Spausdinti

 (Tęsinys iš praėjusio numerio)
BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Nereikia ilgai įrodinėti, kad televizija Amerikoje, neužmirštant visur esančio tranzistorinio radijo, kurį turi kiekvienas vaikas, yra kur kas svarbesnis ir įtakingesnis veiksnys, negu spauda. Tačiau televizija (ir radijas) esmingiau priklauso nuo skelbimų bei reklamos, negu spauda. Pirmiausia, televizija gali turėti daug funkcijų. Ii gali informuoti, mokyti, o taip pat tendencingai skleisti mažiau teisingas idėjas ir nuomones. Tačiau iš esmės televizija yra pramoginis veiksnys. Nežiūrint to, kad ji mums pateikia vietines, tautines ir tarptautines žinias, kad ji dažnai mus informuoja įvairiausiose srityse nuo branduolinės energijos iki vandens chlorinavimo, nuo Amerikos revoliucijos kovose prieš Anglijos karalių iki aplinkos ir oro švarinimo didmiesčiuose, daugiausia laiko mes visi — jauni ir vyresnieji — prie televizijos praleidžiame ne mokydamiesi, bet pramogaudami, atseit, žiūrėdami programų, kurios skirtos poilsiui, atsipalaidavimui, užsimiršimui, o taip pat mūsų smalsumo patenkinimui arba aštresnių įspūdžių pergyvenimui.

     Kadangi televizija pagrindinai priklauso nuo skelbimų, nuo reklamų, tai beveik visas jos funkcijas skatina, palaiko ir duoda pastovumą pinigo ir pelno veiksniai. Todėl ne pati televizija, kaip komunikacijos priemonė, siekia milijoninių žiūrovų, bet biznio pasaulis investuoja milijonus milijonų dolerių, turėdamas vieną tikslą — pasirūpinti milijonus klientų savo prekei įpiršti ir parduoti. Jam pirmiausia svarbu pelnas. Jis nesidomi nei kultūros kėlimu, nei estetikos puoselėjimu, nei meninių bei moralinių vertybių skleidimu bei ugdymu. Biznio pasaulis suinteresuotas tik tuo, kas didina pelną, ir kovoja prieš tai, kas pelną mažina.

     Šio biznieriško tikslo įtakoje Amerikoje išsivystė galingos ir pelningos reklamavimo technikos institucijos (advertising agencies). Jų tikslas — atrasti būdą ir kelius, kaip išreklamuoti kliento biznį televizijoje, nepamirštant radijo ir spaudos, siekiant milijoninės publikos. Todėl tokios prekybos ir pramonės bendrovės, kaip General Motors, Coca Cola, Pepsi Cola, General Electric, Bell Telephone su visomis subdivizijomis. International Telephone and Telegraph, Du Pont ir t.t., yra suinteresuotos pirkėjų rinka, viršijančia 40 milijonų žiūrovų. Dėl to reklamavimo agentūros, kurioms yra duotas šis uždavinys, ieško televizijai programos, kuri pritrauktų ne rinktinę publiką, bet plačiąsias mases, suinteresuotas ne kultūra bei menais, o greičiau filmu arba kokiu nors populiariu sportu: futbolu, beisbolu, krepšiniu ir pan.

     Štai kodėl daugelis televizijų programų yra tas dviašmenis kardas: viena jo pusė yra biznio pasaulis, kuris negali išlikti gyvas ir sveikas be pelno, o antra pusė yra krašto pilietis, kuris, investavęs savo kapitalą kurioje nors bendrovėje ar korporacijoje, geidžia kuo didesnės dalies pelno paskirstyme.

     Televizija viršija spaudą savo plačiašakiu, visą pasaulį apimančiu tinklu. Komunikacinių satelitų pagalba jos vaizdinė kalba yra nesunkiai suprantama ir tarptautinei publikai. O čia, Amerikoje, ji prieinama beveik kiekvienai šeimai, kiekvieniems namams. Didieji televizijos tinklai, kaip ABC, NBC ir CBC, per vietines nepriklausomas ar afilijuotas televizijos stotis be vargo pasiekia beveik visus Amerikos piliečius, nes kiekviena programa turi savo publiką pagal amžių, išsilavinimą, skonį, interesus ir pažiūras. Ar tai bus religija, ar sportas, politika ar muzika. Villa Allegre, Captain Cangaroo ar Columbo, Kojak ir Streets of San Francisco, Name of the Game, Hollywood Sguares ar John Carson Show — visos tos programos, neužmirštant filmų vidurnakčio valandomis, turi savo gana ištikimą publiką. Todėl vidurkio žmogus Amerikoje kas savaitę praleidžia prie televizijos ne mažiau 20 valandų. O didelis vaikų skaičius, kuriems tėvai nesugeba nustatyti nei laiko ribos, nei programų atrankos, prasėdi prie televizijos aparato nuo 30 iki 60 valandų per savaitę.

