Spausdinti

Danutė Bindokienė

Vanda Frankienė-Vaitkevičienė, "Du draugai', premijuota apysaka jaunimui; JAV LB Švietimo tarybos leidinys; viršelis ir iliustracijos D. Stončiūtės-Kuolienės; spausdino "Draugo" spaustuvė, Chicago, Ill.; kaina nepažymėta.

     Literatūriniai konkursai jau ne retenybė: kiekvienais metais paskelbiami keli įvairių žanrų kūriniams. Apie jų rezultatus daug rašoma, dar daugiau kalbama — ir teigiamai, ir neigiamai. Gal būt, patys vertingiausi yra Švietimo tarybos skelbtieji jaunimo skaitinių konkursai. Jie tikrai savo tikslą pasiekę — davę eilę knygų, turinčių pasisekimą jaunų skaitytojų tarpe.

     Ne išimtis yra ir paskutiniojo Švietimo tarybos jaunimo skaitinių konkurso laimėtoja, V. Vaitkevičienės apysaka "Du draugai" (laimėjusi premiją 1975 m.). Ši apysaka taip pat parodė, kad Vanda Vaitkevičienė jau tvirtai įsipilietinusi kaip vaikų-jaunimo literatūros autorė.

     Galima sakyti, kad šia kūrybine kryptimi ji pasuko paskutiniojo dešimtmečio pradžioje su pasirodymu knygos "Užburtos kanklės", 1971 m. ("Laiškų lietuviams" leidinys). Iki tol ji buvo pažįstama kaip vaidinimėlių autorė ("Vaidinimai mažiems ir dideliems, 1955), pasakų kūrėja ("Karalaitės Gintarės ilgesys", 1957 m., "Šokoladinis kiškelis", 1970) ir net mokyklinio vadovėlio autorė ("Spindulėlis", Kr. Donelaičio mokyklų leidinys). Ji taip pat bendradarbiavo "Moteryje", "Laiškuose lietuviams" ir kt., bet ankstyvesnėje kūryboje tarytum tebeieškojo savo tikrojo rašytojiško kelio, savo žanro. Nėra abejonės, kad jį atrado jaunimo literatūroje.

     Su "Dviem draugais" V. Vaitkevičienė rikiuojasi į išeivijos jaunimo literatūros kūrėjų eiles, nes apysakoje parodo šių dienų būdingą didmiesčio vaizdą su visomis problemomis, o tame fone sukuria eilinę lietuvišką šeimą, kuriai rūpi išlikti, apsisaugoti nuo neigiamų gatvės įtakų. Suaugęs skaitytojas gali pajusti stiprų autorės nusistatymą prieš miestietišką kasdienybę ir gana tvirtą didaktinį toną, bet vaikas ar paauglys į tai neatkreips dėmesio, nes knygos įvykiai dėstosi tokiu tempu, yra įdomūs, ir nebus laiko svarstyti, ką galvoja autorė. Jaunam skaitytojui tik bus aišku, kad gėris nugali blogį, kad reikia stoti gėrio pusėje, nes ten yra ir pagrindiniai apysakos veikėjai.

     Įdomu pastebėti, kad daugumos išeivijos jaunimo skaitinių puslapiuose pagrindiniai veikėjai yra berniukai, o mergaitės turi tik antrines vietas. Pvz.: G. Ivaškienės "Baltojo stumbro" herojus, Julijos Švabaitės Gabriukas, VI. Vijeikio Saigūnas, D. Bindokienės "Mieste nesaugu" ir "Parkas anapus gatvės" veikėjai, net vaikų mėgstamos R. Spalio knygos "Gatvės berniuko nuotykiai" Jonas Pomidoras Vaitas ir t.t. Išimtis būtų tik Nijolės Jankutės Rita knygoje "Nuo devynių iki pirmos".

     V. Vaitkevičienės draugai yra Linas ir Vidas. Nežiūrint, kad jie neatskiriami draugai, autorės rišami eile rimtų, juokingų, net pavojingų nuotykių, berniukai labai skirtingi. Linas yra toks, kuriuo vertai didžiuotųsi kiekviena mama: gerai mokosi, paklusnūs, neblogai sugyvena su broliu ir sesutėmis, pareigingas ir t.t. Vidas kitoks: bailus, tinginys, pavyduolis, neklaužada. Tačiau blogasis neturi gerajam neigiamos įtakos, nes jo neigiamybės daugiau paviršutinės: tikram reikalui ištikus, Vidu galima pasitikėti. Autorė kaip tik tvirtina ir įrodo, kad draugystė su Linu yra Vidui labai naudinga.

