Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI
LIETUVIAI SAVAMOKSLIAI MENININKAI PASAKOJASI APIE SAVE
LTSR Liaudies meno rūmuose yra saugomi šimtai Lietuvos paprastų žmonių meistrų ir menininkų gyvenimo aprašymų. Jie parašyti nuoširdžiai paprasta, sodria paprastų žmonių kalba. Jų turinį sudaro šių žmonių gyvenimo vargai ir kūrybinis džiaugsmas. Aprašymai susegti į tris storus aplankus. Štai keletas užrašytų istorijų.
STEPAS SATKŪNAS, tapytojas. Pirmą kartą pasirodė 1974 m. vasarą respublikinėje dailės parodoje "Šlovė darbui". Joje buvo iškabinęs keturis vaizdinius paveikslus. Vaizduotė padėjo nelengvam darbininko kelyje. Vaikystėje buvo piemuo, jaunystėje — pusbernis, batsiuvys, nevykęs statybininkas, dažytojas. Dirbo Kauno batų remonto dirbtuvėje. Klaipėdoje geležinkelio stotyje, Klaipėdos ir Šiaulių "Maiste", "Kauno audiniuose". Tarybinis aktyvistas, vandentiekio tikrintojas. Šiandien pensininkas. Savęs nelaiko talentingu, o tik nori pirmauti, nugalėti kitus ir pasižymėti. Jo manymu, nugali noras nugalėti. Laisvą laiką praleidžia gamtoje. Visa tai, ką pastebi, bando atkurti savo paveiksluose.
ANTANAS DRUNGILAS, tapytojas. Apie save rašo, kad, iš piemens išbėgęs, tarnaudavo dvaruose. Žiemą dirbdavo vaikams žaislus, paukščių iškamšas, įvairius drožinius, jų tarpe ir smūtkelius. Salantų miesto pirmoje meno saviveiklos apžiūroje buvo apdovanotas garbės raštu. Prisipažįsta, kad trūksta žinių ir įgūdžio rankose. Pastebi savo klaidas, kurių neįstengia ištaisyti. Ateityje numato kurti Lietuvos senovę iš pasakų, legendų bei padavimų, o taip pat iš istorijos lobyno, kad būsimoms kartoms liktų mūsų protėvių aukšta kultūra. Šiandien jau pensininkas.
ALEKSAS MOCKUS, medžio drožėjas. Talentą paveldėjo iš tėvų. Tėvas buvo žemės darbininkas ir iš medžio dirbo buitinius reikmenis. Motina buvo gera audėja ir verpėja. Vasarą piemenaudamas nepaleisdavo iš rankų peilio. Šiandien, sulaukęs senatvės, gyvena Šilutėje ir drožinėja skulptūras. Mėgstamiausi drožiniai iš senovės lietuvių tikėjimo: augalų dievas Patrimpas, užsiskriejęs plačiu ploščiu, eina per laukus laimindamas sėją. Bangpūtys — žvejų dievas.
ANTANINA VARNIENĖ, audėja. Karo metu dar paauglei mergaitei teko patirti daug neteisybės, žuvo du mylimi broliai. Savo vargą įaudžia į kilimėlius mėgstamiausiais eilių posmais. Gyvena Kaune. Jos darbai užtinkami ne tik Lietuvos respublikos parodose, bet ir už jos ribų. Apie savo rašo: "Kai buvau kokių 4-6 ir 8 metų, plaukydavau valtimi viena, ryte saulei tekant arba vakare saulei leidžiantis. Kai būdavo ramus vanduo, tai gražiausia būdavo žiūrėti į vandenį. Jis būdavo įvairiausių spalvų — mėlynas, žalias, baltas, kartais juodas ir raudonas pasirodydavo, ir, rodos, matydavau vandenyje visą pasaulį — saulę, žvaigždes, miestus, namus, net žmonių veidus, kurių tada nepažinojau. Viską būdavo galima pamatyti tame gražiame Nemuno vandenėlyje. Tėvelis ir mamytė vasarą dirbdavo pas ūkininkus, o aš likusi namie viena labai mėgau rėdyti lėles. Žiemą padėdavau mamytei verpti pakulas. Man trūksta mokslo, maža man laiko, aš neturiu kada išsipaišyti gerą projektą, tai matyti mano darbuose. Audžiu neišsipaišius, iš galvos, bet su gera nuotaika ir dideliais norais. Dirbu visuomet dainuodama".
