Rasa Lukoševičiūtė
Vasaris — lietuvių gyvenime reikšmingas mėnuo. Bent vieną kartą metuose atgyja visos lietuvių kolonijos; atgyja ir visi lietuviai, atlikdami savo tautinę pareigą, švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Kaip iš knygos, visi minėjimai seka tą pačią eigą: ruošiamos liūdniausios paskaitos, renkami daugiausia jaudinantys eilėraščiai, dainos, vaidinimai, prisimenami žiauriausi Lietuvos istorijos įvykiai. Kartu liūdėdami vienoje salėje, mes minime savo tautos Nepriklausomybės šventę!?
Šiame straipsnyje norėtųsi pažvelgti į mūsų Nepriklausomybės minėjimų reikšmę ir jų tikslus.
Pereitais metais J.A.Valstybės šventė savo 200 metų Nepriklausomybės šventę. Specifiniai projektai, tikslūs uždaviniai buvo vykdomi per visas Amerikos valstybes. Visi pasaulio kraštai vienokiu ar kitokiu būdu sveikino Ameriką jos antrojo šimtmečio proga. Prieš dešimt metų Kanada minėjo savo šimtmetį. Ta proga Montrealyje buvo surengta net Pasaulinė paroda, kurią aplankė milijonai žmonių iš viso pasaulio. Abudu kraštai, telkdami visas savo jėgas, su dideliu pasididžiavimu jungė visus savo piliečius masiniams pasireiškimams, kurie atkreipė visų pasaulio kraštų dėmesį.
Labai sunku ir iš tikrųjų net ir neįmanoma lygint JAV ir Kanadą su Sovietų milžino okupuota Lietuva. Esame maža tauta ir tik tremtyje galim veikti laisvai ir išreikšti savo sąžinės bei valios troškimus. Aišku, kad mums neįmanoma suruošti tokio masto šventes, kaip Amerikos ir Kanados. Ir tikrai, lietuviai skirtingai mini savo tautos Nepriklausomybės šventę: liūdesys, nusivylimas ir neapykanta gaubia minėjimų turinį, prisimenant baisiausius karo audrų ir okupacijų išgyvenimus ir dažnai apgailint savo likimą. Žvelgiant į mūsų minėjimus, susidaro įspūdis, kad mes metai iš metų nutolstam su gailesčiu 40-50 metų į praeitį ir išreiškiam savo susirūpinimą ir pasipiktinimą mūsų tautos nuoskaudoms.
Nenuostabu, kad mums darosi vis sunkiau ir sunkiau atkreipti dėmesį Amerikos ir Kanados politikų, kultūrininkų ir kitų vadovaujančių asmenų, nes mūsų minėjimų turinys nėra aktualus šių dienų pasaulio gyvenime. Mes tam tikra prasme užsidarome duris ir nukreipiame pasaulio politikos dėmesį nuo dabarties kovotojų prieš pavergėjus.
Taip pat ne paslaptis, kad daugumas mūsų minėjimų dalyvių susideda iš vidutinio amžiaus ar jį gerokai peržengusių žmonių. Ir tai suprantama, jeigu mūsų Nepriklausomybės švenčių pagrindinis bruožas yra prisiminimas. Jaunas žmogus gyvena dabar ir žvelgia į ateitį.
Esu tikra, kad po šių kelių eilučių visiems yra aišku, kad žmogus, kuris jas rašo, yra šių laikų jaunuolis, nepažinęs 1918 metų, neišgyvenęs antrojo pasaulinio karo, partizano ar Sibiro tremtinio dalios. Ir tai yra tikra tiesa! Bet gi mūsų lietuvių bendruomenėje auga jau, tur būt, antroji ir trečioji karta panašių į mane, kurių Nepriklausomybės šventės reikšmė ir supratimas yra skirtingi.
Šie pastebėjimai man kelia keletą esminių klausimų: ką mes norime savo Vasario 16-tosios minėjimais pasiekti? Kokia jų prasmė ir siekimai? Ar mes esame nusistatę labai aiškius tikslus, organizuodami Nepriklausomybės šventes?
Manau, kad Vasario 16-sios šventės turėtų išlaikyti savo pagrindinius tikslus: paminėti dieną, kai lietuvių tauta iškovojo Nepriklausomybę; prisiminti žymiausius Lietuvos laisvės kovotojus; kelti Lietuvos vardą ir jos okupacijos skriaudas laisvo pasaulio arenoje; ugdyti lietuviuose sąmoningumą, vienybę ir užsiangažavimą visuomeninei, kultūrinei, politinei veiklai bei subrendimui.
Kyla klausimas, kiek mūsų rengiamos Nepriklausomybės šventės siekia šių tikslų? Ar mes kada nors sustojam ir pagalvojam, kad per daugelį metų ne tik mus supantis pasaulis, bet ir mes patys esame pasikeitę? Mūsų brolių ir seserų, pasilikusių Lietuvoje, darbas, siekimai ir uždaviniai yra skirtingi nuo tų, kai mes juos turėjome palikti.
Ar neverta sustoti ir rimtai pagalvoti apie mūsų dabarties Vasario 16-tosios realybę. Čia ir kyla susirūpinimas, kaip ir kuo Įtraukti jaunus lietuvius į mūsų Nepriklausomybės šventes.
Ir vėl grįžtu prie Amerikos ir Kanados šimtmečių minėjimų. Kodėl gi ir mums nepamėginti įgyvendinti, kad ir miniatiūrinių lietuviškosios kultūros ir laisvės kovos projektų?
