Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GAMTOS KEISTENYBĖS LIETUVOJE

     Šiandien ne vienam iš mūsų prisimena šarmanotos Lietuvos žiemos naktys, apsnigti laukai ir miškai. Baltais vainikais pasidabinusios pamiškėje eglės bei pušys. Palaukėmis ir paežeriais vingiuotas rogių kelias. Važiuojančiųjų skambaliukai.

     Poetė Salomėja Nėris apie Lietuvos žiemas rašė: "Apšerkšniję mūsų žiemos, balta, balta, kur dairais. Ilgas pasakas mažiesiems seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, saulės nukirptas kasas. Apie žąsiną moliūgą, kur išskrido į dausas".

     Seniai tokia snieguota žiema Lietuvoje tebesilankė. Pirmieji metraščiai mini 401-mųjų ir 828 m. žiemas, kurios savo lediniais pirštais pasiekė Lietuvą. 1322 m. žiema sukaustė visą Baltiją ir per ją ledu buvo galima pasiekti net Daniją, jau nekalbant apie šiaurės kraštus. Metraščiuose užrašyta net tokia smulkmena. Išvargusiems keliautojams ir arkliams pasilsėti ant Baltijos ledo suręsti laikini poilsiui kiemai.

     1496 m. žiemą ir vėl rogių kelias nusitęsė per visą Baltiją. Tų metų pavasarį Baltija ledus išlaužė tik pirmosiomis gegužės dienomis.

     1709 m. ir vėl baisi žiema šeimininkavo Lietuvoje: iššalo rugiai, sodai. Storas sniego patalas apdengė Lietuvos laukus.

     Motiejus Strijkovskis, lenkų ir lietuvių metraščiuose, išspausdintuose 1582 m., rašo, kad kovo, balandžio ir gegužės mėn. buvęs labai šiltas ir gražus oras. Javai išplaukę ir pradėję žydėti. Staiga iškrito sniegas ir apdengė baltai žydinčius sodus ir daržoves. Šis speigas užtruko net šešetą dienų. Tai atsitiko 1363 m. Toliau rašoma, kad 1571 m. vasarą tris dienas buvo toks šaltis, kuris nušaldęs rugius.

     Daug duomenų apie Lietuvos žiemas yra surinkusi ir paskelbusi Smalininkų vandens lygio matavimo prie Nemuno stotis, kuri buvo įsteigta 1810 m. Čia galima sužinoti, kad 1812 m. ledas Nemune pajudėjo tik balandžio mėn. Užrašyta taip pat ir labai šalta 1837 m. žiema, kada Nemunas iš ledinių šarvų išsivadavo tik balandžio mėn. antroje pusėje.

     1863 m. buvusi labai speiguota ir šalta žiema, per kurios šalčius žuvo šimtai Lietuvos-Lenkijos sukilėlių.

     1917 m. didžiulės sniego pūgos siautė iki kovo pabaigos. Naručio ežere ledas išsilaikė 160 dienų.

     Oro atmainų mokslininkai sako, kad gamtoje vyksta daug įvairenybių. Per paskutiniuosius aštuoniasdešimt metų jie užrašė, kad Vilniuje buvo 24 šalti sausiai ir 30 šiltų viduržiemių.

     1970    m. lapkričio 17 d. didelė sniego audra per dvi valandas visoje Lietuvoje padarė rogių kelią, kai tuo pačiu laiku Vilniaus krašte, Ignalinos apylinkėse, žaibavo ir trankėsi griaustinis. Todėl galima patikėti Maironio legendai, kad Upytės Čičinską kadaise žiemą nutrenkė žaibas. Per šią perkūniją Senojo Daugėliškio girioje, ties Briedžių kalneliu (Ignalinos rajone) perkūnas trenkė į šimtametę eglę.

     1971    m. Naujų Metų išvakarėse augalų mokslininkai Prienų šile užtiko pražydusių žibučių krūmelį. 1925 m. sausio mėn. pražydo lazdynai.

     Šilčiausias gruodis buvo 1881 m. — tarp 50-60 laipsnių F. Šį mėn. netikėtai parskrido varnėnai.

     1924 m. rudenį Dzūkijoje, Varėnoje, sniegas užpustė juodgalvius baravykus.

     1919 m. gegužės 12 d. Marcinkonių apylinkėje, Dzūkijoje, iškrito sniego, kuris išsilaikė tris valandas.

     1973 m. Lazdijų rajone gruodžio 27 d. miškelyje prie Gerdašių buvo aptikta pulkelis šviežių voveruškų. Tų metų gruodis buvo nepaprastai šiltas.

APIE POETĄ OSKARĄ MILAŠIŲ

     Šiemet gegužės 15 d. sukanka šimtas metų nuo poeto O. Milašiaus gimimo. Šia proga Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose užtinkama daug žinučių apie jo gyvenimą. Kai kurie jo gyvenimo įvykiai atskleidžiami pirmą kartą ir kelia susidomėjimą. Poeto gyvenimo smulkmenos, kuris gyveno Prancūzijoje ir rašė prancūziškai, mums ypatingai sužadina smalsumą.

     Straipsnyje, kuris spausdinamas "Kultūros baruose" ("Paryžiaus lituanus") Joana Daunienė rašo, kad O. Milašius pasirinko lietuvių tautybę todėl, kad jo proseneliai nuo 13 a. gyvenę Lietuvoje netoli Kauno. Būdamas vaikas, lankydavęs Milašaičius, Babtus ir kitas Kauno apylinkes, kuriose skambėdavo nuostabi lietuvių kalba, nuoširdi žmonių kūryba, artima jo sielai ir daranti jam nepaprastą įspūdį.

