utena, Jurbarkas. Šiuose miestuose didžiausias gyventojų augimas.
* Per paskutinį penkmetį iš visų Lietuvos miestų sparčiausiai padidėjo savo plotu ir gyventojų skaičiumi Dzūkijos sostinė Alytus (56 procentais).
* Miestuose gyvena daugiau jaunų šeimų. Tūkstančiui tenka 17 naujagimių, o kaime — 14.
Didieji žmonės pasižymi tuo, kad iš kitų reikalauja daug: mažiau, negu iš savęs