     Visa tai sako, kad televizija yra besotis monstras, milžiniška malimo mašina, kuriai nuolat reikia maisto, medžiagos, įvairiausių programų. Čia kiekviena sekundė yra brangi ir svarbi. Ir niekur taip tiksliai netinka nudėvėtas posakis, kad laikas yra pinigai, kaip televizijoje, nes svarbiosios valandinės programos vakarais nuo 3 iki 10 valandos gali kainuoti nuo 300.000 iki pusantro milijono dolerių.

     Kalbėdami apie televiziją ir jos įvairiausias programas, turime suprasti du dalykus. Pirmas — kadangi televizijos (ir radijo) stotis turi gauti federalinės valdžios leidimą per FCC ir jį reguliariai atnaujinti, tai ji gali veikti pagal FCC nustatytas direktyvas ir sąlygas. Viena tų sąlygų yra ta, kad kiekviena televizijos (ir radijo) stotis turi paskirti tam tikrą valandų skaičių savaitėje visuomenės naudai (for public service). Dėl to yra visa eilė neapmokamų programų, kurios yra prieinamos įvairioms organizacijoms ir pavieniams asmenims, turintiems tam tikras kvalifikacijas, k.a., įdomią asmenybę, pasižymėjimą profesijoje, išskirtiną laimėjimą, pasisekimą ar premiją ir t.t. Antras dalykas — televizijos programoje, kokia ji bebūtų, svarbiausias žmogus yra vadinamas produceris. Nuo jo priklauso programos turinys, programos atlikėjai ir režisierius. Pastarojo kompetencija apima meninį ir technikinį programos apipavidalinimą.

     Trupučiuką ilgėliau sustojant ties bendrajai visuomenei skirtomis neapmokamomis programomis, reikėtų paminėti kai kuriuos žinotinus dalykus. Pirmiausia, šios programos dažnai būna svetimi vaikai pamotei. Jei programa išplaukia iš paties tautinio televizijos tinklo, sakykime CBS, jos biudžetas bus šiek tiek didesnis, bet jis nė iš tolo nesusilygins su milžiniškomis sumomis, kurias pakloja multimilijonierius sponsorius. Tuo tarpu vietinės stotys, net ir afilijuotos tautiniam tinklui, 500 dolerių pusvalandinei programai laiko labai dideliu biudžetu. Suprantama, kodėl šios rūšies programos dažnai būna diskusijos įvairiausiomis temomis. Jose paprastai nėra veiksmo, nėra muzikos, nėra profesionalų aktorių. Čia daugiausia žmonės, kurie turi ką nors įdomaus ar aktualaus pasakyti tam tikrai visuomenės daliai, dažniausiai negausiai. Jei, sakykime, programos dalyvis What's My Line programoje gauna 1.000 dol. už pusę valandos, tai asmuo, dalyvaująs "public service" programoje, turės pasitenkinti rankos paspaudimu.

     Nežiūrint to, kad šios rūšies programos yra neapmokamos, riboto biudžeto, ankstyvomis ir nepatogiomis valandomis, dažniausiai ankstų sekmadienio rytą, vis dėlto jos yra labai įvairios ir tokiu būdu teikia plačias galimybes individui, kuris turi ką pasakyti ir pademonstruoti.

     Dar vienas minėtinas dalykas. "Public service" programoms dažniausiai vadovauja jauni žmonės. Nuo producerio, režisieriaus iki programos vadovo ir televizijos kameros operatoriaus — visi jie bus tarp 20 ir 30 metų. Atrodo, kad jie čia gauna patyrimo, įgyja stažą, parodo savo tikruosius sugebėjimus ir šiek tiek vėliau pereina į apmokamas programas komercinėje televizijoje.

BENDROS IŠVADOS

     Labai trumpai ir bendrais bruožais palietę Amerikos spaudos bei televizijos struktūrą, turime klausti, ar tos galingosios komunikacijos priemonės yra prieinamos Amerikos lietuviams. Jei taip, tai kokiu būdu? Vadinasi, mus pasitinka du nepaprastos svarbos klausimai: galimybė ir būdas. Į abu klausimus galime atsakyti teigiamai, prijungdami reikiamas sąlygas ir kvalifikacijas. Kitais žodžiais — yra ir galimybė, ir būdas.