VYTAUTAS JARUTIS, kalvis. Užventyje baigęs pradžios mokyklą. Tėvas buvo stalius, motina siuvėja. Pats pradėjo dirbti jau nuo 14 metų: akmenskaldis, statybininkas, elektrikas, mokyklos dirbtuvių vedėjas. Pirmiausia susidomėjo medžio įraižymu. paskui papuošalais ir pagaliau kalvyste, kuri, tur būt, ir yra jo tikrasis pašaukimas.
Jis įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali būti vienoks ar kitoks kūrėjas, tik reikia daug dirbti. Svarbiausia iškęsti pirmus bandymus. Nenuleisti rankų po pirmo nusivylimo. Nauji sumanymai gimsta bedirbant patį daiktą. Kartais prieblandoje susikryžiuoja vakaro linijos ant grindų ir sukuria lyg žvakidę, o kartais daug dalykų prisisapnuoja.
PRANAS GIEDRA, puodžius. Gimė ir užaugo Viekšnių miestelyje. Jau nuo 12 m. amžiaus pradėjo lipdyti švilpukus. 1938 m. per- , sikėlė gyventi į Dzūkiją ir žiesti puodus. Po dešimt metų darbo jis jau per tris valandas nužiesdavo 66 puodus.
MARIJOS PEČKAUSKAITĖS - ŠATRIJOS RAGANOS PAMINĖTAS 100-TASIS GIMTADIENIS
Lietuvos Valstybinės respublikinės bibliotekos susirinkimų salėje dalyvius su rašytojos gyvenimu ir kūryba supažindino Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docentė A. Vaitkūnienė. Filologijos mokslų dr. J. Lankutis apžvelgė rašytojos kūrybą šių dienų požiūriu. Buvo paskaitytos ištraukos iš rašytojos kūrybos. Literatūrinę minėjimo dalį paįvairino Lietuvos Liaudies buities muziejaus muzikos teatro trupė. Ta proga Respublikinėje bibliotekoje atidaryta M. . Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos paroda.
RUOŠIAMASI SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS 6O-TOSIOMS METINĖMS
Kovo 14 d. Vilniuje įvyko vadovaujančių žurnalistų visuotinis narių susirinkimas. Lietuvos žurnalistai įtaigojami skleisti ir aiškinti lenininę tarptautinę partijos politiką, aiškinti tautų draugystes ir tarptautines darbininkų mintis, nušviesti socialistinį lenktyniavimą ir pirmūnų patyrimą. Susirinkę žurnalistai priėmė nutarimą, kuriame numatytos priemonės žurnalistinei veiklai gerinti, sutinkant spalio 50-tąsias metines.
Ryšium su spalio revoliucijos 60-siomis metinėmis šiemet vasarą numatyta tarptau * tinėje Paryžiaus mugėje įrengti Lietuvos skyrių. Mugės lankytojai galės susipažinti su Lietuvos respublikos pasisekimais. 1978 m. Lietuvos skyrius bus tarptautinėje parodoje Austrijos sostinėje Vienoje.
KOMUNISTINĖ TVARKA PRIE TRAUKINIO KASOS
Lietuvoje važinėjimas traukiniais gadina nuotaiką. "Tiesoje" J. Krasnauskas rašo: "Iki traukinio išėjimo Vilnius-Klaipėda — dar daugiau kaip pustrečios valandos, bet žmonės jau stovi eilėje nusipirkti bilietą. Išstovėjus valandą, kasa užsidaro, ir visi laukusieji pakrinka stumdydamiesi prie kitų langelių, rankose su daiktais, nervingi, pavargę. Praėjus valandai, žmonės ir vėl priartėja prie langelių, bet traukinys išvažiuoja už dešimt minučių. Prasideda grumtynės, kas stipresnis".
