Spausdinti

Alfonsas Tyruolis

PRISIKĖLIMO VARPAI

Skambėkit, varpai, sutartinėj šventoj,
Skambėkit pavasario žydinčio himnais.
O, gana jau aplinkui mirties ir tamsos.
Ir nakties be vilties.

Tie, kur užvertė Kūną uola,
Sugauti Tiesos ir prikalt negalėjo:
Ji vėl gaudžia pavasario žydinčio himnais
Iš aukso, sidabro ir vario varpu.

Toks kūnas trapus: ji taip lengva sukaustyt
Grandinėm, uolom, uždangom.
Bet skamba ir dūžta, ir dūžta ir skamba
Pavasario skaistūs varpai:

Nors numirė Kūnas, nemiršta Tiesa,
Nors numirė Saulė, nemiršta Šviesa,
Nors numirė Žemė — gyva ji visa!

Ir sklinda jų aidas ir lekia pasauliu.
Lyg vienišas paukštis virš marių.
Suvirpa dangoraižiu širdys
Ir širdis dar nepaliesto skausmo žmogaus,
Ir jis girdi, kaip skamba ir dūžta
Pavasario skaistūs varpai:
Tiesa nenumiršta, ji bunda ir kelias,
Kaip pavasaris žalias.

JAUNIESIEMS

Lai Milda meiliai jus palydi
       Į Laimos šviesią karaliją,
Ir rožių, kur palaimoj žydi,
       Žiedeliais ant jūs tako lyja.

Lai spindi saulė iš aukštybių,
       Nušvietus žemės dieną nykią,
O žvaigždės, naktimis sužibę,
       Pašviečia tamsoje ne sykį.

Lai jums dangus neapsiniaukia,
       Ir saulė žydrą jį išlaiko,
O debesį, kurs ji aptraukia,
       Smagus vėjelis greit nuvaiko.

Lai žemėje, nors ir geriausioj,
       Tėvų ir protėvių tėvynės
Šventasis atminimas gausiai
       Takan jūs būna įsipynęs.

Lai amžina dangaus malonė
       Palaimą į rankas jums deda,
Kad guostų jį šiam žemės klony
       Kuris į amžių pilį veda.

ATSISVEIKINIMAS

O, atsisveikinimas mielas ir širdingas,
Džiaugsmu ir liūdesiu į širdį smingąs.
Nes žinome visi mes aiškiai,
Ką iškeliavimas mums reiškia.

Gal nesunku ir bus palikt mums vietą,
Kur ašarų ir prakaito tiek lieta,
Ar vasaros karštymetį, ar sniegą,
Kur per ilgai pridengia gležną diegą. ..

Bet bus sunku palikt įmintos pėdos,
Nors su skausmu ir su vargu sudėtos.
Nes ten širdies paliekame mes dalį,
Kur pasirinkę buvom sau kampelį.

O greitai nešasi mus laiko šuoliai
Ir atskiria siaubingi erdvių toliai
Nuo mūs gimtinės, tėviškės brangiosios,
Kuri dar moja kryžiais, beržais, uosiais...

Dėl to, kur eitum tik, kur bekeliautum.
Kokių dangaus apgaubtas būtum skliautu,
Kur motų tau magnolijos ir palmės,
Tu niekad nepamirši savo žemės psalmės:

Kur bekeliautum, aš tave lydėsiu,
Tau būsiu karštyje mielu pavėsiu
Ir tavo skausmą užliūliuosiu švelniai,
Kaip to tik tavo meilė nusipelnė.