     Kiekvienas Amerikos dienraštis, siekdamas kuo platesnės cirkuliacijos, geidžia prieiti prie kiekvienos gyventojų grupės, nes tik toks nusistatymas yra realus ir bizniškai priimtinas. Tokiu būdu laikraščio sekcijose ir puslapiuose yra vietos, skirtos ne reporteriams, korespondentams, kolumnistams, net ir ne reguliariems bendradarbiams, bet kiekvienam asmeniui, kuris valdo minties slinktį, žodį, plunksną ir gali rašyti bet kuriuo klausimu autoritetingai ir kompetentingai.

     Ne paslaptis, kad paskutinis dešimtmetis Amerikoje buvo ir tebėra etninio atgimimo ir mažumų politikos bei ekonominės jėgos sustiprėjimo laikotarpis. Etniniai klausimai, mažumų problemos nuolat nagrinėjamos laikraščių skiltyse. Bent teorijoje prie to nagrinėjimo galime prisidėti ir mes. Ir čia aš nekalbu apie skaitytojų laiškus redakcijai, kuriuos randame beveik visuose dienraščiuose ir žurnaluose, bet apie straipsnius, kurie išsamiau ir daiktingiau nagrinėja aktualius klausimus bei specifines problemas, bent vienu kampu ar šonu paliečiančias daugumą skaitytojų. Savaime suprantama, kad per daug specialūs straipsniai, skirti labai ribotai publikai, vargiai bus spausdinami.

     Daugeliui kyla klausimas, ar mes pajėgtume Amerikos spaudoje įdėti straipsnių, nagrinėjančių komunizmą, kaip didįjį laisvės ir nepriklausomybės priešą, ir diskusines temas, surištas su išsilaisvinimu ir nepriklausomu politiniu gyvenimu naujojoje

     Lietuvoje bei naujajame Pabaltijyje. Atsakymas nėra labai padrąsinantis. Ir štai kodėl. Didžioji reporterių ir žurnalistų masė, kuri prirašo Amerikos laikraščių puslapius, yra jauni žmonės, tarp 25 ir 40 metų. Vadinasi, daugelis jų, baigiantis II-jam pasauliniam karui, buvo dar negimę arba turėjo 5-10 metų. Jiems komunizmas yra ne tiek istorija, kiek nežinoma ir neįdomi praeitis. Šie jauni žmonės dažnai yra išėję iš žurnalistikos mokyklų, kuriose vyravo kairiojo liberalizmo pažiūros ir įtaka. Komunizmas jiems buvo pateiktas, kaip viena iš daugelio politinių ir ekonominių sistemų. Tačiau jokiu būdu ne kaip siaubas, kaip žmogaus įgimtų teisių ir laisvių priešas. Net ir tie, kurie yra užaugę pasakiškoje Amerikos laisvėje bei sauvaliavime ir turėjo progos praleisti kelias savaites Sovietų Sąjungoje, nesugeba pamatyti nuogos tikrovės, nes jos neieško ir, kas svarbiausia, nežino, kad ji egzistuoja. Tipingas pavyzdys buvo Peggy Fleming, buvusi dailiojo čiuožimo pasaulio čempionė. Ji su savo trupe gastroliavo Sovietų Sąjungoje. Iš tos kelionės įspūdžių ir įvykių buvo padarytas valandos filmas televizijai. Kiekvieną kartą, kai ji atverdavo burną komentarui apie Sovietų Sąjungą, jos rinktinis žodis būdavo "fantastic".

     Vienintelis kelias pasakyti ką nors teisingesnio ir tikroviškesnio apie Sovietų Sąjungą yra laiškas redaktoriui kokia nors ypatinga proga. Negalima užtikrinti, kad kiekvienas laiškas bus išspausdintas. Tačiau ne vienam yra pasisekę ir tai ne vieną kartą. Žinoma, paprastai nėra vietos išsitiesti ir tenka pasitenkinti keliais sakiniais bei paragrafais. Daug kas, ypač tie, kuriems reikėtų, tų laiškų neskaito. Žinoma, ne čia problema. Ji glūdi kur kitur, būtent, didžiosios amerikiečių daugumos nepajėgime suprasti kito krašto, o ypač rusiškojo komunizmo.