“GERAS” PAVYZDYS: VAIKAI ŽAIDŽIA GIRTUOKLIUS
Kai kuriems vaikams tik dveji-treji metukai, bet jie pamėgdžioja girtuoklius. Kodėl jie žaidžia tokius žaidimus? Tarp Šilo ir V. Grybo gatvių, kampe tarp prekystalių ir daržovių paviljono, įsprausta alinė. Alaus mėgėjai, čia pat prisivaišinę maisto produktų, užsigeria alaus ar ko nors stipresnio, pradeda girti šlitinėti ir užkabinti praeivius. Aišku, šį reginį mato vaikai ir dar prisiklauso įvairiausių, jiems negirdėtų žodžių. Vyresnieji moksleiviai kartais susigundo ir patys alum pasivaišina.
VILNIAUS OBSERVATORIJA
Viena pirmųjų observatorijų Europoje, pagarsėjusi planetų, jų palydovų, saulės ir mėnulio užtemimų stebėjimais bei fotografavimais, yra Vilniaus observatorija. Ji įsteigta prieš 220 metų 19 a. pradžioje. Jonas Sniadeckis, žymus Vilniaus astronomas ir universiteto rektorius, pastebėjo virš observatorijos atmosferos užteršimą, nes tuo laiku observatorija jau buvo mieste. Prieš 2-rąjį pasaulinį karą universiteto astronomų pastangomis observatorija buvo pastatyta užmiestyje, Čiurlionio gatvės gale, prie Vingio parko. Šiandien ši vieta ir vėl tapo miesto centru. Vėl buvo ieškoma naujos vietos observatorijai toliau už miesto. Vilniaus prošvaistė jaučiama apie 30 km spinduliu. Nauja observatorija nutarta statyti Molėtuose, Lietuvos tautinio parko ribose, ant Kaldinių kalno. Nuo šio kalno matosi reto gražumo vaizdai: miškai, ežerai ir kalvos. Kalno pašonėje Kapelių kalnelis, už jo Kulionių piliakalnis, toliau Želvos ežeras su upeliu, Šilagilužio ežeras ir Labanoro giria. Čia bus Lietuvos astronominės kultūros centras. Jau šiandien čia lankosi daug smalsuolių.
Vilniaus observatorijos paviljonas su 63 cm reflektorium jau veikia. Statomas 23 m aukščio didysis bokštas. Dr. Vyt. Straidys sako, kad observatorija bus didžiausia Šiaurės Europoje. 165 cm skersmens reflektorių valdys skaičiavimo mašina. Vilniaus senosios universiteto observatorijos papročiai bus tęsiami Molėtų observatorijoje. Čia bus ir senas Vilniaus observatorijos užrašas: "Hinc itur ad astra". (Iš čia einama į žvaigždes.).
PAGERBTA MŪSŲ LITERATŪROS KLASIKĖ IEVA SIMONAITYTĖ JOS 8O-MEČIO PROGA
Iškilmingas jubiliejinis vakaras įvyko Meno darbuotojų rūmuose. Minėjimą pradėjo rašytojas J. Baltušis. Jis supažindino susirinkusius su Ievos Simonaitytės gyvenimu ir kūryba. Rašytoja, kankinama įvairių negalių, nuo pat vaikystės dienų, neturėdama sąlygų mokytis, susilygino su lietuvių literatūros klasikais — Kristijonu Donelaičiu, Maironiu, Vaižgantu, Žemaite, V. Mykolaičiu-Putinu ir kt. 1935 m. už romaną "Aukštujų Šimonių likimas" laimėjo pirmąją Lietuvos valstybinę premiją. Ji aukštu savo kūrybos meistriškumu atskleidė įsimenančius sudėtingus ir spalvingus lietuvininkų būdus, taip subtiliai, išmintingai ir jautriai parodydama jų gyvenimą, papročius, krašto gamtovaizdžius. Pirmoji po Kristijono Donelaičio taip plačiai atskleidusi lietuvininkų kalbos lobius.
1938 m. pasirodė jos antrasis romanas "Pavasarių audroj". Vėliau "Vilius Karalius", kuris 1958 m. buvo premijuotas 25-kių tūkstančių rublių valstybine premija. Romanas "Pikčiurnienė" išverstas į rusų, vokiečių, anglų, kinų, prancūzų, lenkų ir ispanų kalbas. Dar parašė knygą "Paskutinė kūnelio kelionė", o taip pat daug novelių, apysakų ir trumpų vaizdelių.