Spausdinti

KAS JUOS PASKATINO?..

Mieloji panele Rasa Lukoševičiūte,

     1977 m. vasario mėn. “Laiškuose lietuviams” prašėte, kad atsilieptų jaunimas, išreikšdamas savo nuomonę dėl Jūsų ten pateiktų minčių. Susidomėjęs Jūsų straipsneliu, panorėjau atsiliepti ir aš, senis besmegenis.

     Mieloji panele, norėčiau, kad Jūs atsakytumėte, kas skatino jaunimą, studijuojantį svetimuose universitetuose, dar prieš Jūsų minimus 1918 metus, susipažinti su kultūriniais bei politiniais klausimais ir su mūsų tautos išlikimu.

     1969 m. Detroite po panašių kitos jaunos panelės pareiškimų Leonardas Šimutis paklausė. kas jo laikų jaunimą paskatino dirbti lietuvišką darbą Amerikoje. Toji panelė nieko neatsakė. Gal ir Jūs, panele Rasa, pagalvosite, kad neverta nieko atsakyti ir man, seniui besmegeniui.

     Pagarba Jums ir Jūsų darbščiai jaunystei!

Petras Pagojus

Mielas pone Petrai Pagojau,

     Noriu Jums nuoširdžiai padėkoti už laišką ir įdomias mintis. Nors lankau universitetą ir save laikau jaunu besilavinančiu žmogum, turiu prisipažinti, kad į Jūsų klausimą turiu tik vieną atsakymą. Tas pat galioja ir kitiems: kas skatino a.a. Leonardo Šimučio laikų jaunimą Amerikoje dirbti lietuvišką darbą? Kas skatina mus, dabartinę jaunąją kartą, dirbti tą darbą? Kaip tokios organizacijos, kaip pvz. ateitininkai, gimė caristinės Lietuvos laikotarpiu, gyvavo nepriklausomybės laikais ir pasiekė Šiaurės Ameriką, dar ir dabar jaunimo tarpe ugdydamos stiprius idealus? Kaip spaudos draudimo metais įsisteigė Jono Basanavičiaus redaguojama “Aušra” ir kodėl šių laikų jaunimas savo lituanistinėse mokyklose taip pat leidžia laikraštėlius? Kokio tikslo vedami jauni lietuviai ilgus metus svarstė, galvojo ir pagaliau išsikovojo 1918 m. nepriklausomybę? Kokio tikslo vedami šių dienų jauni lietuviai organizuoja politinius seminarus su VLIKu?

     Idealas ir įsipareigojimas šio idealo siekti tiek šiandien, tiek vakar, tiek rytoj yra, buvo ir bus vienintelis paaiškinimas, kodėl jauni žmonės veikia! Nežinau, gal šis atsakymas mane padarys “jauna besmegene”, bet kadangi mes dar gyvuojame, ugdome savo širdyse lietuvybę, ne visada pažindami savo tėvynę, gal šie klausimai, šie idealai yra mums veiklos gairės?

Su pagarba

Rasa Lukoševičiūt4

DAR ŽODELIS VYTAUTUI KASNIUI

     V. Kąsnis “Laiškuose lietuviams” (1977 bal. mėn.), atsakydamas į mano pastabas dėl jo “gyvenimo vaizdelių”, pacitavo Pauliaus VI ir vysk. V. Brizgio mintis, bet nedavė pakankamo atsakymo į mano pagrindines pastabas. V. Kasnis tuose ‘Vaizdeliuose” apie katalikiškų šeimų skyrybas rašė, lyg apie kokį labai paprastą ir natūralų dalyką. Štai tik viena citata: “Po metų mes taikiai išsiskyrėme. Ji įsimylėjo ir ištekėjo, o po pusmečio ir aš vedžiau”. O juk mums, katalikams, gerai žinoma, kad toks elgesys prieštarauja Bažnyčios įsakymams, Jeigu pora nesugyvena, gali gyventi atskirai, bet vyras negali vesti kitos, o moteris negali tekėti už kito. Kas kitaip elgiasi, užsitraukia tam tikras bažnytines bausmes. O iš viso to straipsnelio pobūdžio lyg peršasi išvada, kad čia nėra nieko blogo, kad tai visai natūralu, kad tokios naujos “šeimos” paskui labai laimingai be jokių sąžinės priekaištų gyvena.

Pr. Alšėnas

MES NORIME MATYTI JĖZŲ

     Tokia tema parašytas ir “Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas Ninos Gailiūnienės straipsnis kažkaip verste verčia kviesti visus, kurie nori matyti Jėzų, ateiti ir pamatyti.. .

     Tikiu, kad daug žmonių, ypač jaunų, tikrai ilgisi Jėzaus ir norėtų Ji pamatyti. Bet gal tiksliau galima pasakyti — matyti liudijamąjį Jėzų. Matyti ypač tuose, kurie moko Dievo žodžio ar save vadina krikščionimis. Matyti, kad jie gyvena tuo, ką sako.