     Vadinasi, mums lieka netiesioginis kelias, disciplinuotai vengiąs propagandinio stiliaus ir užgaulių žodžių, dėstąs faktus, cituojąs statistikas, primenąs istoriją, darąs stipria logika paremtus palyginimus tarp praeities ir dabarties.

     Sakykime, kad mes turime puikių, įdomių straipsnių, kuriais susižavėtų ne vienas Amerikos laikraščio redaktorius. Kas darytina? Šioje vietoje prieiname prie pačios mūsų problemos širdies, kaip prieiti prie Amerikos spaudos ir televizijos?

     Problema yra ta, kad norintiems prieiti prie spaudos bei televizijos (ir radijo) yra reikalingas tarpininkas. Vadinasi, išskyrus laiškus redaktoriui ir atsakymus televizijos vedamiesiems bei asmeniškus pasisiūlymus dalyvauti kai kuriose programose, k.a.. What's My Line, Let's Make a Deal, The Name of the Game ir pan., kur paprastai nėra progos pasisakyti bet kokia reikšminga tema, nekalbant jau apie politiką, ypač tarptautinę, mums reikia arba asmens, arba agentūros, kuri padėtų išspausdinti kvalifikuotus straipsnius arba pasirodytų kai kuriose televizijos (ir radijo) programose.

     Kas tas tarpininkas galėtų būti? Gal, sakykime, informacijos centras? Savo laiku Alta turėjo tokią įstaigą Niujorke, kuri vadinosi Lietuvių Amerikiečių Informacijos Centru. Kiek prisimenu, daugiau kaip prieš 10 metų tas centras buvo uždarytas. Ne čia vieta pasisakyti, kas buvo kaltas, kad tokia vertinga, nors ir nedidelė institucija nustojo egzistavusi. Juk ne tik keista, bet ir nesuprantama, kodėl mes iki šios dienos neturime nė vieno padoraus lietuvių informacijos centro, kuris reguliariai, kompetentingai, patikimai teiktų žinias apie Lietuvą Amerikos denraščiams, televizijos stotims; kuris turėtų tikslias ir paskutiniausias kartotekas apie lietuvius politikoje, bažnytiniame ir religiniame gyvenime, moksle, profesijose, menuose, filmuose, teatre, sporte; kuris turėtų autoritetingos literatūros apie Lietuvos valstybę, istoriją, tautosaką, apie praeitį ir dabartį. Šaukštai po pietų šaukti, kada bet kokia enciklopedija, ypač Enciklopedia Britannica, spausdina sovietinę medžiagą apie Lietuvą. O ką ji darys, jei nėra žinomo ir autoritetingo lietuvių informacijos centro? Būta balsų, kad tokį informacijos centrą įsteigs atsakingi Lietuvių Bendruomenės vadovai. Kažkas minėjo, jog tokią įstaigą Vilkas įkūręs Niujorke. Jei tai būtų tiesa, tai tas informacijos centras dirba nepaprastai tyliai kad jo veiklos bei darbo rezultatų nesijaučia nei Vidurinėje Amerikoje, nei Pietuose, nei Vakaruose. Taip pat abejoju, jei tas centras veikia, kad kas apie jį plačiau žinotų užsienyje.

     Galimas dalykas, kad gerai suorganizuotas, stipriai kompetentingas bei autoritetingas ir plačiai pagarsintas lietuvių informacijos centras mums galėtų padėti prieiti prie spaudos ir televizijos. Galimas dalykas, bet ne tikras. Mat, prieš keliolika metų Amerikoje plačiai įsigalėjo naujas ryšininkas tarp visuomenės, įvairių jos organizacijų, institucijų ir komunikacijos priemonių, atseit, tarp visuomenės ir spaudos bei televizijos. Šis ryšininkas, kaip ir kiekviena kita nauja idėja Amerikoje, kuri bet kokiu būdu gali patarnauti kitam žmogui, tuojau tapo bizniu. Aš kalbu ne apie ką kita, kaip apie Public Relations. Tai mėginčiau versti į lietuvių kalbą — Viešieji ar Visuomeniniai Santykiai. Šiandien Public Relations įstaigų ir agentų yra kiekvienoje gyvenimo srityje, pradedant valdžia, politika, mokslo ir biznio institucijomis, ir baigiant pačia spauda bei televizija. Kaip universitetai ir biznio korporacjos, taip ir televizijų stotys bei dienraščių redakcijos turi savo Viešųjų bei Visuomeninių Santykių departamentus, tarnautojus bei agentus. Tarp kitko tai yra įdomus ir gerai apmokamas darbas.

