KAS PATIKO IR KAS NEPATIKO

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Po karo Vokietijoje pradėjau skaityti “Misijonieriaus laiškus”. Tai buvo T. J. Bružiko tas mažytis garstyčios grūdelis, iš kurio išaugo ir suklestėjo dabartiniai “Laiškai lietuviams”. Jie vis dar auga ir tobulėja. Daug turi bendradarbių, todėl kiekvienas skaitytojas gali rasti ji dominančių skaitinių. Ypač puikūs vedamieji. Buvo labai prasmingas praėjusiųjų metų lapkričio mėn. vedamasis “Jei sugriausi kito dangų. . .” Argi ir išandien mes nematome artime tik juodų taškų? Ir mėtome juos vieni kitiems.

     Kas nepatiko? Rasos Arbaitės kūrinių įdėjimas į kalėdinį numerį. Rasa talentinga, paveikslai savotiškai įdomūs, tik gal jiems neparinktas tinkamas laikas. Skaitome pirmąjį puslapį: “Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. . .” Kalėdos. Kristaus atėjimas į pasaulį. O ten skeletų maršas. Mirtis. Gal tai tiktų gavėniai.

     Linkiu Redaktoriui ir bendradarbiams nepavargti. Reiškiu pagarbą.

B. Beleškienė

KAD VEIKSNIAI PASKAITYTŲ IR VYKDYTŲ ...

     Jūsų vedamasis š.m. vasario mėn. numeryje yra vertas premijos. Kokios teisingos ir svarbios jame pateiktos mintys! Jeigu mūsų veiksniai — Vlikas, Alta ir Bendruomenė tą straipsnį paskaitytų ir pradėtų vykdyti tai, kas ten siūloma — visi ginčai pasibaigtų, ir mūsų veikla būtų naudinga ne okupantui rusui kaip dabar, bet mūsų pavergtai tėvynei.

     Jūsų skaitytojas B.D.

PASKATINO UŽSISAKYTI. . .

     Maloniai prašau, pradedant šių metų sausio mėnesiu, man siuntinėti “Laiškus lietuviams”. Keletą kartų pirmiau esu juos skaitęs. Man buvo labai arti prie širdies šis kultūringas katalikiškas žurnalas. Nežinau, kodėl ligi šiol vis neužsisakiau. Pernai mačiau “Naujienose” keletą kartų grubų “Laiškų lietuviams” užpuolimą. Tai mane paskatino, pirmai progai pasitaikius, įsijungti į “Laiškų lietuviams” skaitytojų gretas.

     A. Verikas

APIE TĄ NETINKAMĄ TEMĄ IR NE VIETOJE IŠSPAUSDINTĄ

     Uolus spaudos bendradarbis Pr. Alšėnas, perskaitęs “Šeimos” skyriuje, anot jo, Vytauto Kasniūno parašytus gyvenimo vaizdelius, priekaištauja redaktoriui, kad jis juos spausdina, o reporteriui — kad jis juos rašo. Mat, jo nuomone, katalikiškos minties žurnalui jie netinkami, nes sudaro įspūdį, kad šiuose rašiniuose pritariama šeimų išsiskyrimui.

     Toliau jis rašo: “Tema pagirtina ir žurnalo turiniui galėtų būti tinkama, jei tie vaizdeliai būtų tinkamai parašyti”. O kitame sakinyje ryškina ir tą vadinamąjį tinkamumą: “Kad būtų rašomi atsitikimai iš tokių faktų, kurie nesikryžiuoja, nesikerta su katalikiškąja šeimų gyvenimo doktrina — šeimų nesuardomumu”.

     Jei katalikiškos šeimos gyventų pagal tą doktriną, tai nebūtų reikalo nė rašyti apie šeimų gyvenimo didįjį pavojų — išsiskyrimą. Šeimos, kurios laikosi duotos vedybinės priesaikos, yra tie kertiniai akmenys, ant kurių laikosi didžioji katalikiškoji bendruomenė.

     Pirmame šeimos klausimais rašinyje (L.L., 1976 m. gruodžio mėn.) mes citavome popiežiaus Pauliaus VI žodžius. Jis kvietė katalikiškas šeimas išlaikyti pastovias santuokas ir sakė: “Santuoka yra neatšaukiamas įsipareigojimas, kuris, kartą priimtas, nebegali priklausyti nuo žmogaus nepastovių nuotaikų ir besikaitaliojančių norų. Santuoka negali būti paaukota jausmų bei aistrų vardan. Sunku tikėtis pastovios santuokos, jeigu ji su savimi nesineša kryžiaus, nesireiškia fizinio ar dvasinio skausmo pavidalais”.