     Vis dėlto yra grupė žmonių, “Focolare” sąjūdis, jau plačiai paplitęs pasaulyje, kurio nariai tikrai stengiasi liudyti Jėzų savo gyvenimu.

     Sąjūdžio istorija labai paprasta. Joks žmogus jo neplanavo, tik viena jaunutė italė mokytoja, kartą kažkam iš meilės pagelbėdama, pajuto nelauktą šaukimą: “Atiduok save Dievui”. Po kelių dienų ji paaukojo Jam visą savo gyvenimą ir pasijuto labai laiminga. Niekas apie tai nežinojo. Jokių planų savo gyvenimui ji nekūrė, tik žinojo, kad priklauso Dievui, ir to jai užteko. Jos sieloje buvo uždegta ugnis. O ugnis dega ir plečiasi. Po kelių dienų jau keletas kitų mergaičių sekė jos pavyzdžiu.

     Tuo metu Italijoje siautė II pasaulinis karas. Tas mažasis mergaičių būrelis laikėsi kartu. Sirenoms kaukiant, jos kartu bėgdavo į slėptuves. Kartais tai reikėdavo pakartoti net keliolika kartų per dieną. Aplinkui buvo tik griuvėsiai, žmonių gyvybės dingdavo kartu su sekundėmis. Atrodė, kad niekas negalės atsilaikyti ir išlikti. Jas pradėjo 5kyriai varginti klausimas: “Argi nėra nieko, kas nemiršta, ko bombos negali sunaikinti ir dėl ko būtų verta gyventi?” Ir tuojau atėjo atsakymas: “Taip — Dievas. Tad padarykime Ji savo gyvenimo idealu”.

     Laikas bėgo, ir niekas nebuvo tikras, kiek dar kuriam jo liko. Bombardavimai tęsėsi ir bėginėjimai į slėptuves taip pat. Bėgdamos j slėptuves, jos pasiimdavo su savim Šv. Raštą. Skaitydamos ten jos rasdavo jau dažnai girdėtus dalykus, bet dabar jų supratimas buvo visai naujas. Jos matė, kad tie žodžiai kiekvienam tiko, kad jie buvo tikri gyvenimo žodžiai. Kartą jos labai troško surasti ir gyventi tuo žodžiu, kurį Kristus ypatingai pabrėžė. Jos atsiminė paskutini Jo atsisveikinimą su apaštalais, kai Jis davė jiems įsakymą, vadindamas jį “mano” ir “nauju” įsakymu: “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti gyvybę už savo draugus” (Jn 15, 12-13). Jos pajuto, kad tie žodžiai užsidegė jose kaip ugnis. Žvelgdamos į viena kitą, jos viena kitai pareiškė: “Aš esu pasiruošusi mirti už tave”. Ir jos tikrai buvo pasiryžusios tai daryti. Tarpusavio meilė tapo pagrindu viskam. Ir kaip tik dėl to jų tarpe buvo Viešpats, kurs sakė, kad kur du ar trys susirinkę Jo vardu, ten ir Jis yra. O kai Viešpats kur yra, Jis ten pradeda veikti. Tą veikimą jos jautė visur ir visuomet. Po kelių mėnesių jau 500 grupė gyveno tuo pačiu idealu — Dievu. Karo baimė jose išnyko, daug stipriau švietė Dievo šviesa.

     Atsiminę Kristaus žodžius “kas jūsų klauso, tas manęs klauso” (Lk 10, 16), jos nutarė prisistatyti vyskupui, pasiryžusios jo klausyti, nesvarbu ką jis apie jų sąjūdį pasakys. “Čia yra Dievo ranka”, pasakė vyskupas. Paskui šį sąjūdį patvirtino Jonas XXIII ir Paulius VI. Jis vis augo, vystėsi ir leido naujas šakas. Ypač gausi yra jaunimo šaka. Išsivystė ir kitos šakos: kunigų, vienuolių, seminaristų. Dabar sąjūdis turi 217 centrų 33-se kraštuose.

     Geriausiai šį sąjūdį galima pažinti, dalyvaujant vasarą didžiausiuose sąjūdžio suvažiavimuose, vadinamuose Marijapoliais — Marijos miestais. Marija davė žmonijai Jėzų. Sąjūdis, gyvendamas Evangelija, taip pat Jį nori nešti žmonėms. Visi yra kviečiami ateiti ir pamatyti ten Jėzų.

     Šią vasarą Amerikai ir Kanadai bus Marijapoliai dviejose vietose: vienas rytuose, Alfred University, Alfred, N.Y., liepos 31 - rugpiūčlo 6 d., o kitas vakaruose, University of Portland, 5000 No. Willamette Blvd., Portland, Oregon 97203, rugpiūčio 7-13 d.

     Daugiau apie visa tai galima sužinoti, Čikagoje skambinant Vyrų centrui — 268-3890 ir Moterų centrui — 536-7873 arba 285-2746.

     Kiekvienas centras kartą per mėnesį ruošia susipažinimo vakarus. Ten visi kviečiami ir laukiami. Jokių įsipareigojimų nėra, visi laisvi — durys atviros į abi puses. . .

Kostas Paulius