Spausdinti

Henrikas Nagys

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausio savo brolio.
Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens.
Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio.

Nepalikite manęs.
Nepalikite prieš tuščią ilgąją kelionę.
Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt.
Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona.

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio.
Mirtys myli tris. O kas mane užbers žeme?
Mano miegui kas atkas sukepusi raudoną molį?

Neišsižadėkite ir nepalikite manęs.

1976.XII.20.

* * *

Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastu ir tarp pilkųjų,
būk pažemintųjų brolių ir draugų.

Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius.
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulkė dulkėse ir pelenų tarp pelenų.
Vienišu vienintele viltim, vienintele paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.

1977.11.10.

* * *

Manom, mirtį pažįstame. Tiktai gyvenime
mislių nemokam įmint.
Tiltą po tilto sudeginę,
nei atgal, nei pirmyn
neberandame kelio.
Einam ir grįžtame,
klumpam ir keliam,
kol pagaliau apsiprantame su vienintele
ir paskutine mintim:
ir mirties nepažįstame.

1977.I.27.

* * *

Nebuvo pavasario:
po žiemos atėjo
žiema.
Kaip pasakoje,
kaip sapne.
Keista:
ledai kai užklojo
dangų, veidą ir ežerą —
nepastebėjau:
nebuvo vasaros,
nei rudens:
po žiemos atėjo
žiema.

1976.VII.26.

(Eilėraščiai iš spaudai paruošto naujo poezijos rinkinio “Prisijaukinsiu sakalą”)