Vytautas Kasnis

IŠ PASIKALBĖJIMŲ BEI LAIKRAŠČIŲ STRAIPSNIŲ

     Lietuviška šeima — mūsų visų pasididžiavimas ir džiaugsmas. Kurkime tik lietuviškas šeimas. Jos — mūsų tautinės gyvybės tvirtovė. Mišrios šeimos — tautinės gyvybės kapinynas. O, kokios gražios lietuviškos vestuvės. Kiek daug žmonių buvo! Aš einu j mišrios šeimos vestuvinį pokylį. Nesuprantu, kodėl tėvai rengia vestuves, kai jų duktė išteka už airio? Vaikai, kalbėkite lietuviškai! Kad man daugiau neitum į pasimatymus su tuo lenku! Žiūrėk, tėvai tokie žymūs veikėjai, o vaikai veda svetimtautes.

     Užteks tų minčių... Štai ištrauka iš Stasės Janušauskienės laiško ir po to sekęs telefoninis pasikalbėjimas.

     "Vienas Dievas žino, kiek daug aš prikentėjau dėl dukrelės Aldonos vestuvių. Ji ištekėjo už vokiečio. Net artimiausi giminės neatėjo į vestuves. O kiek kalbų, kiek piktų žodžių prisiklausiau! Krūvą laiškų gavau. Pasirašytų ir anoniminių. Knygoje netilptų. Reikėtų dviejų tomų. Taip ir lydėjo ašaros mano dienos žingsnius. O naktimis akių sumerkti negalėjau.

     Mokiau, auklėjau savo dukrelę, kiek įmanydama, bet nuo to vokietuko atplėšti negalėjau. Kai turėsiu laiko, tai parašysiu ilgą laišką, kaip išgyvena motina, išleisdama dukrelę už svetimtaučio. Ir pykausi su ja, ir gražiai kalbėjau. Visko buvo; ką čia ir išpasakosi. O tėvas vis savo giedodavo — Aldutė nepražus. Ji kieta, kaip akmuo. Nebijok, niekas jos neatitrauks nuo lietuviško kamieno. Arba: tegul juokiasi puodas, kad katilas juodas. Bet Janušauskaitės niekas nepaims. O dažniausiai kartodavo: sutikim su Dievo valia. Mūsų lietuviška sąžinė rami. Darėm, ką galėjom. Dabar telieka melstis, kad gražiai sugyventų.

     Po vestuvių vaikai išsikėlė į kitą miestą. Ir vėl būtų ilga pasaka. Alfredas, Aldonos vyras, paskambinęs telefonu, visados pradžioje keletą sakinių lietuviškai suraizgydavo. Atvažiavęs vis mėgindavo lietuviškai kalbėti, kad mane pradžiugintų. O jau jo meilumas, gerumas neišpasakytas! Pasakysiu atvirai, kad ir aš pamilau jį, kaip savo vaiką. Ir kuo toliau, tuo labiau. Nudžiūvo ašaros, sielvartai išdulkėjo.

     O kodėl aš visa tai pasakoju? Mat, tapau močiute. Motinos dienos proga Alfredas, paskambinęs telefonu, perskaitė jo paties lietuviškai parašytą laišką, kur jis pasižada su Aldute, savo mažąja dukryte, kalbėti lietuviškai. Verkiau, kaip niekados. Aš niekad nemaniau, kad yra ir džiaugsmo ašarų. O kokios jos malonios, saldžios!

     Paskiau ilgai kalbėjausi su dukra Aldona. Ji man pasakė kitą linksmą naujieną. Alfredas doktoratui pasirinko lietuvišką temą.

     Nors viskuo džiaugiuos, bet nenoriu užmiršti ir savo turėtų išgyvenimų bei rūpesčių. Gerai, kad viskas taip gražiai pasibaigė, o jei ne?..

     Mat, mes, motinos, švęsdamos savo dieną, į kurią ir visi jungiasi, nepraeiname pro ją šešėliu, neapsaldiname savo širdžių dovanomis, gražiais sveikinimo žodžiais, bet susikaupusios peržiūrime praėjusių metų dienas ir pagalvojame, ar atlikome tai, kas mums skirta, ar auklėj ome savo vaikus religine ir tautine dvasia. Juk kas gi kitas, jei ne motinos, man piktus žodžius pabėrė, telefonu išbarė, laiškus rašė, kam leidžiu Aldonai tekėti už vokiečio (jis yra katalikas). Juk iš tikrųjų jos širdyje nieko pikta neturėjo, tik savo karštus motiniškus ir tautinius jausmus išliejo. Vienos jų, būdamos laimingos, kad vaikai sukūrė lietuviškas šeimas, kitos, vaikų neturėdamos arba dar tik jaunus turėdamos, rūpinasi, sielvartauja, jausmingai ir karštai išgyvena, matydamos kuriantis mišrias šeimas.