     Be abiejų berniukų knygoje sutinkame ir šalutinių veikėjų, reikalingų veiksmo vystymuisi ir nuotykių išbaigimui. Vieni veikėjai ryškesni, kiti blankesni. Daugiausia išsiskiria Lino jaunesnioji sesutė Rita. Tai tokia tikra ir natūrali mergaitė, kad dažnai norisi ją sugriebti į glėbį ir pamyluoti, bet dar dažniau delną niežti jai kelis kartus per sėdimąją užploti. Rita — tikras namų diktatorius, nors mama ar tėtė ją retkarčiais perspėja, bet be didelio noro, nes autorė Ritai jaučia labai daug simpatijos. Kai iš namų dingsta Ritos mylimas katinas Murkis (kurį Linas išvežė į parką ir paklaidino už tropikinių žuvų išgaudymą iš tvenkinėlio), mergaitė tikrai visiems įkyri nuolatinėmis ašaromis, zirzimu, priekaištais. Tačiau jai atleisti lengva.

     Antroji Lino sesuo Giedrė, aukštesniosios mokyklos mokinė, jau kiek blankesnė, nors autorė jai leidžia vaikytis kvailas madas, su drauge bėgioti paskui netinkamą, pavojingą berną, prisivalgyti sausainiukų su marijuana ir kitokių "įtartinų" nuotykių pergyventi.

     Kai kurie šalutiniai veikėjai taip pat išsiskiria. Pvz. šuns Princo savininkas, paslaptingasis senis, prižadėjęs vaikus nuvesti pas katiną, kurį jis pardavė veterinarijos studentui, o tas padarė iškamšą.

     Daug veiksmo sukasi apie katiną. Linas jį nubaudžia, išnešdamas iš namų, nors žuvis iš tvenkinėlio buvo pavogęs pavyduolis Vidas. Vėliau daug laiko užtrunkama, daug nuotykių įvyksta, Murkio beieškant. Šiaipjau dienos slenka normaliai: vaikai lanko mokyklas, skautų sueigas, išnešioja laikraščius, žaidžia parke, važinėja dviračiais. Ta kasdienybė dažnai nesiskiria nuo tūkstančio kitų lietuviukų, gyvenančių Amerikos didmiestyje, dienų. Bet tai ne yda, o kaip tik dorybė. Teko kalbėti su knygos skaitytojais, kurie su džiaugsmu teigia, kad ir jiems panašiai atsitikę. Autorės sukurti nuotykiai yra ir jų pačių nuotykiai, todėl dvigubai patrauklūs, nes atrodo tikri.

     Žinoma, galima ieškoti neigiamybių, klaidų, stiliaus nesklandumų, ir jų rasime. Tik ar verta? Knyga skaitoma lengvai, išdalinta daugybe skyrelių su atskirais pavadinimais. Autorės pasakojimas kiek savitas, bet tai nėra blogybė. Nors didaktikos apstu, bet ją vargiai pastebės jaunas skaitytojas. Knyga jam ir parašyta.

     Didžiausias disonansas knygoje yra D. Stončiūtės iliustracijos. Jos neatitinka turinio (atrodo, kad iliustratorė piešė, knygos neskaičiusi), jų per mažai, ir visai knygai nepakenktų, jei iliustracijų nebūtų. Vaikai turi stiprias vaizduotes, o tokios primityvios iliustracijos tik kliudys beskaitant. Ne visi mūsų dailininkai (ypač pradedantieji) jau tinka vaikams knygas iliustruoti.

     Baigiant norisi pridurti, kad kiekviena lietuviška šeima šiuos "Du draugus" turėtų parūpinti savo vaikams. Tegul vasaros atostogų metu jie padraugauja su V. Vaitkevičienės apysakos veikėjais. Knygą vaikai skaitys ne dėl to, kad jiems būtinai reikia lietuviškai skaityti, bet dėl to, kad įdomi.