     Šiais žodžiais mes ir remiamės, rašydami šeimos klausimais. Bet šeimų gyvenimas vis labiau slysta į klystkelius. Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Kanadoje apie 10 milijonų katalikiškų šeimų išsiskyrė. Tai milžiniškas skaičius. Ir blogiausia, kad jis nemažėja. Ta pati šeimų audra ūžauja ir mūsuose. Mes, į viską žiūrėdami paviršutiniškai, netekome atsakomybės jausmo. Lyg ir paskendome visuotinėje madų vaikymosi jūroje.

     Šių rašinių pagrindinė mintis ir yra parodyti mus tokius, kokie esame, kad galėtume realiau atskirti gėrį nuo blogio, kad, atsidūrę pavojingoje šeimos gyvenimo padėtyje, pasirinktume teisingiausią kelią, laikytumės duotos priesaikos.

     Bet, iš kitos pusės žiūrint, dažnai ir labai dažnai turime kelti klausimą, ar mes turime teisę kitus kaltinti, mesti akmenį į savo draugą, bičiulį, savąjį tautietį. Šeimų išsiskyrimui nepritardami, negalime ir neturime teisės tų žmonių pasmerkti, kurie išsiskyrė.

     Kai kyla noras kitus kaltinti, ar nereikėtų pirmiausia pasižiūrėti į save ir patikrinti, ar mes patys einame teisingo gyvenimo keliu. Vysk. Vincentas Brizgys straipsnyje “Žmogaus laimė Kristaus kančios ir mirties šviesoje” (Darbininkas, 1977 vasario 18, Nr. 7) rašo: “Verta pasitikrinti savąjį krikščioniškumą. Ar nesam per daug įtikėję į formalumus? Apie asmenų ir šeimų religingumą sprendžiam iš to, ar jie priklauso prie parapijos, ar dalyvauja pamaldose, ar priima sakramentus. Taip, tai yra viršiniai ženklai žmogaus išpažįstamo tikėjimo. Tai yra būtina. Tačiau tai ne viskas. Asmenų ir šeimų kasdieninis gyvenimas, asmenų vidinis gyvenimas, jų mintys ir siekimai yra gal net svarbesnės reikšmės už anuos viršinius ženklus”.

Vytautas Kasnis

DĖKOJU DAUGELIO VARDU

     Noriu padėkoti ne tik savo, bet ir daugelio moterų vardu, kad pradėjote spausdinti tuos gyvenimo vaizdelius iš reporterio užrašų “Šeimos” skyriuje. Jei tai būtumėte pradėję prieš keletą metų, būtumėte išgelbėję labai daug šeimų. Kaip dabar šeimos gyvena, net baisu ir pagalvoti. O kiek daug skiriasi arba arti prie skyrybų!

     Vytautas Kasniūnas savo gražiais rašiniais mums atvėrė akis. Mes pasijutome, lyg iš planetų atskridę. Beskaitant jo pasakojimus, taip ir norisi durti pirštu: juk čia tu, ten anas, o svarbiausia, kad ir ten, ir čia aš pati esu.

     Spaudos baliaus metu mano draugė jam dėkojo už tuos rašinius ir mačiau, kaip jį pabučiavo. Mes visos turėtume jį išbučiuoti.

     Aną dieną, kai vėl prasidėjo mūsų šeimos rutininis gyvenimas, trenkiau vyrui “Laiškus lietuviams” ir sušukau: “Paskaityk ir pamatysi save, o jei nori, ir mane”. Ir ką gi, dabar vyras, lyg angelėlis. Žinoma, ir aš.

Jei tuos klausimus jis būtų kėlęs paprastais straipsniais, tai būtume pasakę, kad čia vėl kitas pamokslas ir pamokymas. O kai jis visa tai iš gyvenimo paima ir parašo, lyg novelę, tai skaitai ir akių atitraukti negali.

     Mes dirbame aštuonios moterys. Visos aukštojo mokslo inteligentės. Kai išeina žurnalas, tai net kelios jį atsineša į darbą ir tuoj klausia, ar skaitei, ką Kasniūnas rašo. O viena jo gera pažįstama iš džiaugsmo jį net Kasniūnėliu vadina. Viena perskaičiusi darbe net apsiverkė. Klausiame, ko verki, negi apie tave rašo.

     Po šiuo laišku nepasirašau savo pavardės, nes nenoriu viešai išpažinti savo nuodėmių, bet negaliu nepadėkoti Jums, kad tokį skyrių įvedėte ir taip gražiai žurnalą redaguojate.

     Aš žinau, iš kur Kasniūnas apie mano šeimos gyvenimą sužinojo. Už tai esu labai dėkinga. Girdėjau, kaip spaudos baliuje jam daug kas dėkojo. Tegu jis tik rašo; rašo daug ir atvirai. Tegu nieko nebijo. Tegu parodo nuogą šeimos gyvenimą, tegu rašo apie miegamuosius ir intymius šeimos gyvenimo santykius, nes nuo čia dažniausiai prasideda erzeliai, nesutarimai. Ačiū Jums, Tėve Vaišny, ačiū ir Kasniūnui!

Maria