     Šiandien Public Relations yra ne tik ryšininkas, bet ir ypatinga žurnalistikos sritis, kuri jau dėstoma įvairiose žurnalistikos mokyklose. Žinoma, mums svarbu Public Relations vaidmuo, kaip ryšininko. Mat, juo naudojasi visi. Ir jis yra, galėtume sakyti, beveik vienintelis kelias prieiti prie spaudos ir televizijos. Kito būdo nėra. Žmogus gali išmokti garsintis ir pūsti į savo dūdą. Tai dažnai galime pastebėti lietuvių spaudoje, kuri savo medžiagos pastoviau ir metodiškiau neorganizuoja. Todėl dažniausiai be didesnio kritiškumo deda žinias ir korespondencijas, kur atskiri individai save giria, sau per petį ploja ir garsinasi. Tokie dalykai nei Amerikos spaudoje, nei televizijoje nėra galimi.

     Antra vertus, turint gerą Public Relations agentą ir, savaime suprantama, kokias nors kvalifikacijas, galima gana daug pasiekti. Geri ir išradingi Public Relations agentai sugeba sugalvoti būdą, kaip kokį nors kad ir visai nereikšmingą faktą pateikti spaudai labai sensacingai, kaip parodyti savo klientą svarbiose televizijos programose ir pan. Daugelis pramoginio pasaulio asmenų mielai pasinaudoja keisčiausiais ir sensacingiausiais savo agentų sugalvotais triukais, kad tik jų vardas būtų linksniuojamas laikraščių skiltyse, kad tik jų veidas žvelgtų į skaitytojus nuo įvairių žurnalų viršelių, kad tik jie turėtų progos pasirodyti televizijos programose.

     Kaipgi mūsų atveju? Kalbant apie principą ir pagrindinę gairę, mums taip pat būtų svarbu turėti Public Relations agentą. Kaip tai padaryti, kas jam algą mokėtų, ar jis būtų pastovi institucija, ar tik samdomas vienai dienai savaitėje — tai jau kitas klausimas. Kad jis reikalingas, tai nėra kalbos. Mat, geras ir efektingas agentas turi nepaprastai daug pažinčių spaudos, televizijos ir radijo žmonių pasaulyje. Tik jis gali įpiršti mus laikraščio redaktoriui ar televizijos bei radijo programos produceriui.

     Jau anksčiau esu minėjęs, kad nei komunizmas, nei mūsų laisvės ir nepriklausomybės atgavimo klausimai nėra įdomūs didžiajai amerikiečių daugumai, ypač tiems asmenims, kurie daro sprendimus. Tačiau įvairiausios televizijos ir radijo programos nuolat reikalingos naujų ir įdomių svečių. Mes gi turime daug lietuvių Amerikoje, kurie yra nemaža pasiekę pramonėje, prekyboje, menuose, moksle. Daugumas jų laisvai kalba angliškai. Daugelis yra patrauklios asmenybės. Kodėl gi nesupažindinti su jais plačiosios arba bent vietinės Amerikos publikos? Žinoma, dalyvaudami televizijos ir radijo įvairiose programose, jie negalės tiesiogiai paliesti mums rūpimų klausimų ir problemų, tačiau jiems bus nemaža progų apie tai pakalbėti netiesiogiai, pradedant savo kilme, lietuvių kultūros palikimu, įvairių istorinių faktų paminėjimu ir baigiant dabartine Lietuvos padėtimi. Dažnai toks netiesioginis, kondensuotas ir psichologinis priėjimas yra daug vaisingesnis už ilgus dėstymus ir išvedžiojimus.

     Tad galimybių yra, bet prie jų reikia artintis dabartyje ir pagal jos reikalavimus. Mes galime prisistatyti, kaip mažumų ir etninių grupių atstovai, tačiau eilinis amerikietis nustebs, jei mes po 25 metų Amerikoje ir tapę šio krašto piliečiais, save vadinsime užsieniečiais.

     Mums svarbu prabilti į Amerikos visuomenę per spaudą, televiziją, radiją. Mūsų kelias yra šio krašto piliečio kelias, kuriuo jis eina į spaudą ir televiziją. Pagaliau turime pasimokyti. Jau pats laikas nustoti kalbėti sau — reikia prabilti kitiems.