     Poetas Oskaras Vladislovas de Lubiez Milosz-Milašius gimė buvusioje Mogiliovo gubernijoje, Cerėjos kaime. Jo senelis Artūras, serbų kunigaikščių palikuonis, gyvenęs Vilniuje ir buvo vedęs italę dainininkę. Tėvas Vladislovas, rusų ulonų karininkas, vedė žydų kilmės merginą Rozaliją Mariją Rozental, kuri buvo rašytojo motina. Namuose buvo kalbama vokiškai ir lenkiškai.

     Dvylikos metų Oskaras apgyvendinamas Paryžiuje, kuriame baigia universitetą. Baigęs universitetą, daug keliauja ir rašo prancūziškai.

     Į lietuvių kalbą keletą eilėraščių išvertė A. Vaičiulaitis, V. Mačernis, A. Žukauskas, T. Venclova, K. Bradūnas.

     O. Milašius lietuviškai labai mažai suprato. Pirmą kartą aplankė nepriklausomą Lietuvą 1925 m. Bandė savo eilėraščius versti į lietuvių kalbą su kitų pagalba. Rodė didelį prielankumą lietuviams ir vienam kitam studijuojančiam Paryžiuje padėjo.

     1937 m. jo 70 m. amžiaus proga Lietuvos V. D. Universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

     Šiandien LTSR Literatūros muziejuje, Maironio fonde, saugoma O. Milašiaus poemų knyga, kurioje įrašyta: "Mūsų brangiam ir didžiam tautos poetui prelatui J. Maciu-levičiui-Maironiui. Su gilia pagarba Oskaras Milošas".

     1971 m. straipsnio autorė Joana Daunienė lankėsi Cerėjoje ir surinko keletą duomenų, kurie nušviečia aiškesnį Milašiaus gimtinės vaizdą. Cerėja nežymiai kalvota pušimis ir eglėmis pasipuošusi apylinkė pagal ežerą. Kitados buvusi Sapiegų, o dabar valdoma karininko Milošo. Gimtasis poeto namas buvęs medinis, vienaaukštis "U" raidės pavidalo. Po spalio revoliucijos name mokėsi kaimo vaikai. Vėliau jis apdegė, o po antro pasaulinio karo visai sudegė. Šiandien toje vietoje pastatyta dviaukštė mokykla, kurios kieme matyti seno rūsio likučiai.

     Poeto tėvą prisimena nedaugelis. Sako, kad buvęs bedievis, staigaus būdo. Mirusį šešetas arklių vežė į kapines laidoti. Apie motiną vieni atsiliepia gerai, kiti nekaip.

     Jaunasis Oskaras kaimo žmonėms buvęs tolimas. Kaimiečiai matydavo jį labai retai. Jis būdavo vis išvažiavęs. Mamai laiškus rašydavęs retai. Santykiai su tėvais nebuvo geri. Didelio menininko ir mąstytojo dvasia kilo virš kasdienybės.

KAS ATSPĖS ŠIAS MĮSLES . . .

     Vienas kunigas iš Lietuvos taip neseniai rašė:

     Kartais labai sunku atspėti, ar žmogus tiki, ar ne. Vakar vienas jaunas vyras atvažiavo į atlaidus. Jis, atėjęs pas mane, sakėsi esąs ateistas, bet užprašė mišias už savo mirusį tėvą. Užprašydamas mišias, jis taip kalbėjo: “Juk siela yra amžina, ji būtinai turi būti”. Paskui sakėsi jau keliolika metų nebuvęs išpažinties, bet dabar pasiryžęs eiti.

     Ar ne keista? Netiki Dievo, o užprašo mišias ir žada eiti išpažinties!

     Per atlaidus buvo pilnutėlė bažnyčia žmonių, o kiti šventoriuje taip pat gražiai meldėsi. Bet kai kurie vyrai stovinėja prie obuolių vežimo už šventoriaus, į bažnyčią neina, bet pro ją eidami, nusiima kepurę. Jeigu jie tiki, tai dėl ko su visais neina į bažnyčią pasimelsti, o jeigu netiki, tai kam kepurę kelia?

     Per tuos pačius atlaidus bažnyčioje buvo tiek daug berniukų ir mergaičių, kurie ėjo prie sakramentų ir dalyvavo procesijoje. Po pamaldų, kai bažnyčia jau buvo tuščia, kelios jaunos mergaitės, belaukdamos autobuso ir turėdamos valandėlę laisvo laiko, bažnyčioje ėjo kryžiaus kelius.    

     Ir kiek daug čia yra tokių gražių pavyzdžių! Kiek daug jaunuolių, kad ir trumpam laikui parvažiavę iš kariuomenės ar iš kokių darbų, tuojau atbėga į bažnyčią atsigaivinti, prieina išpažinties, priima šv. Komuniją. Kur jie bebūtu, visur neužmiršta Dievo, visur atranda valandėlę laiko susikaupti ir pasimelsti. “Aš, tarnaudamas kariuomenėje, neapleidau nė vienos dienos nepasimeldęs”, pasakoja vienas jaunuolis. O kitas rašė: “Kuriuo keliu aš pasuksiu? Leistis nuo kalno jokių pastangų nereikia, bet kaip baisu ir siaubinga. . . O kilti aukštyn, nors ir sunku, bet gražu ir garbinga”.