     Aš ir savo dukrai Aldonai, ir Alfredui, nieko neslėpdama, pasakojau savo išgyvenimus iki pačių smulkmenų. Man atrodo, kad nuo Motinos iki Tėvo dienos visas tas laikotarpis turėtų būti laikomas šeimos mėnesiu. Tai turėtų būti šeimų rekolekcijų mėnuo. Turėtų būti skiriama daugiau laiko peržiūrėti, pergalvoti, kokiame kelyje yra mūsų priaugančioji karta — jaunimas. Toli gražu neužtenka iškilmingai pasakyti, kad jie lanko lituanistines mokyklas, priklauso lietuviškoms organizacijoms.

     Ak, ir užsiplepėjau, pradėjau pamokslauti. Baigiu. Gražu rūpintis kito kiemu, bet dar gražiau savuoju. Lengva durti pirštu į kitus, bet sunkiau jį sulenkti savon pusėn. Negirk pradžios be pabaigos. Iki kitos Motinos dienos! Sudiev!"

* * *

     Čuku-tuku, čuku-tuku... kasdien sukariu 100 mylių, važiuodamas traukiniu į darbą ir atgal. Laiko daug, tad ir pamiegi, ir pasi-meldi, ir prisiskaitai, ir prisikalbi.

     —    Vagi Jonaičiai! — šūkteliu traukinyje. — Vaikai po pasaulį džetais trankosi, o judu čia, Čikagoje, ozonu nuodijatės.

     —    Tai matai, kad bėgam nuo jo, — sako Jonaitienė. — Bepigu jums ten miškuose gyventi. Ir mes norime gryno oro prisilaižyti.

     —    Gerai, kad sugriebiau tave, — sako Jonaitis. — Žinai, plepėti tai aš moku, kalbą pasakyti galiu, juoką suraizgyti vieni niekai, o rašyti tai nemoku. Bet užtai skaitau, kaip žirnius bėriu. Tu parašyk apie Tėvo dieną. Man atrodo, kad ją turėtume švęsti tautine dvasia. Žinai, dovanos yra geras dalykas. Aš ir vinį gavęs vertinu. Bet prie jos turėtų būti priedai, kurie tėvų ar senelių širdis dar labiau pradžiugintų. Man labai patiko inž. Česonio pasakymas, kad tėveliui nieko prasmingesnio negalėjau padovanoti, kaip įsijungti į Lietuvių bendruomenę ir veikti, dirbant lietuviškose organizacijose. Sakyčiau, kad pusė mūsų akademikų, o gal ir kiek mažiau, yra aktyvūs lietuviškoje veikloje. O kur kiti? Reikėtų rasti būdų, kad ir jie įsitrauktų. Tegu ir jie Tėvo dienos proga pasižada, kad virstančių stulpų vietoje nauji išaugtų, kaip tame Vinco Kudirkos pasakojime. Žiūrėk, vienas mano vaikas veiklus lietuviškuose dirvonuose, o kitas, kaip sakai, džetais po pasaulį trankosi, turi daug pinigų, bet rūpinasi tik savimi. Daug jaunųjų akademikų vaikų gražiai kalba lietuviškai. O kur kiti? Ar nebūtų graži ir prasminga tėvui ar seneliui dovana, jei vaikai ar vaikaičiai įsijungtų į Jaunimo organizacijas, lankytų lituanistines mokyklas? Tai tiek apie Tėvo dieną. Apie tai reikėtų rašyti daug. Dabar dėl šeimų skilimų, nesugyvenimų. Atrodo, lyg bijote pažiūrėti į gyvenimą realiai arba manote, kad katalikiškame žurnale gal ir nepatogu rašyti, dėl kurios priežasties šeimose kyla nesantaika ir skyrybos. Amerikiečių katalikų žurnalai to nebijo. Jie drąsiai pasisako.

     Pyyyp... traukinys sustojo. Atsisveikinu su bičiuliais.

     — Gerai, — sakau, — perduosiu tavo mintis skaitytojams ir redaktoriui. Pažiūrėsim, ką jie pasakys. Iki pasimatymo!