Mes jaudinamės ir pykstame, kad rusai taip pakėlė į Lietuvą siunčiamiems daiktams muitus, jog beveik neįmanoma jų daugiau siųsti. Tai buvo laišku pranešta ir vienam ten gana daug nemalonumų ir vargų patiriančiam asmeniui, kuris pirmiau gaudavo siuntinių. Jis į tai atsakė, visiškai nesijaudindamas, bet pažvelgdamas labai antgamtiškai. Čia pateikiame bent dalį to laiško.    * * *

Mielieji,

     Anksčiau jūs rašėte, kad gal negalėsite daugiau mums pasiųsti siuntinių dėl nežmoniškų muitų. Bet Bažnyčia yra lyg koks centrinis paštas, iš kurio galima į visas puses pasiųsti pačius reikalingiausius daiktus.

     Kadaise Vilniuje sutikau vieną iš tolimo krašto namo grįžtantį žmogų, kuris man kalbėjo apie ten buvusias labai blogas gyvenimo sąlygas: “Gaudavau tiktai duonos plutą pavalgyti. Persižegnodavau ir taip pat peržegnodavau tą duonos plutelę.

     — Viešpatie, — sakydavau, — Tu stebuklingu būdu padauginai duoną ir minias pavalgydinai. Tu gali ir mane dabar pasotinti.

     Ir aš, suvalgęs tą duonos plutelę, jausdavausi toks sotus ir stiprus”.

     Matote, kai Dievas laimina, tai žmogui labai maža ko reikia. Jeigu jūs už mus kartais pasimelsite, tai mums tai gali būti brangesnė dovana, negu kažin kokie brangūs siuntiniai. Melskitės, kad mes nepaskęstume žemiškuose reikaluose. Prašykite galingąjį Tėvą, kad Jis nesiųstų mums tokių didelių kentėjimų, kuriuos tik šventieji tegali iškęsti. O jeigu siunčia kokį nors vargą, tai tegul duoda ir reikiamos malonės jį pakelti. Iš tikrųjų Dievas mūsų niekad neapleidžia. O kai gauname Jo malonių, tai ir didžiausi suspaudimai virsta džiaugsmo versme. Tai rodo gyvenimo pavyzdžiai taip pat ir šiandien. . .

     Tegul kiekvienas jūsų mums siunčiamas laiškas pažadina mumyse pasiaukojimo ir meilės dvasią. Tai bus mums geresnė dovana už brangius siuntinius.