Daugumas mūsų jaunų žmonių per daug nepažįsta nei savos kultūros, nei literatūros, nei politinės Lietuvos padėties, nei mūsų bendros visuomeninės veiklos. Tai dalinai paaiškina vis didėjantį jaunesniosios kartos pasyvumą lietuvybei ir lietuviškajai veiklai. Neįmanoma domėtis tuo, ko nepažįsti ir apie ką daug neišmanai. Taigi nenuostabu, kad daugiausia jaunimo sutraukia lengvo pasilinksminimo ir puotavimo renginiai.
Ar nebūtų prasminga skatinti jaunimą, jaunimo organizacijas ir įvairius jaunimo vienetus Vasario 13-tosios proga paruošti tautinius, kultūrinius, politinius, religinius projektus, kurie supažindintų mūsų jaunąją kartą su mūsų kultūros esme; kurie keltų mūsų politines skriaudas ir t.t.?
Kalbu apie projektus, nes jauni žmonės, mokydamiesi ir studijuodami, yra pripratę dirbti tokiais metodais ir tokia sistema. Man atrodo, kad įgyvendinimas įvairių projektų, įtrauktų ir užangažuotų daug jaunų žmonių konkrečiam darbui. O tų darbų yra begalės: reikia rasti būdų, galimybių ir turėti paruoštą medžiagą iškėlimui Lietuvos priespaudos ir okupacijos skriaudų politine, tautine, kultūrine, religine prasme. Čia galima sukurti visą eilę svarbių ir vertingų projektų, naudojant modernias priemones. Mūsų mokykloms reikia įvairių vaizdingumo priemonių. Kodėl kuri nors jaunimo grupė negalėtų įgyvendinti tokio projekto?
Man atrodo, kad tokių konkrečių projektų įgyvendinimas būtų daug naudingesnis, negu išklausymas 40 min. paskaitos, laukiant jos galo. Tų projektų įgyvendinimas tęstųsi kelis mėnesius ir atneštų daug konkrečios naudos įvairia prasme: padarytų į projektą įsitraukusius jaunuolius sąmoningesniais lietuviais: paruoštų medžiagą svarbiems klausimams iškelti amerikiečių ir kanadiečių spaudoje ar universiteto studentų tarpe.
Nepriklausomybės švenčių metu turėtų būti proga parodyti mūsų veiklos rezultatus nuo mažiausių iki didžiausių. Reikėtų rasti būdų ir priemonių džiaugtis savo laimėjimais mūsų lietuviškame gyvenime, nes tai įgalina mus neišnykti ir nenumirti kaip tauta, gyvenanti atitrūkus nuo savo kamieno.
O džiaugtis mes turime daug kuo: lietuviškai auklėjamais vaikais, lietuviškai kalbančiu ir galvojančiu jaunimu; aukštąjį mokslą ir profesines aukštumas pasiekusiais lietuviais intelektualais, kurių vardai ir pavardės laužo liežuvius amerikiečiams ir kanadiečiams; prasmingas mūsų pensininkų susiorganizavimas; mūsų meniniai vienetai, ansambliai ir daug, daug kitų konkrečių išgyvenimų mūsų kasdieninėje būtyje, kurie mus padaro išdidžius, nes mes esam lietuvių vaikai.
Netikiu žodine už Lietuvos laisvę kova, kur ir melas, ir nesantaika, ir susiskaldymas staiga tampa šventi ir už Lietuvą aukojami dalykai, nes nepajėgiam vertinti ir priimti savo kasdieninio gyvenimo prasmingumo.
Vasario 16-toji turėtų būti lietuvių sąmoningumo ir kovos šventė už Lietuvos laisvę, už lietuvių sąmoningumą, už lietuvybės išlaikymą, už Lietuvos priespaudos iškėlimą. Tai yra esminiai dalykai, kurie reikalingi nuolatinių konkrečių darbų ir kūrybos. Svarbiausia, tai negali būti šabloniška ir istorinė seniena.
Aš esu tikra, kad jeigu mūsų tremtyje gyvenantys lietuviai bent truputį giliau pažintų savo protėvių palikimą ir net savo asmenišką ir dabartinį lietuvišką turtą, Lietuvos vardas savaime kiltų mūsų gyvenamuose kraštuose. Mes ne būtinai turime grįžti į praeitį, kad iškeltume savo krašto bylą. Kaip tik mes turime išnaudoti dabartį ir kelti šių laikų okupuotos Lietuvos nežmonišką gyvenimą. Juk 1977 metais iškeltas faktas, kad šiandien Sovietų Sąjungoje sėdi jauni lietuviai koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose, sužadins daug didesnį politinių jėgų dėmesį, negu prieš 50 metų gyvenęs kankinys. Aišku, reikia tai sumaniai ir gerai paruošti. Jaunas lietuvis politikas, baigęs čia mokslus, kalbėdamas apie Lietuvoje vykstančias neteisybes ir žmogaus teisių pažeidimą, turės daug didesnį pasisekimą ir įtikins aplinkos visuomenę daug greičiau, negu lietuvis, kurį amerikiečiai ar kanadiečiai identifikavo imigrantu ar savo krašto besiilginčiu piliečiu.
Nepriklausomybės šventės minėjimai yra svarbi Nepriklausomybės šventės dalis. Bet laikas rimtai pagalvoti, ar neverta Nepriklausomybės šventes praplėsti ir jų turinį nuspalvinti dinamiška bei realia kova už Lietuvos laisvę ir lietuvių išlikimą.
P.S. Kaip jau minėjau, pradėdama šiame skyriuje rašyti, — laukiam jaunimo atsiliepiant ir išreiškiant savo nuomonę keliamais klausimais. Labai neįdomu, kai ilgesnį laiką tęsiasi monologas. Mano adresas: 479 Bourbonnais, La Salle, P.Q. H8R 2Z2, Canada.